Tam tikra prasme norėčiau, kad mane sukrėstų pasirodęs siaubingas vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip rusų karys žiauriai nupjauna galvą rėkiančiam ukrainiečių karo belaisviui.
Tačiau rusai tą patį darė ir Sirijoje. Maskvos karo Ukrainoje žiaurumas yra sąmoningas – ir Rusijos visuomenė yra įsisukusi į paradoksalią neigimo ir pritarimo jam spiralę.
Vadinamoji Rusijos visuomenės čečėnizacija (terminas, kurį dažnai vartoja Rusijos disidentai ir mokslininkai, iš pradžių skirtas Rusijos prezidento Vladimiro Putino strategijai remtis vietiniais karo vadukais) vyko jau seniai.
Šį terminą vartoju atsargiai. Pačioje čečėnų visuomenėje nėra nieko iš esmės brutalaus, kad ir kokie siaubingi būtų ten vykę karai. Čečėnijos diktatorius Ramzanas Kadyrovas, remiamas V.Putino, savo tautiečiams čečėnams sukėlė daugiausia kančių – tiek dėl kasdienės priespaudos ir korupcijos, tiek dėl žiaurių valymų.
Tačiau karai Čečėnijoje 1994–1996 m. ir 1999–2000 m. suvaidino svarbų vaidmenį paverčiant Rusijos visuomenę žiauria.
