Sirija jau penkerius metus plėšoma pilietinio karo ir „Islamo valstybės“ teroristų. Iš savo gimtinės išvyko jau daugiau nei 4,7 mln. sirų – dauguma į kaimynines šalis, taip pat – į Europą. Tačiau Kinija – daugiausia gyventojų turinti valstybė pasaulyje ir antra pagal dydį ekonomika – šiuo klausimu lieka nuošalėje. 2015 m. rugpjūtį šalyje tebuvo 9 pabėgėliai ir 26 prieglobsčio prašytojai iš Sirijos.
L.Panas teigia, kad šalis susiduria su sudėtingais politiniais, demografiniais, religiniais ir ekonominiais iššūkiais, kurie neleidžia įsileisti migrantų. Tačiau jeigu Kinija nori tapti atsakinga pasauline galybe, ji privalo persvarstyti savo ideologiją, kuri neleidžia užimti aktyvaus vaidmens pasaulinėje pabėgėlių krizėje.
Kinijoj aiškinama, kad Vakarų šalys sukėlė Sirijos problemas, kurios išsiliejo masine migracija. Todėl pabėgėliai – jų atsakomybė. Esą Artimųjų Rytų demokratizacijos planas, kurį vykdė JAV ir sąjungininkai, yra pabėgėlių krizės šaknys, ir tai yra kaina, kurią Vakarų šalys turi sumokėti už savo aroganciją.
Nepaisant to, ar yra tiesos šiame požiūryje, ne Vakarų valstybėms tenka didžiausia pabėgėlių krizės našta – Sirijos kaimynės, ekonomiškai silpnos šalys, kurių pačių saugumo situacija – trapi, suteikia prieglobstį daugumai sirų. Turkija, Libanas, Jordanija, Irakas ir Egiptas priėmė 4,5 mln. Sirijos pabėgėlių. Kitos valstybės visame pasaulyje sutiko priglausti mažiau nei 200 tūkst.
Šie skaičiai būtų tik lašas Kinijai, kuri pasižymi milžinišku gyventojų skaičiumi, plačia teritorija ir ekonomine jėga. Net jeigu Kinija sutiktų priimti visus 4,7 mln. pabėgėlių sirų, tūkstančiui gyventojų tektų tik 3,5 jų. Pavyzdžiui, Turkijoje tūkstančiui gyventojų tenka 23,7. BVP vienam gyventojui Kinijoje ir Jordanijoje – panašus. Atitinkamai 4 515 ir 4 371 JAV dolerių. Tačiau 2015-ųjų vasarą Jordanija su vos 6,6 mln. gyventojų buvo priglaudusi 685 tūkst. namų netekusių žmonių iš įvairių šalių. Tuo tarpu Kinijoje iš viso yra 1,3 mlrd. gyventojų.
Tačiau net ir matant tokius skaičius beveik neabejotina, kad Kinija neprisijungs prie plano, kaip paskirstyti pabėgėlius ir palengvinti naštą besivystančioms šalims. Pradėti reikia nuo to, kad Kinija neturi institucijų, kurios galėtų prižiūrėti plataus masto imigraciją. Nors atitinkami Jungtinių Tautų protokolai reglamentuoti, šalyje nesukurta nacionalinių institucijų.
Kinijoje natūralizacija – labai retas atvejis. Oficiali statistika rodo, kad 2013 m. daugiau nei iš 600 tūkst. užsieniečių, gyvenančių Kinijoje, tik 7,3 tūkst. turėjo leidimą nuolat gyventi šalyje. Pavyzdžiui, JAV vien per 2013 m. tokį leidimą įgijo beveik milijonas žmonių.
Kodėl taip yra? Kinijos politinė ideologija neleidžia priimti migrantų, kurie neturi kiniškų šaknų. Šalies užsienio politikos pagrindas – nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus. O į pabėgėlių iš kurios nors šalies priėmimą dažnai žiūrima kaip į politinės preferencijos tai šaliai pademonstravimą. Pekinas aiškina, kad jos užsienio paramos nesaisto jokie politiniai įsipareigojimai.
Kinijos politinė ideologija neleidžia priimti migrantų, kurie neturi kiniškų šaknų. Šalies užsienio politikos pagrindas – nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus.
Priešingai nei daugelis Vakarų šalių, Kinija griežtai prieštaravo išorinių jėgų kišimuisi į Sirijos konfliktą – ypač karinei intervencijai. Priimdama pabėgėlius iš regiono Kinija rizikuotų paminti savo diplomatinius principus ir prisidėti prie politikos Artimųjų Rytų atžvilgiu, kuriai ji taip prieštaravo.
