Praeitą savaitę JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kreipdamasis į savo rėmėjus Floridoje, pagrasino Venesuelos ginkluotosioms pajėgoms: tie, kurie ir toliau rems prezidentą Nicolą Maduro, „neras jokios užuovėjos, jokio lengvo išėjimo ir jokios išeities. Jūs prarasite viską.“
Baltieji Rūmai sako, kad nori pašalinti N.Maduro taikiu ir daugiašaliu būdu – tačiau neatmetamos jokios priemonės. Stebėtojai tai suprato kaip užuominą, kad JAV svarsto ir karinę intervenciją.
Įtampa tarp N.Maduro ir šalies opozicijos pasiekė aukščiausią tašką šį savaitgalį Venesuelos pasienyje su Kolumbija, kur prezidentą palaikančios šalies saugumo pajėgos sustabdė humanitarinę pagalbą. N.Maduro leido suprasti, kad JAV humanitarinę pagalbą laiko įžanga karinei invazijai.
JAV pareigūnai ne kartą grasino sunkvežimių neįsileidžiančioms Venesuelos pajėgoms ir užsiminė, kad humanitarinė pagalba yra strategijos priversti kariuomenę sukilti prieš N.Maduro. dalis
„Jie (Venesuelos kariai) turi tėvus, vaikus, brolius ir seseris, kurie sunkiai kenčia. Mes tikimės, kad jie sugebės įtikinti N.Maduro arba paprasčiausiai nepaklus įsakymams marinti Venesuelos žmones badu“, – vasario pradžioje sakė JAV specialusis atstovas Venesuelai Elliottas Abramsas.
Tačiau netgi ir dalis N.Maduro priešininkų Venesueloje įtariai žiūri į Vašingtono pastangas nuversti šalies lyderį, nes jie prisimena JAV intervencijų Lotynų Amerikoje istoriją, rašo NPR.
O tai – „ilga istorija, prasidedanti Meksikoje“, sako žinomas meksikiečių istorikas Enrique Krauze. Po JAV–Meksikos karo, brutalaus 1846-1848 konflikto, ši šalis neteko – E.Krauze žodžiais, iš jos buvo pagrobta – pusės savo teritorijos.
„Sunku būtų rasti šalį (Lotynų Amerikoje), kuri nepatyrė Jungtinių Valstijų intervencijos“, – pabrėžia jis.
Šimtas metų, 40 nuverstų režimų
Per pastarąjį šimtmetį JAV dalyvavo, tiesiogiai arba netiesiogiai, nuverčiant daugiau nei 40 režimų Lotynų Amerikoje, sako istorikas Johnas Coatsworthas. Į šį skaičių neįeina nesėkmingos misijos, tokios kaip 1961-ųjų invazija Kiaulių įlankoje Kuboje.
Tarp žymesnių JAV žingsnių buvo įsikišimai nuverčiant demokratiškai išrinktas vyriausybes Gvatemaloje 1954 metais, Brazilijoje 1964 metais ir Čilėje 1973 metais. Čilės prezidentas Salvadoras Allende buvo nuverstas per žiaurų perversmą, kurį su CŽV parama suorganizavo jo priešininkai, o Vašingtonas ilgai rėmė jo įpėdinį, diktatorių generolą Augusto Pinochetą.
Be slaptos paramos perversmams, JAV ne kartą įsiveržė į savo kaimynes, pavyzdžiui, į Dominikos Respubliką 1916 metais, Grenadą 1983 metais ir Panamą 1989 metais.
Invazijų motyvai buvo įvairūs ir dėl jų iki šiol ginčijamasi. J.Coatsworthas Harvardo universiteto „ReVista“ žurnale rašo, kad „du veiksniai, rodos, lemdavo sprendimą rinktis intervenciją: vidaus politika ir globalinė strategija“. Dauguma jų įvyko Amerikai varžantis dėl įtakos pasaulyje su Sovietų Sąjunga, nors JAV lyderiai kartu ir pasinaudodavo proga pakelti savo reitingus namie.
Į JAV politinį diskursą neseniai vėl iškilo kruvinas JAV intervencijų istorijos skyrius – Vašingtono vaidmuo devintojo dešimtmečio Centrinės Amerikos pilietiniuose karuose, ypač parama mirties būriams El Salvadore ir kontrų grupuotėms Nikaragvoje.
D.Trumpo administracijos specialusis atstovas Venesuelai Elliottas Abramsas buvo teistas už tai, kad nuo Kongreso nuslėpė informaciją apie Irano ir kontorų skandalą, tačiau sulaukė prezidento George`o H.W.Busho amnestijos. Šį mėnesį Kongreso nariai tardė E.Abramsą ir klausė, ar vėl nemeluos parlamentui.
