Atrodo, didžiausią šių laikų grėsmę jau atpažinome ir sėkmingai vienijamės, tačiau ar suvokiame jos mastą tose srityse, kurios peržengia mūsų šeimos ūkio įpročius ir kasdienybę? Ir jeigu klimato saugumo iššūkiai kol kas mūsų dar neliečia tiesiogiai, ar galime solidarizuotis dėl kitų?
Klimato kaita - politinių ir humanitarinių krizių „daugiklis“
Pasvarstykime apie saugumą globalia prasme: jau egzistuojančios grėsmės, tokios kaip kariniai konfliktai, smurtas ir migracija, dėl klimato kaitos krizės tampa dar pavojingesnės. Jungtinės Tautos įspėja, jog klimato kaita žmonijai kelia ne tik tiesioginį pavojų, bet ir didina tarptautinio saugumo rizikas, pirmiausiai kylančias dėl senkančių resursų ir priverstinės migracijos.
Stiprėjančios sausros ir kiti klimato reiškiniai griauna ilgus metus funkcionavusias maisto tiekimo grandines, anksčiau apgyvendintas vietoves paverčia nebegyvenamomis ir priverčia gyventojus kraustytis kažkur kitur. Kur?
Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimas parodė, jog tam tikras temperatūros ir kritulių pokytis sistemiškai didina smurto tikimybę: 2,4% auga smurtas artimoje aplinkoje ir 11,3% - smurtas tarp skirtingų visuomenės grupių. Jungtinės Tautos pažymi, jog vyriausybėms negebant atstatyti senkančių resursų, visuomenėse intensyvėja neramumai, smurtas prieš moteris, taip pat konfliktai tarp įvairių visuomenės grupių.
Taigi klimato krizę turime ne tik primityviai sieti su kintančiomis gamtos sąlygomis, bet ir suvokti ją kaip visų egzistuojančių saugumo grėsmių „daugiklį“.
Klimato kaita kelia politinių neramumų nuotaikas.
Pavyzdžiui, klimato ir konfliktų santykio Azijoje tyrime parodyta, kaip pažeidžiamumas klimato krizei siejasi su didesniu teroristinių atakų skaičiumi. Klimato kaita, didindama konkurenciją tarp visuomenės narių dėl resursų, kelia politinių neramumų nuotaikas, virstančias į smurtą, teroristines atakas ar dar didesnius konfliktus.
Būtinybė veikti solidariai: besivystančiose šalyse vykstančią suirutę bet kokiu atveju pajus visas pasaulis
Nesunku pastebėti, jog dauguma tokių konfliktų pasireiškia besivystančiose šalyse, kur gausu dar neišspręstų skurdo, nelygybės ir kitų socialinių bei ekonominių problemų. Pietų pusrutulio valstybės, kitaip dar vadinamos Globaliais Pietumis, tampa labiausiai pažeidžiamos dėl klimato kaitos.
Nors klimato krizė tiesiogiai nekelia smurto ir konfliktų, tačiau dėl jos jau ir taip pažeidžiamos valstybės tampa dar labiau pažeidžiamomis, dar labiau didinamas skurdas, pastūmėjantis žmones į konfliktus bei smurtą.
Taip pasaulis atsiduria savotiškame „užburtame rate“, kuriame pažeidžiamiausi pasaulio regionai bei visuomenės grupės dar labiau kenčia – klimato kaita sustiprina neigiamą poveikį dėl jų geografinės padėties ir neįgalių valdžios institucijų.
Nacionaliniuose prisitaikymo prie klimato kaitos planuose pažeidžiamiausios valstybės pažymi ne tik finansinių resursų poreikį, bet ir tam tikrų politikos formavimo, įgyvendinimo ir vadybos įgūdžių trūkumą. Tai reiškia, jog dideliais kiekiais skiriama parama klimato krizei spręsti šiose šalyse nėra efektyviai panaudojama, įgalinama, o įgūdžių ir žinių, kaip tvarkytis su intensyvėjančiomis krizėmis, trūkumas dar labiau didina šių regionų atotrūkį nuo išsivysčiusių šalių.
Išsivysčiusios valstybės užsitikrina iliuzinį saugumo jausmą.
Tuo metu labiausiai nuo Globalių Pietų nutolusios šalys leidžia sau jaustis „ramiai“ – neskubama formuoti struktūrinius pokyčius kuriančios klimato politikos. Išsivysčiusios valstybės užsitikrina iliuzinį saugumo jausmą ne tik dėl geografinės padėties, bet ir dėl sklandžiau ir efektyviau veikiančių politinių bei ekonominių institucijų, galinčių geriau pasiruošti krizėms ir jas įveikti. Be to, šiuose regionuose jaučiamas mažesnis klimato kaitos poveikis, vyrauja mažesnė konkurencija dėl senkančių resursų.
VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė teigė, jog klimato krizės reiškiniai neišvengiamai palies visus regionus, tarp jų ir Lietuvą, tačiau daugumoje išsivysčiusių šalių įsivyravęs požiūris, jog šios rizikos yra nutolusios ir vyksta kažkur kitur.
Grėsmingos gamtos stichijos, maisto ir vandens trūkumas pirmiausiai paliečia jau minėtus neišsivysčiusius pasaulio regionus, tačiau dėl šių priežasčių išaugęs visuomenės nepasitenkinimas veda į protestus, smurtą ir išaugusius migracijos srautus. Pastarųjų pasekmes neišvengiamai pajaus visas pasaulis.
Visgi aktyviau veikti klimato politikoje ir suteikti pagalbą šių rizikų paliestiems regionams turėtų motyvuoti ne tik nacionaliniai interesai ir baimė būti paveiktiems. Svarbu įvertinti ir savo, kaip atsakingų tarptautinės bendruomenės narių vaidmenį solidarizuojantis su labiausiai pažeidžiamais regionais bei padėti spręsti krizę darant pokyčius tiek asmeniniame, tiek politiniame lygmenyje.
Lietuvos saugumo strategija: krizės – kažkur „kitur“, o „čia“ mes saugūs
Lietuviai suvokia, jog klimato kaitos atžvilgiu yra saugioje geografinėje padėtyje – artimiausiu metu staigios klimato kaitos krizės ir stichijos mūsų nepalies, tačiau saugumo iššūkių išvengti vis tiek nepavyks.
Kauno technologijų universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog lietuviai klimato kaitą labiau suvokią kaip globalią, o ne lokalią grėsmę. Pažymima ir tai, jog lietuviai nėra linkę imtis aktyvių veiksmų kovojant su klimato kaita.
Lietuviai nėra linkę imtis aktyvių veiksmų kovojant su klimato kaita.
2021 m. gruodžio 16-ą dieną atnaujintoje Nacionalinėje saugumo strategijoje klimato kaita pateikiama kaip papildomas, bet ne esminis iššūkis saugumui. Krizė daugiau siejama su netiesioginėmis rizikomis, vykstančiomis toliau nuo Lietuvos, pavyzdžiui, konfliktais, migracija, apsirūpinimu maistu bei vandeniu. Saugumo strategijoje numatomas šių rizikų įvertinimas ir reikalingas pasiruošimas jas suvaldyti.
„Tai yra daugiau ne nacionalinio saugumo klausimas, bet krizių, ekstremalių situacijų valdymo klausimas,“ – teigia profesorė D. Jakniūnaitė. – Lietuvoje vyrauja supratimas, jog klimato krizės vyksta kažkur „kitur“, o „čia“ mes galime jaustis saugesni ir mus tai liečia mažiau.“
Viena aiškiau suprantamų ir vis aktyviau aptariamų grėsmių – išaugę migracijos srautai. Pastaroji grėsmė minima ir atnaujintoje Lietuvos Nacionalinio saugumo strategijoje, vis plačiau aptariama visuomenės diskusijose, tačiau lieka klausimas, kiek iš tikrųjų Lietuvoje tam rimtai ruošiamasi.
Čia verta apsvarstyti ne tik praktinius naujai atvykusių žmonių apgyvendinimo ir integracijos iššūkius, bet ir teisinius, pavyzdžiui, kad Ženevos pabėgėlių konvencija iki šiol neapima klimato migrantų ir prieglobstį suteikia tik bėgantiems nuo smurto ar politinio persekiojimo.
Taigi kol kas vyrauja požiūris, jog klimato kaita bei jos keliamos politinės ir socialinės rizikos nėra reikšmingi Lietuvos nacionalinio saugumo klausimai.
Visgi tikėtina, jog realybėje šie iššūkiai mūsų neaplenks, tad svarbu tam ruoštis iš anksto formuojant (tiek strategijose, tiek visuomenėje) supratimą apie klimato krizę ir su ja susijusias grėsmes, kaip reikšmingus nacionalinio saugumo klausimus. Lietuvos aktyvumas imantis reikšmingų pokyčių klimato politikoje yra ne tik nacionalinio saugumo klausimas, bet ir atsakingos šalies – tarptautinės bendruomenės narės – pareiga.
Realybėje šie iššūkiai mūsų neaplenks.
Pastarieji mėnesiai parodė, jog gebame imtis ryžtingų, vertybėmis paremtų sprendimų tarptautinio saugumo klausimais, tad pavyzdingai elgtis turime ir klimato kaitos krizės atžvilgiu. Šiuo atveju tai liečia tiek asmeninius šeimos ūkių įpročių pokyčius, tiek klimato krizės grėsmių įvertinimą ir šalies atsakomybę prisidėti prie sprendimų globaliu mastu.