Kitas aspektas – Kinijos visuomenės požiūris. Pekinas ilgą laiką griežtai kontroliavo gyventojų skaičių – galiojo vieno vaiko politika, kuri buvo įgyvendinama drakoniškomis baudomis ir net priverstiniais abortais ir sterilizacijomis. Nors populiacijos kontrolės politika pastaraisiais metais laisvėjo, gyventojus būtų labai sunku įtikinti, kad vyriausybė staiga leistų užsienio pabėgėliams įsilieti į šalies visuomenę.
Kaip ir Europoje bei JAV, religija – taip pat svarbi šiame klausime. Islamas leidžiamas praktikuoti Kinijoje, tačiau su daug apribojimų ir taisyklių. Kinijos valdžia mažiau reikalavimų kelia musulmonų hujų etninei grupei – dėl jos kultūrinio panašumo ir ilgametės integracijos su daugumą sudarančiais haniais.
Tačiau vakariniame Kinijos Sindziango regione apie 10 mln. musulmonų uigūrų yra atidžiai stebimi ir turi paklusti griežtoms centrinės valdžios taisyklėms. Vis daugiau uigūrų palieka Kiniją ir išvyksta į Turkiją. Per pastaruosius kelerius metus uigūrai surengė dideles teroristines atakas prieš civilius. Priimdama didelį skaičių musulmonų iš Artimųjų Rytų Kinija gali dar labiau sukomplikuoti savo religinę politiką.
Pabėgėlių priėmimas būtų priešiškai sutinkamas ir dėl ekonominių priežasčių. 2015 m. Kinijos prezidentas paskelbė nurašantis daug skolų, kad padėtų vystytis neturtingoms šalims. Tarptautinė bendruomenė sveikino tokį žingsnį, tačiau kritikai šalyje piktinosi, kad centrinė valdžia užsiima filantropija pasaulyje, kai didelė dalis pačių kinų vis dar gyvena žemiau skurdo ribos. Valdžiai teko užkurti didelę propagandos kampaniją, kad numalšintų pasipiktinimą. O šiuo metu Kinijos ekonomikos augimas lėtėja. Gyventojai tikisi, kad šalies finansiniai ištekliai bus panaudoti ekonomikos sutvarkymui, o ne pagalbai užsieniečiams.
Galiausiai, L.Pano teigimu, nenoras priimti pabėgėlių yra iš esmės kultūrinė problema. Pavyzdžiui, JAV tautos kūrimas yra dinamiškas ir įtraukiantis. Šalis save apibūdina kaip tautą, kuri iš naujo atranda save per atvykstančius žmones, paliekančius savo praeitį užnugaryje, ir suburia tuos, kurie nori kvėpuoti laisvai. Kinijos tautos kūrimo naratyvas kitoks – remiamasi statiškumu ir išimtinumu. Pabrėžiama bendros istorijos ir paveldo svarba. Kai kalbama apie etninę įvairovę, kalbama apie tas 56 etnines grupes, kurios yra valdžios oficialiai pripažįstamos.
Paskutinį kartą Kinija daug pabėgėlių priėmė 1979 m. per karą su Vietnamu. Apie 300 tūkst. pabėgėlių iš Vietnamo, Kambodžos ir Laoso apsigyveno pietvakarių Kinijoje. Dauguma jų buvo kinų kilmės. Tuo tarpu kai 2015 m. iš Mianmaro ir Bangladešo ėmė bėgti persekiojami ir skurdo išvarginti rohingjai, Kinija beveik nereagavo į šią humanitarinę krizę savo pašonėje.
Gyventojai tikisi, kad šalies finansiniai ištekliai bus panaudoti ekonomikos sutvarkymui, o ne pagalbai užsieniečiams.
Reikia pasakyti, kad Kinija nėra vienintelė, nenorinti priimti pabėgėlių. Arabų šalys, tokios kaip Saudo Arabija, Kataras, Kuveitas ir Jungtiniai Arabų Emyratai, taip pat tokios išsivysčiusios valstybės kaip Japonija, Singapūras ir Pietų Korėja taip pat Sirijos pabėgėliams atsuko nugarą. Auga nenoras juos priimti ir Europoje bei JAV.
Visgi Kinija bent dalyvauja tarptautinėse derybose dėl taikos Sirijoje. Po apsilankymo keliose Artimųjų Rytų valstybių Kinijos prezidentas taip pat pažadėjo humanitarinės pagalbos už 135 mln. JAV dolerių.
L.Panas teigia, kad jeigu Kinija vis dėlto nori tapti pasauline galybe, jai reikia prisiimti daugiau atsakomybės ir rasti politinės drąsos save iš naujo suvokti. Be to, Kinijai gresia demografinė krizė – tauta sparčiai sensta. Imigracija galėtų padėti užkirsti kelią ilgalaikei ekonominei stagnacijai, kuri kiltų dėl jaunų darbuotojų trūkumo ir augančių pensininkų skaičiaus.