15min pristato 7 faktus, paaiškinančius, kodėl daug kas abejoja, ar motina Teresė yra nusipelniusi šventosios aureolės, kurią jai dažnai uždeda pasaulis. Tuo tarpu buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto, filosofas Vytautas Ališauskas iš Bažnyčios perspektyvos pasakoja, kodėl tokios abejonės yra nepagrįstos.
1. Motinos Teresės ordino prieglaudos teikdavo žemos kokybės medicinines paslaugas. 1991 m. vienuose iš Motinos Teresės ordino valdomų globos namų apsilankęs britų medicininio žurnalo „The Lancet“ redaktorius Robinas Foxas pastebėjo, kad daug sergančiais pacientais besirūpinančių seserų ir savanorių neturėjo jokių medicininių žinių. Tačiau nesant kvalifikuotų daktarų, jos turėdavo priimti sprendimus, kaip rūpintis pacientais.
R.Foxas taip pat teigė, kad ordinas neskyrė pagydomų ir nepagydomų pacientų, todėl nemažai galinčių išgyventi žmonių negydomi mirdavo nuo infekcijų.
R.Foxas pažymėjo, kad vienintelė pagalba, kurios susilaukdavo ligoniai – apiplovimas ir žaizdų priežiūra, tačiau, pavyzdžiui, skausmo mažinimui buvo neskiriama beveik jokio dėmesio, nuskausminamieji buvo nenaudojami. Adatos buvo sterilizuojamos tiesiog šiltu vandeniu, o tuberkulioze sergantys pacientai laikomi kartu su visais kitais.
Panašią kritiką Motinai Teresei išsakė ir kai kurie buvę savanoriai, dirbę jos vienuolių ordinui. Motina Teresė pati savo prieglaudas vadino „Mirštančiųjų namais“.
2. Motina Teresė daug jai paaukotų pinigų skyrė ne pagalbai skurstantiesiems. Kaip portale „Times Higher Education“ pastebi Indijos žurnalistas Krishna Dutta, Motinos Teresės ordino gaunamos aukos iš viso pasaulio galėjo leisti modernizuoti jos prieglaudas ir jose užtikrinti daug aukštesnį medicininių paslaugų lygį. Tačiau ji rinkosi investuoti lėšas ne į priežiūros kokybės jos ordino prieglaudose gerinimą ar ligoninių statybą, bet į misionierišką veiklą – naujų jos ordino būstinių steigimą visame pasaulyje.
Motinos Teresės ordino namai iškildavo netgi komunistinio pasaulio valstybėse. Daugelio jų tikslas buvo ne padėti sunkiai gyvenantiems žmonėms, bet skleisti katalikybę ir kuo daugiau žmonių atversti į šią religiją. Netgi ordino prieglaudos visame pasaulyje dažnai buvo naudojamos pirmiausia ne padėti vargšams ir ligoniams, bet įtikinti kuo daugiau žmonių atsiversti į katalikybę.
Be to, Motinos Teresės ordinas niekada iki galo neatskleisdavo, kam panaudoja pinigus. 1981 m. ordino sąskaitos turėjo būti tiriamos Vatikano pinigų plovimo skandale, tačiau tyrimas dėl nevisiškai aiškių priežasčių buvo nutrauktas. K.Dutta pažymi, kad Motinos Teresės vargšų prieglaudos priglausdavo mažiau vargšų, negu buvo sakoma viešai: daug ordino pritrauktų lėšų buvo skiriama religinei veiklai.
3. Motina Teresė siekė ne kovoti su kančia, bet ją išaukštinti. Ji yra pasakiusi: „Aš manau, kad vargšai turėtų priimti savo likimą ir kentėti taip, kaip kentėjo Jėzus. Aš manau, kad vargšų kančia labai padeda pasauliui.“
Motina Teresė tikėjo, kad kenčiantieji šiame pasaulyje geriau gyvens pomirtiniame gyvenime. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji pernelyg nesirūpino geresnių sąlygų savo prieglaudose užtikrinimu.
K.Dutta pažymi, kad Motina Teresė netgi sąmoningai naudojosi Kalkutos kaip ypač skurdaus miesto įvaizdžiu, siekdama sukelti vakariečių gailestį ir paskatinti šiuos aukoti jos ordinui. Pasak K.Duttos, ji suprato, kad Vakarų žurnalistai nekeliaus į Kalkutą, kad patikrintų, ar kuklios ir trapios vienuolės ordinas išties išgelbsti tiek vargšų, kiek pasakojama.
