S.Steele`as rašo, kad neapykanta ir pyktis tarp JAV kairiųjų ėmė kilti dar iki išrenkant Donaldą Trumpą šalies prezidentu. Paradoksaliai neapykantos protrūkiai buvo pasitelkiami atvirumui ir moraliniam pranašumui ginti. Per moterų eitynes Vašingtone savaitgalį po D.Trumpo inauguracijos garsi populiariosios muzikos atlikėja Madonna pareiškė: „Ne kartą rimtai galvojau apie tai, kad reikėtų susprogdinti Baltuosius rūmus.“ Šiuo atveju S.Steele`as mano, kad neapykanta tebuvo tuštybės išraiška, kuria norėta atsiriboti nuo blogio, kurį, žvaigždės nuomone, simbolizuoja Baltieji rūmai. Vėliau atlikėja pareiškė, kad jos žodžiai buvo „visiškai ištraukti iš konteksto“.
Visgi S.Steele`as įsitikinęs, kad daugybei kairuoliškų pažiūrų savimi patenkintų žmonių neapykantos kupinas antiamerikanizmas tampa gyvenimo būdu. „Amerika niekada ir nebuvo labai didinga“, – neseniai pareiškė Niujorko valstijos gubernatorius Andrew Cuomo. Radikaliai nusiteikusioms grupėms, kurioms S.Steele`as priskiria „Black Lives Matter“, neapykanta Amerikai yra viena iš tapatybės dedamųjų ir rasinio pasididžiavimo išraiška.
S.Steele`as mano, kad kairiesiems neapykanta atriša rankas. Konservatyvius oratorius galima nušvilpti ar net užpulti akademiniuose miesteliuose. Respublikonų pareigūnus galima persekioti restoranuose, gatvėse ir prie namų. Kai kurie kairiųjų lyderiai, pvz., Atstovų rūmų narė Maxine Waters, pasiskelbė neapykantos praktikuotojais: savo šalininkams jie siunčia žinią: neapykanta yra galia.
Kova su blogiu – ir prielaida iškilti, ir Achilo kulnas
„Kaip nutiko, kad JAV kairė, susiformavusi siekiant atnešti į pasaulį daugiau atjautos ir teisingumo, taip pasidavė neapykantai?“, – klausia S.Steele`as. Ir pats į šį klausimą atsako. Jo nuomone, viskas prasidėjo XX a. septintajame dešimtmetyje, kai JAV galiausiai pripažino, kad vergija ir atskirtis yra neabejotinas blogis. Tai pakeitė Ameriką visiems laikams. Atsirado naujas moralinis imperatyvas: norėdama tapti moraliai teisėta demokratine valstybe JAV turi išpirkti šias nuodėmes.
S.Steele`o nuomone, septintajame dešimtmetyje JAV kairiųjų idėja buvo genialiai paprasta: jie siekė suprasti naująjį moralinį imperatyvą, o paskui su juo susitapatinti. Taigi užduotis išpirkti nedorą valstybės praeitį turėjo tekti kairiesiems. Jie prisiims atsakomybę už moralinį JAV pamatą. Ir būtent kairė, o ne dešinė – ne konservatizmas – nustatys sąlygas šiam pamatui stiprinti, išvaduos JAV iš gėdos ir atves į doros kelią.
Šiuo sprendimu, pasak S.Steele`o, JAV kairieji įgijo didžiulę politinę ir kultūrinę įtaką, plūstelėjo dar neregėta gausybė valdžios finansuojamų socialinių programų, kurių bendra vertė, kai kuriais skaičiavimais, viršijo 22 trln. JAV dolerių. Bet, kad išlaikytų šią įtaką, kairiesiems reikėjo rasti grėsmę, prieš kurią reikia kovoti, kuri nuolat verstų JAV dvejoti dėl savo legitimimo ir baimintis dėl gero vardo.
S.Steele`as rašo, kad tai tapo galios formule: kuo didesnė grėsmė valstybės moraliniam teisėtumui, tuo daugiau įtakos įgyja kairieji. Ir septintasis dešimtmetis davė kairiesiems visą tokių grėsmių sąrašą. Pirmoje vietoje, žinoma, buvo rasizmas, bet nedaug nuo jo atsiliko ir kiti fanatiški įsitikinimai, kurių pavadinimai baigiasi priesagomis „-izmas“ ir „-fobija“.
Autorius pripažįsta, kad kairieji pasiekė daug svarbių pergalių. Jie išgelbėjo JAV nuo netvaraus moralinio neteisėtumo ir įtvirtino didžiąją rasizmo grėsmę kaip labiausiai netoleruotiną Amerikos gėdą. Tačiau S.Steele`as mano, kad, sėkmingai pasiekus išsikeltų tikslų, kairiuosius ištiko didžiausia krizė nuo septintojo dešimtmečio. Jų Achilo kulnu tapo priklausomybė nuo grėsmių. Kovojant su tokiais pavojais, kaip „sisteminis rasizmas“ ir „struktūrinė nelygybė“, galima reikalauti daugybės dalykų. Bet kas nutinka, kai blogis, keliantis mums grėsmes, pradeda silpti?
