Donaldas Trumpas šitaip kalbėjo, kai iš jo imdamas interviu televizijos kanalo „Fox News“ politikos komentatorius Tuckeris Carlsonas paklausė, kodėl Jungtinės Valstijos turėtų ginti tokias šalis kaip, pavyzdžiui, Juodkalnija – mažutė Vakarų Balkanų valstybė, kurioje gyventojų maždaug tiek, kiek Vašingtone, Kolumbijos apygardoje.
Klausimas, pasak D.Wilsono, visiškai pagrįstas, atsakymas į jį – irgi labai svarbus.
Juodkalnija – regiono stabilumo garantas
Juodkalnija – išdidi tauta su išdidžiais žmonėmis, kurie per ilgus sunkių išbandymų metus jau įrodė esantys stiprūs ir ištvermingi. Jie visada pasiruošę ginti savo šalį, o nuo šiol prireikus – ir visą Aljansą. Dabar, Juodkalnijai tapus NATO nare, mes esame stipresni: tiek Vakarų Balkanų šalys, tiek amerikiečiai, rašo D.Wilsonas.
Nepaisant geopolitinio spaudimo, Juodkalnija pasirinko susieti savo ateitį su Vakarais. Šios šalies pajėgos stojo petys petin su amerikiečiais Afganistane. Jos kariai padėjo išsaugoti taiką Liberijoje, Kipre ir Somalyje. Kaip sąjungininkė, Juodkalnija palaiko Jungtines Valstijas priimant sprendimus net ir pačiais kebliausiais klausimais, pavyzdžiui, dėl sankcijų Rusijai įvedimo ar Rusijos diplomatų išsiuntimo po Sergejaus Skripalio apnuodijimo. Ji remia Valstijas, kai šioms prireikia paramos balsuojant Jungtinėse Tautose. Gerai sutardama su visomis kaimyninėmis šalimis, Juodkalnija atlieka stabilizuojamąjį vaidmenį regione.
Ką valstybėms reiškia narystės NATO ir ES perspektyva?
Prieš ketvirtį amžiaus Vakarų Balkanų regionas daugeliui asocijavosi su visa niokojančiu karu ir negailestingu etniniu valymu. Nestabilumas šiame regione kėlė grėsmę ir kitoms Europos šalims. Kad krizė dar labiau neįsismarkautų, NATO sąjungininkėms ir Jungtinėms Valstijoms teko imtis brangiai atsiėjusių karinių veiksmų. Atsiradus pagrįstoms viltims, kad Juodkalnija netrukus gali prisijungti prie NATO ir Europos Sąjungos, regiono ateitis pasidarė kaip niekad šviesi.
Šioje vietoje D.Wilsonas siūlo prisiminti buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją (BJRM), netrukus persivadinsiančią Šiaurės Makedonijos Respublika. Vos užpraėjusią savaitę ji pakviesta pradėti derybas dėl prisijungimo prie NATO.
Šių metų birželį, po beveik 27 metus trukusių ginčų dėl BJRM pavadinimo, Makedonijos ir Graikijos ministrai pirmininkai pasiekė ilgai lauktą susitarimą, padėsiantį šių dviejų valstybių santykiams pagaliau normalizuotis ir užtikrinsiantį, kad, Makedonijai ir Graikijai tapus sąjungininkėmis, tarpusavio konfliktų rizikos nebeliks. Svarbiausias visa tai nulėmęs veiksnys – BJRM narystės NATO ir visapusės integracijos į Vakarų bendruomenę perspektyva.
Briuselyje liepos 11 d. vykusiame NATO viršūnių susitikime, praėjus vos kelioms minutėms po to, kai buvo paskelbta, kad Juodkalnija bus kviečiama pradėti derybas dėl narystės NATO, rašinio autorius D.Wilsonas viešai kalbino Makedonijos ministrą pirmininką Zoraną Zajevą. Pastarojo teigimu, derybos su Graikija buvusios sudėtingos, tačiau jo šalies piliečiai esą labai tiki savo šalies integracija į NATO ir kartu į Europos Sąjungą ir viliasi turėsiantys naują draugę – savo pietinę kaimynę.
