Ilgametis „The Independent“ korespondentas Paryžiuje Johnas Lichfieldas pastebi, kad prezidento Emmanuelio Macrono „Respublika, pirmyn!“ (LREM) judėjimas daugeliu aspektų galėtų būti laikomas liberalų partija. Prieš Europos Parlamento rinkimus gegužę jie bando flirtuoti su EP liberalų grupe, tačiau atsisako susimesti su Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija (ALDE).
Kodėl?
„Žodis „liberalas“ Prancūzijoje nėra teigiamas apibūdinimas“, – sako Luisas Garicano, kuris Europos Parlamento rinkimuose dalyvaus su Ispanijos „Cuidadanos“ partija, kuri yra ALDE politinės šeimos dalis.
„Respublika, pirmyn!“ (LREM) atstovai sako, kad yra ir daugiau aspektų. Kaip valdančioji jėga, turinti daugumą Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje, E.Macrono trejus metus įkurta partija nenori susidėti su grupe, kurią sudaro mažutės partijos iš 21 valstybės. Tačiau vienas partijos narys oficialiai pripažino, kad žodis „liberalas“ taip pat yra problema, ypač kilus „Geltonųjų liemenių“ protestams.
„Prancūzijoje žodis „liberalas“ šiais laikais vartojamas retai, nebent norima įžeisti – pavyzdžiui, „ultra-liberalus“, kas reiškia „ultra-kapitalistas“, – sako partijos atstovas. „Geltonosios liemenės kaltina E.Macroną esant ultra-liberaliu turtingųjų prezidentu. Tokios etiketės mes nenorime nei priimti, nei skatinti.“
Liberalizmą, individo laisve paremta politinę teoriją, didžia dalimi formulavo britų ir prancūzų filosofai XVII-XIX amžiuje, nuo Johno Locke’o ir Voltaire`o iki J.S.Millio ir Alexis de Tocqueville`io. Apie 25 proc. rinkėjų Prancūzijoje pažiūras šalies politologai apibūdina kaip liberalias. Įdomu, kad lygiai tiek balsavo už E.Macroną per pirmąjį prezidento rinkimų turą 2017-ųjų balandį (24 proc. atėjusiųjų balsuoti) ir palaiko jo partiją prieš Europos Parlamento rinkimus gegužės mėnesį (22-23 proc.).
Vienas žodis, daug reikšmių
Pasaulyje paplitusi žodžio „liberalas“ reikšmė ilgą laiką buvo labai įvairi. JAV tai reiškia kairįjį. Didžiojoje Britanijoje liberalas yra centristas. Kontinentinėje Europoje tai reiškia sekuliarų dešinįjį – žmogų, pasisakantį už laisvą rinką ir asmens laisvę, tačiau prieš valstybę ir prieš bažnyčią.
Vis dėlto Prancūzijoje šis žodis įgavęs kiek tamsesnį atspalvį ir dažnai reiškia „beširdį kapitalistą“, pastebi Politico.eu autorius. Liberalizmas kaip politinė jėga egzistuoja Prancūzijoje, tačiau ji nebedrįsta ištarti savo vardo.
Vis dėlto Prancūzijoje šis žodis įgavęs kiek tamsesnį atspalvį ir dažnai reiškia „beširdį kapitalistą“, pastebi Politico.eu autorius. Liberalizmas kaip politinė jėga egzistuoja Prancūzijoje, tačiau ji nebedrįsta ištarti savo vardo.
Prancūzų liberalizmas gimė XVIII amžiuje kaip filosofų ir buržuazijos pasipriešinimas bažnyčios absoliutizmui ir monarchijai bei jakobinų ar Napoleono valdymui. XIX amžiuje Prancūzijoje atsirado ir už laisvą rinką pasisakančių liberalių mąstytojų, įkvėptų filosofo Adamo Smitho, tačiau jiems nepavyko susilpninti valstybės intervencionalizmo tradicijų, siekiančių mažiausiai XVII amžių ir Jacques`ą-Baptiste`ą Colbert`ą.
