Susidomėjo dešimtys tūkstančių
Nedidelis straipsnis pavadinimu „Apie terminą „ukrainietis“ ir jo atsiradimą“ pasirodė tinklalapyje telegra.ph, kuriame bet kas gali anonimiškai publikuoti įvairius tekstus.
Eilutėje, kur turi būti nurodytas autorius arba autoriai, rusiškai įrašyta „Kova su istorijos klastojimu“. Nuoroda į tekstą pasirodė ir „Telegram“ kanale tokiu pačiu pavadinimu. Ten įrašas per porą parų peržiūrėtas daugiau nei 125 tūkst. kartų.
„Falsifikacija: ukrainiečių ir rusų, kaip skirtingos kilmės tautų, priešpastatymas. Tiesa: ukrainiečiai, rusai ir baltarusiai etniniu požiūriu yra viena tauta“, – taip pakomentuota įraše, o šiam teiginiui pagrįsti pridėta nuoroda į straipsnį.
Jame apžvelgiama ukrainiečių istorija nuo viduramžių. X-XV a. kronikose esą dažnai minėtas žodis „(o)ukraina“. Jis reiškė dviejų upių vandenskyrą arba tam tikros kunigaikštystės valdų pasienio su Rusiai priešiškomis tautomis juostą (buvo Pskovo, Riazanės, Černigovo oukrainos).
Mes kartais juokais katedroje sakome, kad turime atiduoti ukrainiečiams Kyjivo Rusią su visa jos istorija.
XII a. taip vadinta teritorija aplink Ugrovsko, Bužsko ir Šumsko miestus, kurie priklausė Peremislio kunigaikščiui. Šiandien ji yra Lenkijos dalis.
„Terminas „ukrainiečiai“, net jei ir atsiranda rašytiniuose šaltiniuose kalbant apie žmones (labai retai), reiškia tik pasienio regionų gyventojus, kurie tarnavo saugodami savo kunigaikštystės ir valstybės sienas: Pskovo ukrainiečiai, Perejaslavlio ukrainiečiai, Kursko ukrainiečiai“, – rašoma tekste.
Taip pat skaitykite: Kovoti Ukrainai padeda ne tik ginklai, o įsiverždama Rusija rėmėsi pasenusia informacija
Pirmą kartą šis terminas, kalbant apie Pietų Rusios gyventojus, esą pasirodė 1529 m., sujungus Lenkijos Karalystę bei Lietuvos, Rusijos ir Žemaičių Didžiąją Kunigaikštystę (toks pavadinimas vartotas Lietuvos Statute) – Lenkijos Sandraugą.
Bet jis esą vartotas kaip teisinis terminas Rusios gyventojams, kurie buvo pavaldūs Lenkijos teismų jurisdikcijai, pavadinti, o ne kaip tautos pavadinimas. Lietuvos teismų jurisdikcijai pavaldūs Rusios gyventojai vadinti „litvinais“. Taip esą siekta išvengti painiavos.
Toliau nurodyti keli kiti istoriniai dokumentai, kuriuose kalbėta apie rusus arba lenkus ir rusus, Ukrainos žemės esą neminėtos. Šią teritoriją prijungus prie Rusijos, jos gyventojams atskirti imtas vartoti terminas „malorosiai“. Ukrainiečiais esą vadinti tik Lenkijos karalystei priklausiusios Galicijos (dabar tai yra Ukrainos ir Lenkijos teritorija) gyventojai.
Paminėta jau 1187 m.
Šis straipsnis nėra išsamus, klaidina ir žodžių „Ukraina“, „ukrainietis“ vartojimą atspindi tik iš kai kurių šią teritoriją valdžiusių valstybių, bet ne pačios tautos pozicijų.
Vieno ukrainiečiais save laikančių žmonių genetinio tyrimo metu buvo identifikuota 13 mln. genų variantų, kurie sudaro maždaug ketvirtadalį nustatytų Europoje. Beveik 500 tūkst. iš jų yra unikalūs jų populiacijai.
Ukrainiečiai priklauso rytų slavams, pagal gausumą tarp jų nusileidžia tik rusams, o Europoje yra septinti. Rytų slavai atskilo nuo ankstyvųjų slavų VI-VII a., o Kijevo Rusia juos suvienijo IX-XIII a. „Proto-ukrainiečiais“ laikomos drevlianų, polianų, severainų, volynianų ir kai kurios kitos gentys. Polianai laikomi Kyjivo įkūrėjais, manoma, kad jiems taip pat teko esminis vaidmuo formuojantis Kyjivo Rusiai.
Žodis „ukrainiečiai“ kilęs iš pavadinimo „Ukraina“, kuris rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas jau 1187 m. Tradicinis paaiškinimas – jis kilęs iš proto-slavų kalbos šaknies kraj-, turinčios dvi reikšmes („kraštas“ ir „pasienis, periferija, sienos regionas“).
Yra ir kita teorija: ukraina („atrėžtas žemės gabalėlis“) skiriasi nuo okraina („pasienio žemė“), kitaip tariant, šalies pavadinimas reiškia „mūsų, mums skirta žemė“.
Ukrainos tautos ir kalbos koncepcija ypač aktyviai imta vystyti per tautinį atgimimą XIX a. pr. O sovietmečiu oficialioji istoriografija akcentavo „proto-ukrainiečių ir proto-rusų kultūrinę vienybę V-VI a.“.
Ukrainos istorija nuo pat pradžių buvo permaininga, tai galima paaiškinti jos geografine pozicija. Prieš daugiau nei tūkstantmetį šią teritoriją buvo užkariavusi variagų gentis iš Skandinavijos, bet jie padėjo pamatus Kyjivo Rusiai.
