Sirija, Irakas, Libija, Jemenas – šioms valstybėms nepavyko iš atskirų visuomenių grupių suformuoti nacijų. Valstybės laikėsi tol, kol grupių nesutarimus slopino geležinė saugumo aparatų ranka. Visos kitos institucijos buvo silpnos.
Be to, režimams, ypač karinėms diktatūroms, trūko legitimacijos: jos netesėjo pažadų, duotų užimant valdžią, – užuot atkūrusios teise grindžiamą tvarką, įtvirtino stipriojo teisę. Valstybė nesiėmė užtikrinti taiką visuomenės viduje, nesirūpino socialiniu solidarumu.
Valstybę perėmė elitas, visus likusius nušalindamas nuo dalyvavimo joje. Be to, moderni arabų valstybė nepripažino individo, todėl asmuo vis labiau tapatinosi su kuria nors grupe, joje rasdamas saugumą ir solidarumą. Mečetė ir gentis perėmė valstybės apleistas funkcijas.
Sirijoje lūžiai peraugo į karą
Kai 2011 metais žmonės sukilo, norėdami nusimesti represyvaus režimo jungą, iš pradžių jie veikė kaip pavieniai piliečiai. Tačiau toje kovoje netrukus įsivyravo grupinė tapatybė, o grupių tikslai pasirodė esantys nesuderinami: islamistai stojo prieš sekuliarios tvarkos šalininkus, musulmonai sunitai – prieš musulmonus šiitus, savo teisių ėmė reikalauti religinės ir etninės mažumos. Senųjų režimų elitas neįstengė atsiliepti į visus tuos reikalavimus.
Tikėtasi, kad 2011 metais kilę taikūs protestai duos postūmį demokratizacijai. Tačiau ir rinkimai neatnešė pliuralistinės demokratijos, jie veikiau jau sustiprino kolektyvinį identitetą. Kiekvienai grupei rūpėjo įtvirtinti jos pačios apsisprendimo teisę.
Sirijoje šie lūžiai peraugo į karą, Egipte – į naują diktatūrą. 2011 metais pasėti lūkesčiai nepasiteisino, išskyrus galbūt Tunisą, nors ir čia – tik su išlyga. Priežastys, sužadinusios sukilimus, niekur nedingo. Ir nors tokie režimai, kaip Egipto, jau manosi įveikę pavojų, regiono žinovai yra tikri, kad nauji masiniai protestai tėra laiko klausimas ir kad kita jų banga būsianti netgi kruvinesnė, destruktyvesnė nei 2011-aisiais.
Karams Sirijoje, Irake, Libijoje ir Jemene tebesitęsiant kyla pavojus, jog jie gali persimesti ir į kitas šalis. Šiuose karuose ne individai kovoja už liberalias pilietines vertybes, o veikiau jau susiduria religinės bei etninės „solidarios bendruomenės“.
Jos tad ir turėtų derėtis dėl taikos. Tačiau šios į karus įsivėlusios bendruomenės yra įsitikinusios, kad savo hegemoniją jos galės įtvirtinti tik toliau kariaudamos ir kad kompromiso atveju gaus mažiau, nei būtų galėjusios pasiekti kariniais veiksmais. Kiekviena grupė baiminasi, kad sykį pralaimėjusi, turės pasiduoti kitų valdžion ir priklausomybėn.
Vienos religijos atsiriboja nuo kitų
Europoje galioja principas visus valstybės piliečius traktuoti kaip lygiaverčius, „valstybės piliečio“ sąvoka implikuoja ir jo teisę būti savo valstybės dalininku.
Arabiškasis „valstybės piliečio“ atitikmuo „muvatin“ reiškia visai ką kita. „Muvatin“ gali pretenduoti būti valstybės aprūpintas, tarkime, darbo vieta, tačiau nebūti valstybės dalininkas, – aiškina politologas Gamalas Abd al Gawadas Soltanas iš Amerikos universiteto Kaire.
Todėl kolektyviniai identitetai, kaip priklausymas religinei bendruomenei ar etninei grupei, iškyla į pirmą planą. Susiskaldžiusiose arabų pasaulio visuomenėse atramos pirmiausia ieškoma savojoje istorijoje ir religijoje.
Susiskaldžiusiose arabų pasaulio visuomenėse atramos pirmiausia ieškoma savojoje istorijoje ir religijoje.
Tokios tapatybės sukuria susipriešinimą, religijos griežtai atsiriboja viena nuo kitos. Todėl dabartinė kova už valstybės tapatybę bei bendrabūvį sukelia išcentrines jėgas. Jų veikiamas Arabų pasaulis ne vienijasi, o skaidosi. Europa šiuos tapatybių konfliktus patyrė praeityje, sako Soltanas. Po religinių karų ir sekuliarizacijos žmonės ėmė tapatintis su tauta, o ne su religija.