4. Motina Teresė nesirūpino, iš ko ji priima pinigus. Amerikietis Charlesas Keatingas, kuris buvo nuteistas dėl to, kad apgaule iš savo taupymo ir paskolų bendrovės klientų išviliojo šimtus milijonų dolerių, paaukojo 1,25 mln. dolerių motinai Teresei ir leido jai naudotis savo privačiu lėktuvu, kol ši keliavo po JAV.
Kuomet jį nuteisė, Motina Teresė parašė laišką JAV teismui, prašydama gailesčio C.Keatingui ir pažymėdama, kad jis yra labai Dievą mylintis žmogus. Ji atsisakė grąžinti jo paaukotus pinigus net gavusi informaciją iš teismo, kad šie buvo įgyti neteisėtu būdu.
5. Motina Teresė draugavo su diktatoriais. 1981 m. ji lankėsi Haityje pas šios šalies diktatorių Jeaną Claudą Duvalier ir pavadino šį diktatorių Haičio skurstančiųjų draugu. Ji taip pat sakė galinti aiškiai suprasti, kad haitiečiai diktatoriaus žmonai Michelei Duvalier rūpi ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
Tačiau realybė nebuvo tokia graži. J.C.Duvalier buvo diktatorius, kuris 1986 m. pabėgo iš Haičio. Per 15 savo valdymo metų jis pasižymėjo politinių kalinių laikymu ir oponentų kankinimu, be to, pasisavino milijonus dolerių valstybės pinigų.
6. Motina Teresė krikštydavo mirštančiuosius be jų sutikimo. Buvę Motinos Teresės prieglaudų darbuotojai pasakojo, kad ji skatino savo ordino nares slapčia pakrikštyti mirštančius pacientus, kad ir kokia būtų jų religija. Apie tai pasakoja Christopheris Hitchensas savo knygoje „Misionierės pozicija“, kurioje kritikuojama Motinos Teresės veikla.
Buvusi Motinos Teresės ordino vienuolė Susana Shields pasakojo, kad seserys turėjo kiekvieno mirštančio paciento paklausti, ar jis nori „bilieto į rojų“. Teigiamas atsakymas buvo priimamas kaip sutikimas krikštytis. Tuomet sesuo, apsimesdama, kad ji tiesiog vėsina paciento galvą su šlapiu rankšluosčiu, iš tiesų jį pakrikštydavo, ištardama reikalingus žodžius. Slaptumo reikėjo, kad nepaplistų žinia, jog Motinos Teresės ordino seserys krikštija musulmonus ir hinduistus.
7. Motina Teresė buvo radikali abortų ir skyrybų priešininkė. Žurnalistas Aroupas Chaterjee pažymi, kad kai Bangladešo nepriklausomybės karo metu pakistaniečiai kareiviai išprievartavo tūkstančius Bangladešo moterų, ji viešai pakvietė jas gimdyti net ir tokiomis aplinkybėmis pradėtus vaikus.
1993 m. Motina Teresė pasmerkė 14-metę merginą dėl to, kad ši nutarė pasidaryti abortą. 1995 m. ji parašė viešą laišką Airijos, kurioje skyrybos tuo metu buvo draudžiamos, žmonėms, kviesdama šiuos pasisakyti prieš skyrybų įteisinimą.
Į abortus Motina Teresė atkreipė dėmesį netgi savo Nobelio taikos premijos atsiėmimo kalboje. Ji pasakė: „Abortai yra didžiausias blogis ir didžiausias taikos priešas. Jei motina gali nužudyti savo pačios vaiką, kas mus apsaugos nuo savižudybių ar vienas kito žudymo? Niekas.“
V.Ališauskas: Motinos Teresės elgesys yra normalus krikščioniui
Priekaištus Motinai Teresei pagal savo pačių susikurtus kriterijus formuluoja ateistai, kurie netiki nei Dievo buvimo, nei šventųjų reikšme, todėl tokie priekaištai yra gana keisti, sako filosofas Vytautas Ališauskas.
„Manau, kad kaltinimų, jog vienuolė laikosi Bažnyčios mokymų ir abortų arba skyrybų nepripažįsta teisėtais ir morališkai gerais dalykais, taip pat kaltinimų, kad vienuolė stengiasi skleisti savo tikėjimą kitų tikybų žmonėms, apskritai neverta svarstyti. Tokie dalykai, be jokios abejonės, yra apskritai normalūs krikščioniui. Tai, kad kokiam nors ateistui tie dalykai nepatinka, nereiškia, kad jie prieštarauja šventumui. Veikiau tai yra būtina sąlyga tam, kad žmogus būtų laikomas šventuoju“, – 15min sakė V.Ališauskas.