Prancūzijos „idėjų istorikė“ Françoise Mélonio pastebėjo, kad globojančios, kontroliuojančios, saugančios valstybės vizija Prancūzijoje buvo priimtina ir katalikams, ir socialistams, ir konservatoriams, ir radikalams, revoliucionieriams ir anti-revoliucionieriams. Viena „liberalios minties“ atšaka XIX amžiaus pradžioje net rėmė valstybės galią ir bonapartizmą. Tačiau anglosaksams protestantams būdingesnė individualizmo tradicija – individualių ekonominių teisių ir verslo laisvių viršenybė – Prancūzijoje niekuomet nebuvo populiari.
A.de Tocqueville`is, nors ir būdamas liberalios minties šalininkas, labiau domėjosi politinėmis ir asmens laisvėmis, o ne ekonomine laisve ir rinkos galia. Jis perspėjo dėl rinka paremtos despotiškos „gamyklinės aristokratijos“ galios, kurią jis matė besivystančią Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. „Prancūzų Adamas Smithas“ Frédéricas Bastiat sulaukė simpatijų teorijoje, tačiau praktikoje buvo pamirštas.
Atskiros liberalizmo vertybės – asmens laisvė ir ekonominė laisvė – dažnai skildavo ir būdavo priimamos selektyviai ir Prancūzijos kairiųjų, ir dešiniųjų partijose. Socialdemokratai, radikalai ir progresyviosios partijos kovojo prieš bažnyčios ir valstybės dvasinę priespaudą. Konservatoriai pasisakė už ekonominę laisvę (iki tam tikro lygio), tačiau pritarė, kad valstybė kontroliuotų moralę ir idėjas. Bonapartistų–golistų tradicija, gerbianti stiprią valstybę, lieka stipri ne tik centro dešinėje, bet ir centro kairėje, bei tarp kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų.
Vienintelė išimtis – trumpas „liberalios“ vyriausybės valdymas Prancūzijoje – buvo Valéry Giscard d’Estaing`o prezidentavimas 1974-1981 m. Tačiau nei jo partija – Respublikonai – nei aljansas, kuriam ji priklausė – Prancūzijos demokratijos sąjunga – nedrįso vartoti žodžio „liberalas“.
Kadencijos pradžioje V.Giscard`as buvo visiškai liberalus prezidentas. Jis įgyvendino ekonominių reformų, kurios sumažino valstybės vaidmenį ekonomikoje, tačiau taip pat ir socialinių reformų – legalizavo abortus, panaikino valstybės kontrolę televizijos ir radijo rinkoje. Antrojoje kadencijos dalyje, kai jo populiarumui smogė gili naftos krizė, V.Giscard`as persimainė ir tapo panašesnis į tipišką prancūzą konservatorių prezidentą – liberalizmo neliko nei ekonomikoje, nei socialinėje politikoje.
Su V.Giscard`u kartais lyginamas ir dabartinis prezidentas E.Macronas, kuris kartą prisipažino esantis „socialliberalas“. Vis dėlto dabar jo komanda mieliau vartoja žodį „centristas“, tačiau šis irgi jau yra tapęs keiksmažodžiu.
E.Macronui kuriam laikui pavyko sugriauti tradicinę kairės–dešinės priešpriešą Prancūzijos politikoje. Jo rėmėjai yra žmonės, remiantys ir rinkos ekonomiką, ir asmens laisves – kitaip tariant, „natūralūs liberalai“. Tačiau Prancūzijos politologų teigimu, jie sudaro tik apie 25-30 proc. elektorato.
Prancūzų supratimu, E.Macronas yra „liberalas“ savo reformomis mokesčių, darbo santykių ir valstybinės geležinkelių sistemos srityse. Europos standartais, jis yra „intervencionistas“, nes nori daugiau prekybos protekcionizmo, kontrolės euro zonoje ir Europos biudžeto, kad ateityje apsaugotų bendrą valiutą nuo galimos krizės.
Pasak L.Garicano, jau nuspręsta, kad po rinkimų gegužę E.Macrono partija prisijungs prie „liberalų grupės“ Europos Parlamente. Išsiplėtusi grupė viliasi tapti stipriausiu balsu Europoje, galinčiu atsverti populistus nacionalistus naujajame parlamente.
Ir gali būti, kad ji išbrauks žodį „liberalai“ iš savo pavadinimo.