Teigiama, kad JAV vyriausybė turėjo išankstinės informacijos apie nepavykusį 2002-ųjų perversmą prieš Hugo Chavezą, N.Maduro pirmtaką, nors prezidento George`o W. Busho administraciją neigė bet kokį ryšį. E. Abramsas tuo metu buvo aukštas Baltųjų Rūmų pareigūnas.
Plona riba
Šiuo metu Venesuelą ištikusi rimta humanitarinė krizė ir pasaulis nori padaryti jai galą, sako istorikas E.Krauze.
Kažkada Venesuela buvo laikoma turtingiausia Lotynų Amerikos šalimi ir ji vis dar turi vienus gausiausių naftos išteklių pasaulyje. Daugelis pasaulio lyderių, analitikų ir organizacijų kaltina N.Maduro, kad leido hiperinfliacijai, nusikalstamumui ir kitoms problemos nustumti šalį į duobę, kur jai gresia badas ir vaistų bei pagrindinių prekių trūkumas.
JAV ir daugiau nei 50 kitų pasaulio šalių pripažino parlamento lyderį Juaną Guaido teisėtu Venesuelos vadovu. N.Maduro administracija teigia, kad ją palaiko tiek pat pasaulio šalių, tarp jų – Kinija ir Rusija. Daugelis Lotynų Amerikos vyriausybių remia J.Guaido, o Meksika išlaiko neutralumą bei skatina vyriausybę ir opoziciją kalbėtis.
JAV viceprezidentas Mike`as Pence`as šią savaitę keliauja į Kolumbiją susitikti su regiono lyderiais ir išreikšti Jungtinių Valstijų „tvirtą paramą laikinajam prezidentui Juanui Guaido ir atkreipti dėmesį į Venesuelos žmonių kovą už demokratiją ir prieš diktatūrą“, teigiama viceprezidento oficialiame pareiškime.
JAV tenka balansuoti ant labai plonos ribos. Vašingtonui nederėtų vadovauti – arba sudaryti įspūdžio, kad vadovauja – veiksmams Venesueloje, sako Johnas Feeley, buvęs JAV ambasadorius Panamoje, atsistatydinęs iš pareigų dėl nepritarimo D.Trumpo politikai.
„Būtent JAV intervencijos Lotynų Amerikoje istorija yra tokia, kad, rodos, visad sukelia blogesnes pasekmes nei pirminė problema, kuri buvo svarbi Amerikos interesams“, – sako jis.
Buvęs Meksikos užsienio reikalų ministras Jorge Castaneda irgi perspėja, kad JAV turėtų susilaikyti nuo pernelyg didelio vaidmens pašalinant N.Maduro. Nors dabar Venesuelos lyderį remia tik Bolivija, Kuba, El Salvadoras ir Nikaragva, J.Castenda sako, kad JAV įsitraukimas ir lyderystė gali paskatinti daugiau lotynų amerikiečių, ypač kairiųjų, stoti N.Maduro pusėn.
„Nesakau, kad (JAV) turėtų vadovauti iš užnugario; sakau, kad neturėtų vadovauti ir taškas. Turėtų ir toliau daryti, ką daro – ne mažiau, bet ir ne daugiau“, – J.Castaneda sakė NPR.
Vis dėlto D.Trumpo kalbos, ypač tokios kaip Majamyje, „amerikanizuoja krizę“, sako Šiaurės Karolinos universiteto profesorius Gregas Weeksas.
„Kuo labiau amerikanizuoji situaciją, tuo galutinis rezultatas bus blogesnis vidutiniam venesueliečiui, – rašė G. Weeksas. – Tai rimtai susilpnina bet kokios būsimos vyriausybės poziciją ir padidina ginkluoto sukilimo galimybę.“
G.Weekso manymu, D.Trumpo pasisakymai yra jo perrinkimo kampanijos dalis, tad norą nuversti N.Maduro Venesueloje labiausiai motyvuoja JAV vidaus politika.
J.Feeley, buvęs JAV ambasadorius, tikisi, kad D. Trumpas pasirinks diplomatijos kelią. Jei JAV pasiųstų karius į Venesuelą, tai nubrauktų visą regione pasiektą pažangą, sako jis.
„Manau, kad per pastaruosius 25 metus JAV diplomatija Lotynų Amerikoje nemažai pasiekė – prekybos sutartimis, kontaktais tarp žmonių – atsverdama neigiamą istorinį palikimą“, – sako jis.