Svarbiausios interviu temos
- Ar šie protestai kelia grėsmę Irano režimui?
- Kaip keičiasi Irano visuomenė, kur ji krypsta?
- Kuo skiriasi Vakarų požiūris į Iraną ir Rusiją?
- Irano režimo išsigelbėjimas – daugybė išorės priešų.
- Kodėl Vakarai negali palikti Irano likimo valiai?
– Pradėkime nuo to, kad didesnio masto protestai ir susidorojimai su protestuotojais Irane vyksta jau beveik keturis mėnesius. Kodėl šie protestai neišvirsta į valstybės perversmą?
– Na, dabar jau galime sakyti užtikrintai, kad nėra kritinės masės – galbūt ne tiek kritinės masės, kuri yra nepatenkinta režimu, greičiausiai tokių žmonių yra pakankamai daug, bet nėra kritinės masės žmonių, kurie pasiryžtų pasiaukoti.
Kaip mes matome, režimas gana brutaliai dorojasi su protestuotojais, maištininkais ar kaip mes juos pavadintume. Be tų jau ir viešų netgi egzekucijų, kurios, atrodytų, jau teismo yra paskirtos, yra šimtai žmonių, žuvusių per susirėmimus su jėgos struktūromis. Žinoma, kad didelė dalis žmonių, net tų, kurie yra priešiškai nusiteikę režimui, tiesiog nedrįsta pasipriešinti, išeiti į gatves. Turbūt galima būtų sakyti, kad vis dėlto vis dar didesnė dalis visuomenės yra – nežinau – ar apatiška, ar vis dėlto net ir palaikanti režimą.
– Vis dėlto kai kurie leidiniai, kai kurie ekspertai sako, pavyzdžiui, „Foreign Policy“, kad dabar vykstantys protestai yra didžiausia grėsmė Irano režimui nuo 2009-ųjų. Ar jūs sutinkate?
