Kovo pabaigoje daugiau nei 80 Rusijos miestų į gatves išėjo tūkstančiai piliečių – jie protestavo prieš politikų korupciją. V.Putinas atrodo sunerimęs.
Pareigūnai pranešė suėmę apie tūkstantį protestuotojų, tarp kurių – opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. Tad kas gi verčia viską kontroliuojantį lyderį būgštauti?
Galima įvardinti tris priežastis: autoritarizmo apribojimus, kaltinimus korupcija ir lėtėjančią ekonomiką.
Pavojingas autokratijos paradoksas
Pirmoji priežastis susijusi su didžiausiu autoritarizmo paradoksu: tokioje sistemoje lyderio nenugalimumo mitas gali gana greitai subliūkšti.
Iki šiol liberalioje demokratijoje niekada nevyko revoliucijos. Labiausiai tikėtinas to paaiškinimas kartu yra ir pats paprasčiausias: liberalioje demokratijoje išlieka viltis, kad nenorimas lyderis gali būti nuverstas konstitucinėmis priemonėmis.
Tačiau autoritarinėje sistemoje revoliucija yra vienintelė procedūra, leidžianti žmonėms nuversti lyderį.
Tačiau autoritarinėje sistemoje revoliucija yra vienintelė procedūra, leidžianti žmonėms nuversti lyderį.
Techniškai Rusija nėra autoritarinė valstybė, kadangi joje yra bent jau kažkas panašaus į rinkimus ir politinę opoziciją.
Dauguma politikos ekspertų tokį režimą apibūdina hibridiniu, kadangi jis turi ir autokratijos, ir demokratijos elementų.
Nors rinkimus Rusijoje vargiai galima pavadinti laisvais, jie vis dėlto egzistuoja, o jais besiremianti politinė sistema suteikia teisėtumo esantiesiems valdžioje.
Tokia hibridinė Rusijos politikos prigimtis yra itin reikšminga, kadangi kaltinimai sukčiavimu rinkimuose tapo viena spalvotųjų revoliucijų priežasčių: 2003-aisiais vykusios „rožių revoliucijos“ Gruzijoje, Ukrainos „oranžinės revoliucijos“ 2004-aisiais ar 2011-2012 metais daugiausia Maskvoje ir Sankt Peterbuge vykusių rusų protestų.
2018-aisiais Rusijoje vyks prezidento rinkimai, kuriuose planuoja dalyvauti kovo protestus įkvėpęs A.Navalnas. Tiesa, beveik neabejojama, kad juose nugalės V.Putinas. Vis dėlto rinkimų procesas sukuria šiokį tokį pažeidžiamumą.
Rusija, kaip ir kiti hibridiniai režimai, sau susikūrė tam tikras dilemas. Nors Rusijoje dar nėra visiškai eliminuota nepriklausoma žiniasklaida, čia kritiškas požiūris nustumtas į periferiją.
Kai dominuoja valstybinė žiniasklaida, politinių lyderių beveik nepasiekia informacija, kaip juos iš tikrųjų vertina piliečiai.
Tuomet jiems tampa sudėtinga nuspręsti, kur yra visuomenės lūžio taškas ir ar arti jo yra politikai. Būtent todėl prieš korupciją nukreipti protestai itin nustebino Rusijos lyderius.
Koją kiša korupcija
Dar viena V.Putino nerimo priežastis – kaltinimai korupcija. Rimti kaltinimai dideliais korupcijos mastais meta iššūkį ne tik politikų legitimumui, bet ir valdančiųjų kišenei.
Kovą protestuotojus į gatves išeiti paskatino A.Navalno sukurtas vaizdo įrašas, kuriame išsamiai pasakojama apie ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo turtus.
Politiko, gyvenančio iš kuklios parlamentaro algos, turtas, įskaitant dvarus, vynuogyną Toskanoje ir dvi jachtas, vertinamas daugiau nei milijardu JAV dolerių.
Visuomenės pyktį provokuojantis neteisėto politikų turto viešinimas kelia problemas Rusijos lyderiams, veikiantiems sistemoje, kurioje politinė galia yra vienintelis nuosavybės teisių garantas.
