Kardinolas yra ne pareigybė ar postas, o titulas, kuriuo apdovanojami iškiliausi katalikų dvasininkai. Tad į kardinolus nešventinama, bet iškilmingos ceremonijos metu, jiems prisiekus popiežiui, įvesdinama į jų gretas.
Kardinolas – lyg durų vyris
Kardinolo vaidmuo istoriškai kito. Romos imperiją valdant imperatoriui Teodosijui I Didžiajam žodžiu cardinalis buvo vadinami pareigūnai. Tačiau nuo V iki XI amžiaus taip buvo vadinami ir dvasininkai, kurie užimdavo nuolatines vietas tam tikrose miestų parapinėse bažnyčiose, dėl šio pastovumo jie būdavo prilyginami duris prilaikančiam vyriui, nes lotyniškas žodis cardo reiškia durų ar langų vyrį.
Tuo metu, kai kitose vietovėse pavadinimas „kardinolas“ prarado savo prasmę ir dingo iš vartosenos, Romoje jis darėsi vis labiau svarbus. Roma buvo padalyta į septynias apygardas („miestas ant septynių kalvų“), iš kurių kiekviena turėjo savo pagrindinę bažnyčią (titulus), o jos administratorius buvo vadinamas incardinatus, cardinalis.
Kardinolai – kunigai ir kardinolai – diakonai Romoje patarinėjo popiežiui ir turėjo didelę reikšmę renkant pontifiką, kai jo pasirinkimas dar priklausė nuo dvasininkų ir žmonių, tačiau, kad ir kaip keistai atrodytų, jie buvo žemesni už vyskupą.
Tik XI amžiuje vyskupai pradėjo tapti kardinolais. Popiežiaujant Inocentui IV kardinolas tapo reikšmingesnis už vyskupus – jis gaudavo raudoną skrybėlę, simboliškai reiškiančią, kad kardinolas iki paskutinio kraujo lašo, nebijodamas mirties, kovos už šventojo tikėjimo išaukštinimą, taiką ir ramybę krikščioniškose tautose, Šventosios Romos Bažnyčios augimą ir tvirtybę.
Popiežius Bonifacas VIII (XIII a.) teikdavo kardinolams kunigaikščių drabužius, todėl iki dabar visi kardinolai vadinami Bažnyčios kunigaikščiais, nors jie ir nebeturi politinės galios.
Nėra atitikmens
Lemtingu momentu kardinolystės istorijoje vertėtų laikyti popiežiaus Mikalojaus II 1059 metų dekretą, galiojantį iki šiol ir suteikiantį Kardinolų kolegijai išskirtinę teisę rinkti popiežių. Tai paaiškina, kodėl nauji kardinolų skyrimai sulaukia padidinto visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.
Kardinolų kolegijai sunku būtų rasti atitikmenį moderniose valdymo formose. Ji nėra nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia. Savo išskirtinį vaidmenį ji įgauna tik mirus popiežiui, kai vietoj jo kolegija valdo Bažnyčią – tiesa, be teisės leisti dekretus. Taip pat renka naują pontifiką. Esant gyvam popiežiui Kardinolų kolegija yra patariamasis organas, kuris pontifikui paliepus renkasi į konsistorijas (lot. consistorium – „susisirinkimo vieta“, „taryba“), o jų metu priimami nauji kardinolai ir viešuose arba uždaruose posėdžiuose aptariami Bažnyčiai aktualūs klausimai.
Nors šiuo metu Kardinolų kolegijai priklauso 213 „kunigaikščių“, tačiau tik 125 (tarp jų ir Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis) turi teisę rinkti popiežių.
Svarbiausia – tęstinumas
Aštuoniolika naujųjų kardinolų yra jaunesni nei 80 metų, todėl jie galės dalyvauti Benedikto XVI įpėdinio rinkimuose. Po jų įvesdinimo į Kolegiją, rinkikų skaičius padidėjo būtent iki tų 125, tiesa, pavasarį jis kiek apmažės keliems kardinolams sulaukus „kritinio“, 80 metų, amžiaus. Po naujųjų skyrimų pirmą sykį popiežiaus Benedikto XVI skirtų kardinolų-rinkikų kiekis (63) viršija Jono Pauliaus II skirtuosius (62).
Nors Vatikaną galima laikyti monarchija, tačiau savo įpėdinio popiežius neskiria. Vis dėlto naujųjų kardinolų skyrimas atskleidžia tam tikras tendencijas, kurios tampa aktualios, akivaizdžiai silpstant Benedikto XVI fizinei būklei. Netgi spėliojama, kad Benediktas XVI gali atsistatydinti. Antai duodamas interviu vokiečių žurnalistui Peteriui Seewaldui, jis yra pasakęs: „Kai popiežius aiškiai suvokia, jog fiziškai, psichiškai ir dvasiškai nebeįstengia susidoroti su savo tarnybos užduotimis, jis turi teisę ir tam tikromis aplinkybėmis pareigą atsistatydinti.“
Todėl tendencijos Vatikane tampa vis svarbesnės. Visų pirma, tarp naujųjų kardinolų – net 9 įvairių Vatikano žinybų vadovai. Vadinasi, būsimojoje konklavoje stiprėja Romos kurijos pozicijos: būsimasis įpėdinis turėtų gerai pažinti Vatikano koridorius, o ne būti iš periferijos.
Be to, dabar kardinolų-rinkikų iš Europos kiekis yra 67. Tai garantuoja, kad naujas pontifikas nebus iš Trečiojo pasaulio šalių, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos, kurioje itin paplitusi dabartinio pontifiko labai nemėgstama marksistinė išlaisvinimo teologija. Tad popiežius šiais skyrimais nori užtikrinti savo linijos tęstinumą, kuris padėtų išvengti netikėtų posūkių netolimoje katalikybės ateityje.