Šią purtė vidaus kovos, formavosi įvairios kunigaikštystės, todėl mongolų invazija XIII a. pirmoje pusėje ją galiausiai sugriovė.
Bendra lietuvių ir ukrainiečių istorija
Laikotarpį nuo XIV a. pr. iki 1569 m., kai didžiulė dalis dabartinės Ukrainos įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sudėtį ir buvo tiesiogiai valdoma iš Vilniaus, ukrainiečiai vadina „Lietuvos epocha“.
Maskvos protektoratas vis tiek buvo valstybingumas. O šitą Rusijos vadovėliai nutyli.
Istoriko prof. dr. A.Bumblausko žodžiais, mąstydami apie Lietuvos ir Ukrainos ryšius dažniausiai prisimename tik neseną istoriją, o tai, kad lietuviai su ukrainiečiais dažnai drauge kovėsi su bendrais priešais arba kad Kyjivui galime būti dėkingi už raštą, pamirštame arba visai nežinome.
Tai esą susiję su ilgalaikiu Rusijos istoriografijos poveikiu. Ji, vėliau – SSRS ir LDK, ir Ukrainą siekė išbraukti iš istorijos subjektų sąrašo, senąją Ukrainą laikė rusų žemėmis. Toks požiūris, pabrėžia istorikas, klaidingas. LDK valdyta Kyjivo kunigaikštystė ir kitos Ukrainos žemės buvo skirtingos nuo „Maskvos Rusijos“.
LDK ginklu ar santuokiniais ryšiais buvo užvaldžiusi nemažai ukrainietiškų žemių: Voluinės-Haličo, Podolės, Kyjivo, Černihivo kunigaikštystes. Ukrainiečiai esą tikina, kad lietuviai buvo geriausi imperialistai.
Pasak istoriko Boriso Čerkaso, Vytautas Didysis sugebėjo išnaudoti senosios Rusios žemių potencialą ir nukreipti jų gyventojus prieš totorius.
„Mes dabar kartais juokais mūsų katedroje sakome, kad turime atiduoti ukrainiečiams Kyjivo Rusią su visa jos istorija, – interviu portalui 15min sakė A.Bumblauskas. – Nes rusai ją atėmė iš jų. Ir V.Putinas kartoja sovietinių vadovėlių klišes. Dar tiksliau, imperinių vadovėlių klišes.
Pagal imperinius vadovėlius, Kyjivas yra rusų žemės pradžia, o rusų krikšto pradžia yra Kryme, kur apsikrikštijo Vladimiras. Ir tą istoriją Rusija ima kaip savą, o Ukraina tuose vadovėliuose neranda savo kaip tautos statuso. Va čia ir visa bėda.“
Profesorius citavo B.Čerkaso žodžius, kad dabartiniai ukrainiečiai suprastų XI-XII a. tekstą. Jų rašto kalba yra bulgariškos kilmės. Maskvoje iki XVIII-XIX a. amžių sandūros vartota misionierių Kirilo ir Metodijaus kirilica, vadinamoji stačiatikių bažnytinė kalba.
Kyjive kalba vystėsi kitaip – tenykščių raštininkų jėgomis buvo sukurta rusėnų – LDK kanceliarinė kalba. Iš jos ilgainiui išsivystė ukrainiečių ir baltarusių kalbos.
XVII a. viduryje, siekiant nepriklausomybės nuo Abiejų Tautų Respublikos, kilo Chmelnickio – Ukrainos kazokų sukilimas, po kurio rytinės Ukrainos žemės pateko Rusijos imperijos įtakon.
„Maskvos protektoratas vis tiek buvo valstybingumas, – pabrėžė A.Bumblauskas. – O šitą Rusijos vadovėliai nutyli. Ir V.Putinas nutyli. Kazokų etmonato istorijos nėra. O etmonatas pragyvavo šimtą metų“.
Zaporižios sečės (kazokų politinės ir karinės organizacijos) etmono, karo vado Bohdano Chmelnickio įkurtas Kazokų etmonatas gyvavo nuo XVII a. vid. iki XVIII a. vid.
A.Bumblausko teigimu, Ukrainą sudaro du tapatybės sandai – graikų apeigų katalikai Vakarų Ukrainoje ir stačiatikiai kairiakrantėje Ukrainoje, kur gyvavo Kazokų etmonatas. „Dėl to jų nereikia tapatinti su rusais, – atkreipė dėmesį jis. – Primenu, kad prie Petro Porošenkos ir ukrainiečių stačiatikių bažnyčia atsiskyrė nuo Maskvos, dabar yra pavaldi tiesiogiai Konstantinopoliui.“
Pasak istoriko, svarbu suvokti, kuo istoriškai skiriasi Ukraina ir Rusija: „Pas mus dominuoja sovietų įkalta prorusiškos imperinės istoriografijos nuostata, kad ukrainiečiai yra kažkas niekingo. Net paniekinamai vadinami kartais chocholais.
O Ukraina yra didinga nacija, tik, deja, ji ilgai gyvavo priespaudoje. Ukrainos istorija kažkiek primena Lietuvos istoriją.
Taip pat skaitykite: A.Bumblauskas: lietuviai buvo geriausi imperialistai Ukrainos istorijoje
XIX a. kaip Lietuvoje, taip ir Ukrainoje susiklostė situacija, kad esame visi pavaldūs Maskvos rusams, o lenkai yra tarsi pasipriešinimo šaltinis, bet kartu ir kultūrinės įtakos šaltinis.
Todėl ukrainiečiai istoriškai su lietuviais buvo sąjungoje ir prieš Maskvą, ir prieš Varšuvą. Ir tą bendrą istoriją mums reikia matyti. Nes kitaip nesuprasi, kodėl Ukraina taip myli Lietuvą. Ta meilė ateina ne tik iš XX a. – iš kažkur giliau.“
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