Narystės NATO perspektyva tiek Juodkalnijai, tiek kitoms Vakarų Balkanų šalims padėjo užkirsti kelią tolesnei regioninio konflikto eskalacijai ir prisidėjo prie taikaus Juodkalnijos nepriklausomybės paskelbimo 2006-aisiais ir Kosovo Respublikos pripažinimo 2008-aisiais.
D.Wilsono įsitikinimu, tai ir yra didžiausia nauda, kokią Jungtinėms Valstijoms gali garantuoti Juodkalnijos prisijungimas prie bloko: viltis, kad Jungtinėms Valstijoms niekada daugiau nebereikės kištis į regioninius Balkanų šalių konfliktus, idant jie liautųsi. Pasak jo, turint galvoje, kur regionas buvo vos prieš porą dešimtmečių, šis laimėjimas – tiesiog milžiniškas.
Rusija nelinkusi praleisti progų
NATO plėtra į rytus labai svarbi ir siekiant pažaboti galimą Rusijos agresiją Rytų Europos valstybių atžvilgiu. Vakarų Balkanuose Kremlius buvo ėmęsis ir politinių bauginimų, ir ekonominės priespaudos, net vykdė slaptas operacijas, tikėdamasis pasėti chaosą, sutrukdyti regione įgyvendinti politines bei ekonomines reformas ir užkirsti kelią NATO ir ES plėtrai.
2014 m. NATO šalių užsienio reikalų ministrai aptarė galimą Juodkalnijos narystę Aljanse, tačiau, atsižvelgdami į Rusijos veiksmus Ukrainoje ir nenorėdami jos dar labiau provokuoti, nusprendė atidėti sprendimą ateičiai. Toks dvilypumo demonstravimas, užuot pasinaudojus galimybe sutramdyti Rusijos agresiją, pasak autoriaus, paskatino Maskvą surizikuoti darsyk.
2016 m. spalio mėnesį Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) agentai Juodkalnijoje bandė surengti perversmą, taip siekdami į valdžią atvesti jėgas, kurios būtų užkirtusios kelią šalies prisijungimui prie NATO. Jie planavo apsimesti juodkalniečių apsaugos pareigūnais, atverti ugnį į opozicijos rėmėjus ir nužudyti ministrą pirmininką. Scenarijus nepavyko, tačiau pasidarė visiškai aišku, kad pakanka NATO trumpam nusisukti, ir Maskvos ranka jau dirba savo darbelius. Vis dėlto, kad ir kaip Rusija stengėsi tam sukliudyti, 2017 m. birželio 5 d. Juodkalnija oficialiai prisijungė prie NATO ir tapo dvidešimt devintąja Aljanso nare.
Tokius Rusijos veiksmus iš dalies nulėmė atsakingų asmenų požiūrio dvilypumas NATO plėtros klausimu. Aiškiai neįvardijus, kokios Juodkalnijos perspektyvos prisijungti prie Aljanso, Rusija, supratusi, kad antros progos gali ir nebūti, smogė nedelsdama. NATO plėtra, pasak D. Wilsono, padeda eliminuoti tiesiogines grėsmes saugumui ir suteikia pagrindo tikėti taikia viso regiono ateitimi.
Jei NATO nuspręstų pristabdyti plėtrą, labai tikėtina, kad likusios regiono šalys būtų pasmerktos toliau kęsti taktines Maskvos manipuliacijas. Autoriaus teigimu, pavojingo didžiųjų galių varžymosi Balkanuose jau ir taip būta per daug, ir tai neturėtų kartotis.
Narystė NATO užtikrina taiką – ne tik naujoms narėms, bet ir visai Vakarų bendruomenei. Vidiniai nesutarimai Vakarų Balkanuose XX a. pradžioje išprovokavo Pirmąjį pasaulinį karą, o to paties amžiaus pabaigoje – dar vieną pragaištingą konfliktą. Abu jie Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms kainavo labai daug ir pinigų, ir gyvybių.
Rašinio autoriaus D. Wilsono įsitikinimu, NATO plėtra ne tik kad negali būti Trečiojo pasaulinio karo priežastis, priešingai – ji neleidžia atsirasti net tokiai galimybei ir priartina mus prie tikslo – taikos visame Europos žemyne.