Be to, Artimuosiuose Rytuose buvusią islamo legitimuotą Osmanų imperiją suskaldė kolonijinės jėgos. Anuomet įkurtoms valstybėms taip ir nepavyko rasti vieno atsakymo į klausimą, kokį vaidmenį valstybės bei visuomenės gyvenime turėtų vaidinti islamas.
1928 metais įsteigti musulmonų broliją kaip tik ir paskatino Egipto tapatybės paieškos: koks turėtų būti Egiptas, labiau islamiškas ar labiau orientuotas į Vakarus? Nuo to laiko paraleliai, viena kitos neišstumdamos, ir egzistuoja daugialypės tapatybės. Ši tapatybių kova drasko visuomenes. O juk valstybė stabili tik tuomet, jei jos ribose galioja sutarimas dėl valstybės ir visuomenės tapatybės.
Jordanijos universiteto Amane profesorius Mohammadas Abu Rummanas nurodo dvi priežastis, dėl kurių tapatybės klausimas po 2011 metų vėl atsidūrė susipriešinimų centre.
Pirma, senąjį sekuliarų „saugumo elitą“ dvikovon iškvietė islamistai, kurių stiprumą parodė ir rinkimai. Antra, naujai įsiplieskęs konfliktas tarp sunitų ir šiitų irgi sukasi apie centrinį tapatybės klausimą. Šis vidinis islamo konfliktas dabar dominuoja arabų pasaulyje, išskyrus Libiją ir Egiptą.
Džiną iš butelio paleido 2003 metais Amerikos vykdyta invazija į Iraką, kai nuvertus sunitų diktatorių Saddamą Husseiną Irake įsiviešpatavo šiitai.
Džiną iš butelio paleido 2003 metais Amerikos vykdyta invazija į Iraką, kai nuvertus sunitų diktatorių Saddamą Husseiną Irake įsiviešpatavo šiitai. Nuo to laiko „konfesionalizmo“ (arabiškai: taifiyya) gaisras plinta po arabų pasaulį, sukeldamas karus Sirijoje, Irake ir Jemene. Saudo Arabija ir Iranas naudojasi konfesionalizmu savo hegemonijos tikslams siekti.
Pokolonijinių valstybių žlugimas sukėlė nevaldomus procesus
Neįveikiamas prieštaravimas tarp sunitų ir šiitų sudabartina VII amžiuje vykusią schizmą ir verčia abi puses atmesti viena kitos pretenzijas į dominavimą islamo pasaulyje, sako politologas Tarekas Mitri iš Amerikos universiteto Beirute. Konfesinis konfliktas stiprina tiek sunitų, tiek ir šiitų reislamizaciją bei atkaklų laikymąsi įsikibus savojo islamiškumo.
Konfesionalizavimas ir toliau kursto konfliktus. Saudo Arabija ir Iranas naudojasi konfesinėmis tapatybėmis sunitų ir šiitų solidarinėms bendruomenėms mobilizuoti. O kol konfliktai turės konfesinę įkrovą, tol ne tik kad bus sunku susitarti viduje, bet ir menkės stabilizavimo iš išorės šansai.
Politiškai instrumentalizuotose sunizmo ir šiizmo ideologijose glūdi ir dar vienas pavojus: jos pakerta teritorinio nacionalizmo teisėtumą, šiais irimo laikais jis nebepripažįstamas kaip tvarkos principas. Nacionalizmas telkiasi į valstybę, o sunizmui bei šiizmui rūpi tik viešpatavimas, valdžia.
Teritorinę priklausomybę kaip valstybės vieningumo prielaidą jie visiškai ignoruoja. Ir kaip tik tame egiptiečių politologas Soltanas įžvelgia galimybę arabizmo renesansui. Sunitiškas bei šiitiškas islamizmas veikia ardytojiškai, destabilizuojančiai. O štai arabiška tapatybė galėtų padėti įveikti konfesinį susipriešinimą. Į šią naują, apgobiančią tapatybę viltis deda ir universitetinis arabų jaunimas, – savo stebėjimais dalinasi politologas Tarekas Mitri.
Pokolonijinių valstybių žlugimas sukėlė įvairius procesus: konfliktų lydimas palaikančios tapatybės paieškas, karus dėl hegemonijos regione, ardytojišką susipriešinimą tarp sunitiško ir šiitiško islamo, abu jie reiškiasi radikalizuota forma.
Klasikinio viduriniosios klasės islamo erozija prasidėjo jau anksčiau, kas savo ruožtu apsunkina taikingo sprendimo paieškas. Pereitais dešimtmečiais nuo islamo piramidės atskilo plati sekuliarizuotų musulmonų ir santūriai praktikuojančių musulmonų bazė.