Po 2014-aisiais vykusios Maidano revoliucijos, kai buvo nuverstas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, absurdiškai prabangūs jo rūmai, įskaitant zoologijos sodą ir ant netikro piratų laivo įkurtą restoraną, buvo paversti muziejumi, kuriame piliečiai gali pamatyti, ką iš jų pavogė tuometinis lyderis.
Kaip rodo V.Janukovyčiaus pavyzdys, visai nesvarbu, kokiais turtais šiuo metu džiaugiasi Rusijos lyderiai – prarasdami valdžią, jie gali prarasti turtą ir galią.
Nepasitenkinimą kelia ekonomika
Trečiasis iššūkis V.Putino režimui – Rusijos ekonomikos stagnacija. Šalies vadovo kilimas valdžioje 1999-aisiais sutapo su sparčiu ekonomikos augimu, kai Rusijos BVP kasmet augo 5-10 proc. (neskaitant krizės 2009-aisiais).
Šiuo metu, kai tiek daug rusų nesugeba patenkinti net savo pagrindinių poreikių, kaltinimai iš naftos susikrautu turtu tampa dar svaresni.
2011–2012-aisiais vykusius protestus V.Putinas išgyveno vadindamas protestuotojus didmiesčiuose gyvenančiais liberalais, atitrūkusiais nuo realybės ir tradicinių vertybių.
V.Putinas protestuotojus vadino didmiesčiuose gyvenančiais liberalais, atitrūkusiais nuo realybės ir tradicinių vertybių.
Tuo metu Rusija vis dar džiaugėsi naftos sukeltu ekonomikos augimu. Tačiau augimas sustojo.
Nuo 2014-ųjų auga darbininkų organizuojamų protestų skaičius. Rusijos sunkvežimių vairuotojai pradėjo visą šalį apimantį streiką prieš, jų akimis, neteisėtą kelių mokestį.
Situaciją dar pablogino faktas, kad pinigus renka privati kompanija, priklausanti ilgamečiui V.Putino draugui, oligarchui Arkadijui Rotenbergui.
Kai sunkvežimių vairuotojai pirmą kartą protestavo 2015-asiais, jų šūkis buvo „Prezidente, padėk mums!“
Praėjus daugiau nei metams, jie reikalauja ministro pirmininko D.Medvedevo atsistatydinimo ir teigia, kad „nebepasitiki prezidentu“.
Rusijos lyderiai, ieškantys daugiau įrodymų, kad nepasitenkinimas ekonomine situacija gali išprovokuoti protestus, turėtų pažvelgti į Baltarusiją.
Čia paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Aliaksandras Lukašenka valdžią nuo 1994-ųjų išlaikė diktatūros ir „socializmo su Rusijos subsidijomis“ mišiniu.
Dabar, kai šios subsidijos pasibaigė, baltarusiai daugybėje miestų išėjo į gatves reikalaudami A.Lukašenkos atsistatydinimo. Tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje pastarojo meto protestai, priešingai nei ankstesni, vyko ir atokesniuose miestuose bei miesteliuose.
Revoliucijos nematyti
Žinoma, kol kas nėra ženklų, kad Rusijoje prasidės spalvotoji revoliucija, kadangi V.Putinas vis dar labai populiarus. Daugybė kovo protestuose dalyvavusių žmonių buvo apsupti policijos, o sunkvežimių vairuotojų lyderiai sulaikyti dar prieš prasidedant streikui.
Tačiau šalia didžiulės V.Putino ir jo aplinkos galios tvyro baimė.
Prezidento nerimą įrodo vyriausybės sprendimas sumenkinti 1917-ųjų Rusijos revoliuciją – vieną dramatiškiausių visų laikų visuomenės sukilimų. Apie revoliuciją Kremlius kalbėti, regis, nedrįsta – kad ji neįkvėptų šiandienos rusų.
O kur dar skaidrumo institucijose trūkumas reguliuojant valstybės ir visuomenės santykius, baimė prarasti turtą ir galią bei augantis visuomenės nepasitenkinimas ekonomikos stagnacija?
V.Putinas turėtų suvokti, kad praradęs kontrolę gali įkristi į gilią duobę.