Grėsmės traukiasi – neapykanta auga
Niekas negalėtų paneigti, kad nuo septintojo dešimtmečio JAV patyrė vieną didžiausių moralinių evoliucijų istorijoje, rašo S.Steele`as. Bet, jo nuomone, kairiesiems tai visai neparanku, nes, mažėjant rasinei priespaudai, kyla pavojus jų egzistencijai: tirpsta jų įtakos pamatas. Šiandien didžiausia krizė ir nerimo bei neapykantos šaltinis kairiesiems – jų pačių merdėjimas nykstant moralinėms grėsmėms, kokia buvo rasizmas.
S.Steele`as primena: kai prieš ketverius metus Fergusone, Misūrio valstijoje, baltaodis nušovė juodaodį, žiniasklaidoje kilo didžiulis skandalas ir į tyrimą įsikišo net JAV prezidentas. Per tą patį ketverių metų laikotarpį tuometinio prezidento gimtojoje Čikagoje juodaodžiai nušovė tūkstančius kitų juodaodžių, bet žiniasklaida ir prezidentas apie juos vos užsiminė.
Kai baltaodžiai nušauna juodaodžius, prieš akis iškyla JAV rasizmo istorija, o su ja ir stiprų moralinį krūvį turinti grėsmė. Juodaodžių mirtys nuo kitų juodaodžių kulkų tokio krūvio neturi, nors neabejotinai kelia grėsmę juodaodžių bendruomenei. Jos žadina tik neviltį. „O kairiųjų įtaka kyla iš kovos su grėsme – ne kovos su neviltimi“, – aiškina S.Steele`as.
O kairiųjų įtaka kyla iš kovos su grėsme – ne kovos su neviltimi, – aiškina S.Steele`as.
Jo nuomone, šiandien kairiesiems trūksta grėsmių, su kuriomis, atrodytų, verta kovoti. Jie ieško, kuo pakeisti rasizmą – kokios nors didžiulės istorinės neteisybės, kuri suteiktų moralinį pamatą stojusiems į kovą su ja. "Gal klimato kaita?" – tarsi siūlo, tarsi spėja S.Steele`as. Visgi panašu, kad, nieko neradus, belieka neapykanta.
O neapykanta, kaip rašo autorius, yra transformuojanti jėga. Ji gali taikius, nepavojingus žmones paversti grėsmingais. Todėl neretai neapykanta pasirenkama kaip ginklas. S.Steele`o nuomone, pasitelkę ją, kairieji pavertė prezidentą D.Trumpą naujojo rasizmo simboliu. Jiems šis šalies vadovas – ne šiaip trūkumų turintis prezidentas, o sisteminis blogis, kuriam būtina priešintis, kaip priešinamasi rasizmui – su išdegintos žemės absoliutizmu.
„Martinui Lutheriui Kingui jaunesniajam nereikėjo neapykantos kaip galios įrankio“, – primena S.Steele`as. Jam buvo gana pačios priespaudos kaip fakto ir jos išraiškų. Pasak autoriaus, jis tapo įtakingas, nes atmetė neapykantą kaip pasipriešinimo grėsmei priemonę ir ragino juodaodžius neleisti, kad tai, kas kelia jiems pavojų, juos apibrėžtų.
Martinui Lutheriui Kingui jaunesniajam nereikėjo neapykantos kaip galios įrankio, – primena S.Steele`as.
Šiandien, autoriaus nuomone, grėsmė morališkai įgalina, todėl ja piktnaudžiaujama. Juodaodžių viktimizavimas tampa amžina jų tapatybės dalimi.
Tačiau tai kairiųjų neišvaduoja nuo moralinio nusidėvėjimo perspektyvos: „Grėsmių tiesiog nepakanka jų galios paklausai patenkinti“, – rašo S. Steele`as. Kairiųjų balsai, jo nuomone, dar niekad neskambėjo taip neįtikinamai. Žmonėms sunku įžvelgti grėsmę, dėl kurios milijonieriai futbolininkai suklumpa prieš vėliavą. O kur dar nesėkmės, kurias patyrė kone visos kairiųjų palaikytos programos: gerovės, socialinių būstų, mokyklinių autobusų, lygybės skatinimo ir pozityvios diskriminacijos, įvairovės skatinimo ir kitos. „Šiandien JAV kairiesiems piktnaudžiavimas neapykanta yra mirties pranašas“, – perspėja S.Steele`as.
