2009-ųjų lapkritį Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimų skyriaus vadovas Philas Jonesas gavo lakonišką elektroninį laišką: „Tik trumpa pastaba, bandant įkvėpti jus persišauti galvą. Negaiškite daugiau laiko. Darykite tai šiandien. Tai būtų tikrai didžiausias indėlis žmonijai, kokį jūs kada nors padarysite.“
Šis laiškas bemaž niekuo nesiskyrė nuo daugybės kitų laiškų, kuriuos tomis dienomis gavo Ph.Jonesas. Daugelis siuntėjų siūlėsi padėti mokslininkui nusižudyti arba grasino jį nužudyti patys.
Neapykantos priežastis – akademinis skandalas, pavadintas Klimatogeitu.
Tuo laiku programišiai įsilaužė į universiteto Klimato tyrimų skyriaus mokslininkų elektroninio pašto dėžutes ir paviešino dalį laiškų, kuriuose buvo rašoma apie žemės temperatūros pokyčių tyrimą.
Vienas iš paviešintų laiškų buvo priimtas kaip įrodymas, jog mokslininkai klastoja duomenis apie klimato kaitą.
Žiniasklaida, kuri skeptiškai atsiliepė šį procesą, skelbė antraštes, panašias į šią: „Mokslininkai pažeidė įstatymus slėpdami duomenis apie klimatą.“
„Dieną ar dvi žurnalistai stovėjo už mano namo, beldėsi į mano kaimynų duris ir klausinėjo visokių purvinų dalykų, – pasakojo Ph.Jonesas. – Gavau šimtus įžeidžiančių ir grasinančių elektroninių laiškų. Aš žinojau, kad kaltinimai yra nesąmonė. Mano sveikata pablogėjo. Man buvo sunku miegoti ir valgyti. Žvelgdamas atgal, aš manau, kad patyriau kažkokį nervinį išsekimą.“
Kas išprovokavo visas tas antraštes, laiškus, grasinimus ir reakcijas? Galima teigti, kad skandalas kilo dėl dviejų nutekėjusių Ph.Joneso laiškų.
Pirmame laiške jis savo kolegai rašė apie vieną mokslinį žurnalą: „Pasakyk jiems, kad neturiu ko daugiau pridurti, kol jie neatsikratys to varginančio redaktoriaus.“ Tai buvo interpretuota kaip akademinės kritikos slopinimas.
Antrame laiške Ph.Jonesas rašė apie vieną iš žemės temperatūros tyrimų: „Mes pasirinksime laikotarpius, kuriais ir parodysime atšilimą.“ Tai buvo interpretuota kaip mokslinių duomenų klastojimas.
Akademinėje bendruomenėje tai vadinama „Miko triuku“ – mokslininkas naudoja duomenis taip, kad paslėptų jo teoriją paneigiančius duomenis. Ph.Joneso atveju, jis bandė aprėpti duomenis taip, kad išvengtų žemės temperatūros mažėjimo, tai yra – vėsimo.
Visgi per Klimatogeitą buvo paskelbta įvairių nuomonių apie Ph.Joneso elgesį.
Pavyzdžiui, Penno valstijos universiteto atmosferos mokslo profesorius Michaelas Mannas, metų metus dirbęs su Ph.Jonesu, sakė, kad tai tebuvęs paprastas ir teisėtas būdas sujungti tiesiogiai termometru išmatuotos temperatūros duomenis ir medžių žiedų įvertinimą.
„Tiesą sakant, tas laiškas buvo visiškai nekaltas paprastas mokslininkų pokalbis“, – sakė M.Mannas.
Vėliau Klimatogeitą ėmėsi tirti žurnalistai. „The Guardian“ žurnalisto Fredo Pearce'o tyrimas parodė, kad tai, kas buvo atskleista laiškuose, niekaip nepaneigė fakto, kad žmonės šildo planetą ir klimatą.
Dar vėliau atlikti papildomi moksliniai tyrimai, kuriais buvo siekiama patikrinti sukompromituoto Ph.Joneso tyrimo išvadas.
Štai ką apie naujuosius tyrimus sakė Charleso Kocho fondo vadovas, profesorius Richardas Mulleris: „Didžiausia staigmena mums buvo tai, kad naujieji rezultatai smarkiai sutapo su anksčiau paskelbtomis išvadomis. Tai patvirtino, kad Joneso tyrimai buvo atlikti kruopščiai, ir kad klimato kaitos skeptikų paviešinti galimi šališkumai neturėjo rimtos įtakos išvadoms.“
„The Guardian“ apibendrina, kad Klimatogeitas padarė didžiulę reputacinę žalą klimato kaitą tiriantiems mokslininkams, o pasaulį atitolino nuo būtinų politinių sprendimų, mat klimato kaitos skeptikai ilgiems metams įgavo argumentų apie tariamą duomenų klastojimą.