Filosofas taip pat pažymi, kad Motina Teresė neturėtų būti kaltinama dėl to, kad nekūrė „šveicariško lygio klinikų“. Anot jo, pirmiausia Motina Teresė siekė suteikti skurstančiųjų gyvenimui prasmę, o ne juos išgydyti.
„Jos tikslas buvo padėti labiausiai kenčiantiems ir apleistiems išsaugoti šiek tiek žmogiškojo orumo, o ne suteikti jiems tokią medicininę pagalbą, kad jie išgytų. Kai tie žmonės gulėjo gatvėje, palikti ir apleisti, jų būklė kažkodėl nekėlė pasipiktinimo. Kai jie atsidūrė slaugos namuose, tada jau prasidėjo pikti kaltinimai“, – teigė V.Ališauskas.
Be to, pasak filosofo, normalu, kad misionierė norėjo skleisti savo veiklą įvairiose šalyse. Jo teigimu, jei žmogus eina vedamas Dievo meilės, jis turi apie tai skelbti viešai.
„Pasipiktinimai, kad ji, užuot įkūrusi vieną ar dvi puikias ligonines, ką gali padaryti bet kuri Vakarų valstybė, ėjo pas visų šalių labiausiai vargstančius, yra nesąžiningi (...) Jei manai, kad religija blogis – tai aišku, bandymas skelbti savo tikėjimą taip pat laikomas blogiu. SSRS tai buvo nuosekliai vykdoma. Bet jeigu manai, kad religija yra bent jau viena teisėtų žmogaus pasaulėžiūros formų, tada galioja bent jau tolerancijos principas“, – teigė V.Ališauskas.
Buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto taip pat suabejojo teiginiu, kad Motina Teresė galėjo krikštyti sergančiuosius prieš jų valią. Pasak jo, katalikų Bažnyčia tokį krikštą laiko neteisėtu ir negaliojančiu.
„Jeigu Motina Teresė būtų taip krikštijusi, kanonizacija būtų negalima, nes tikėjimo tiesų laikymasis yra vienas iš svarbiausių ir vertingiausių dalykų, tiriamų kanonizacijos metu. Veikiausiai žmonės, kurie taip rašė, turi kokių nors asmeninių sąskaitų arba patys nelabai suvokia, ką kalba. Gal atsitiktinių dalykų galėjo nutikti, visko būna, bet religine prasme čia yra nesąmonė. Jei tai tikrai būtų vykę, Motina Teresė būtų gavusi barti dar būdama gyva“, – tvirtino V.Ališauskas.
Paklaustas, kaip šiuolaikinė Bažnyčia vertina kančios išaukštinimą, V.Ališauskas teigė, kad kančia pati iš savęs nėra vertybė, tačiau Motina Teresė ją ne aukštino, bet siekė padėti skurstantiesiems rasti kančioje prasmę.
„Dievas kančios nesukūrė, ir, liaudiškai kalbant, Rojuje jos nebuvo. Bet visos religijos stengiasi kančią įprasminti ir parodyti, kad pats jos buvimas nebūtinai gyvenimą padaro beprasmiu ar jį sužlugdo. Motinos Teresės veikla mažino kančią ir tuo pačiu ragino rasti kančiai prasmę savo gyvenime“, – aiškino V.Ališauskas.
Motinos Teresės veikla mažino kančią ir tuo pačiu ragino rasti kančiai prasmę savo gyvenime.
Filosofas taip pat pažymėjo, kad neigiamas Bažnyčios požiūris į abortus išlieka net ir masinių prievartavimų atveju.
„Bažnyčia mano, kad negalima kūdikio traktuoti kaip prievartinio įsiveržėlio. Jis yra nekalta būtybė, negalinti gintis. Dėl to, kad įvyko tragiškas atvejis, dėl kurio kūdikis atsirado, jis gi nėra kaltas. Motina Teresė laikėsi standartinės doktrinos ir nieko daugiau. Aišku, šiuolaikiniam žmogui tai skamba nemaloniai ir skaudžiai, bet faktas toks, kad abortas yra morališkai nepateisinamas dalykas“, – teigė V.Ališauskas.
Pirmą kartą šis tekstas buvo publikuotas 2016 m.