Iš viršaus atsijauninanti islamo piramidė tapo akivaizdžiai konservatyvesnė, į ją įeina griežtai konservatyvūs tikintieji, salafistai, džihadistai ir pagaliau Al-Qaeda bei „Islamo valstybė“.
Kyla klausimas, kokios islamo ir musulmonų raidos galima tokiomis aplinkybėmis tikėtis. Tas klausimas darosi juoba aštresnis, žinant, kad po 2013 metais Egipte įvykdyto pučo nuosaikiems islamistams demokratinio kelio į pasikeitimus nebeliko. Jauni islamistai dabar diskutuoja ne apie tai, ar imtis smurto, o apie tai, kokio smurto imtis.
Perbraižyti sienas? Tai galėtų sukelti domino kaladėlių efektą
Nepavykus šių destruktyvių procesų sustabdyti, arabų pasaulio laukia ilgi karų metai, dabartinėms teritorinėms nacionalinėms valstybėms patiriant vis didesnį spaudimą, o naujoms nepajėgiant susikurti. Arabų pasaulio raida priklausys ir nuo to, kaip vystysis likęs pasaulis. Tačiau lemiantys vis dėl to bus vidiniai procesai.
Negalima tikėtis stabilių valstybių ir stabilios regioninės tvarkos, kol egzistuos veiksniai, sukėlę 2011-ųjų protestus.
Negalima tikėtis stabilių valstybių ir stabilios regioninės tvarkos, kol egzistuos veiksniai, sukėlę 2011-ųjų protestus. Tačiau šiems veiksniams pašalinti būtinos radikalios reformos: jos turėtų įgalinti stabilias institucijas, užtikrinti teisinės valstybės principus, laiduoti visų dalyvavimą valstybės gyvenime ir, kas itin svarbu, įvesti elito atsakomybę visuomenei.
Be to, nepavykus sureguliuoti santykių tarp sunitų ir šiitų, kyla grėsmė rytinėje Viduržemio pakrantėje ir toliau prarasti teritorijas. Tai galėtų išeiti į naudą mažumoms, kurias remia jas proteguojančios galios: Iranas šiitus, Amerika kurdus, Rusija alavitus ir krikščionis.
Taip galėtų rastis naujos teritoriniu bei nacionaliniu principu suformuotos valstybės. Tačiau naujų sienų braižymas atsieitų brangiau nei dabar egzistuojančių išsaugojimas, – jis galėtų sukelti griūvančių domino kaladėlių efektą, ir nebeliktų nieko kaip buvę.
Vienintelė, nors ir problemiška, regiono galia ir toliau lieka Saudo Arabija. Jos stabilumas priklausys nuo kelių sąlygų: kad Saudo Arabija apkarpys reakcingų dvasininkų valdžią; kad bus atsižvelgta į atsinaujinimui atviro jaunimo lūkesčius ir pagaliau kad Jungtinės Valstijos virš arabų monarchijų ir toliau laikys išskleidusios saugumo skėtį. Saudo Arabijos gebėjimas veikti priklausys ir nuo to, ar neįsisiūbuos konfliktas su Iranu, nes tuomet krūvis monarchijai darytųsi nebepakeliamas.
Saudo Arabijos kaip regione tvarką palaikančios galios praradimas turėtų dramatiškas pasekmes, juoba kad Egipto galimybė užimti šias pozicijas kol kas yra nerealistiška. Tokiam vaidmeniui Egiptas yra tiesiog ekonomiškai per silpnas; be to, šalis ir toliau lieka kaustoma konflikto tarp kariuomenės ir musulmonų brolijos.
Ir dar vienas svarbus veiksnys: visas stabilizuojančias pastangas perniek nuleisti gali demografinė raida. Jokiame kitame regione gyventojų skaičius neauga taip sparčiai kaip kad arabų pasaulyje.
Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 1950 metais čia gyveno 104 milijonai žmonių, o šiandien jų jau yra daugiau nei 450 milijonų, 2050-iesiems prognozuojami 700 milijonų. O tai reiškia, kad kasmet 7 milijonams žmonių reikia įsteigti naujas mokyklas, darbo vietas, pastatyti būstus.
Egipte gyventojų skaičius nuo 1950 išaugo keturis kartus ir siekia 92 milijonus; 2050 metais egiptiečių jau gali būti 160 milijonų. Net ir pagerinus moterų švietimą bei integravus jas į darbo procesą, tuo būdu pristabdant gyventojų skaičiaus augimą (kam, suprantama, būtinos esminės reformos), suvaldyti šio „demografinio sprogimo“ jau nebus įmanoma. Tai iššūkis, kurį atlaikyti arabų pasauliui būtų be galo sunku net ir taikingais laikais.