Nuo Sovietų Sąjungos (SS) žlugimo 1991 m. Rusijoje tvyrojo įtampa tarp parlamento kairiųjų ir centro dešiniųjų prezidento Boriso Jelcino vyriausybės, pasisakančios už laisvą rinką bei šalies žingsnius demokratijos link.
1993-ųjų rugsėjo 21 d. B.Jelcinas pasirašė dekretą, kuriuo įsakė paleisti parlamentą ir gruodį surengti naujus rinkimus į dvejus parlamento rūmus.
Šis B.Jelcino įsakymas pažeidė kelis 1978-ųjų sovietų konstitucijos straipsnius. Tiesa, prezidentas ir jo šalininkai teigė, kad ji – beviltiškai pasenusi, o besikeičiančiai šaliai reikia naujos konstitucijos.
B.Jelcinas dekretą grindė tuo, kad balandį vykusiame referendume du trečdaliai rinkėjų pasisakė už išankstinius rinkimus. Tame pačiame referendume buvo balsuojama, ar B.Jelcinas turėtų atsistatydinti. Didžioji dalis rinkėjų išreiškė paramą prezidentui.
Vis dėlto, aršiausių B.Jelcino priešininkų – parlamento pirmininko Ruslano Chazbulatovo ir viceprezidento Aleksandro Ruckojaus – vadovaujami parlamentai užsibarikadavo Rusijos Baltaisiais rūmais vadinamame parlamento pastate.
Jie nubalsavo surengti B.Jelcino apkaltą už, jų teigimu, „nelegalų dekretą“.
Įpykęs B.Jelcinas įsakė izoliuoti Rusijos Baltuosius rūmus: juos apsupo policijos pareigūnai, buvo nutrauktas elektros ir vandens tiekimas, telefono ryšys.
„Priminė karnavalą“
Rusijos gyventojai ėmė nerimauti, kad šalis grimzta į pavojingą chaosą – daugybė jų išėjo į Maskvos gatves. Tuomet prasidėjo policijos ir protestuotojų susidūrimai, nusiteikę prieš B.Jelciną rusai Maskvoje ėmė statyti barikadas.
Kai spalio 3-ąją R.Chazbulatovas ir A.Ruckojus pakurstė ginkluotas protestuotojų grupes šturmuoti Ostankino televizijos bokštą ir Maskvos mero biurą, šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis.
Ligi šiol tiksliai nežinoma, kas aprūpino protestuotojus ginklais.
Beveik iš karto po to, kai R.Chazbulatovas ir A.Ruckojus paragino šturmuoti televizijos bokštą ir mero biurą, tuometinis ekonomikos ministras Jegoras Gaidaras televizijoje kreipėsi į Rusijos gyventojus.
Jis, nepaisant visoje Maskvoje dislokuotų snaiperių, ragino išeiti į gatves ir palaikyti vyriausybės reformas. J.Gaidaras tikino, kad jei R.Chazbulatovas ir A.Ruckojus išliks valdžioje, „Rusija dešimtmečiams pavirs didžiule koncentracijos stovykla“.
Ankstų spalio 4-osios rytą B.Jelcinas įsakė kariuomenei šturmuoti parlamentą. Vidurdienį vyriausybės pajėgos jau buvo suėmusios protestuojančius parlamentarus.
Tuometinis gynybos ministras Pavelas Gračiovas gyrė pajėgas, esą jos užkirto kelią pilietiniam karui Rusijoje.
Spalio 4-ąją prie parlamento buvęs žurnalistas Bruce'as Pannieras rašė, kad atmosfera priminė karnavalą.
„Žmonės kalbėjo apie snaiperius, tačiau niekas neatrodė pernelyg dėl to susirūpinęs. Bent jau iki tol, kol snaiperis šovė į šarvuotus automobilius.
Vienas iš šarvuotų automobilių pasuko pastato kitoje gatvėje link. Buvo matyti, kaip jo kryptimi skrieja šoviniai, šalia pastato nuo kulkų pakilo dulkės. Minia rėkė tarsi dalyvaudama sporto varžybose – skandavo „Duokite jiems!“
Apšaudymas baigėsi, minia nurimo, o aiškiai girtas jaunas vyras be marškinėlių užlipo ant metalinio barjero ir pradėjo šokti. Du OMON (specialiosios paskirties milicijos būrio – red.) pareigūnai jį pasivijo ir sumušė.
B.Pannieras: „Apšaudymas baigėsi, minia nurimo, o aiškiai girtas jaunas vyras be marškinėlių užlipo ant metalinio barjero ir pradėjo šokti. Du OMON (specialiosios paskirties milicijos būrio – red.) pareigūnai jį pasivijo ir sumušė.“
Kai į šarvuotus automobilius vėl buvo paleista ugnis, iš stebėtojų minios pasigirdo daugiau palaikančių šūksnių. Tuo metu pagalvojau, kad tai – pernelyg keista, todėl nusprendžiau išeiti“, – „Laisvojo Europos radijo“ svetainėje rašo B.Pannieras.
Rusijos vyriausybės teigimu, dešimt dienų trukusių neramumų metu žuvo 187 žmonės, dar 437 buvo sužeisti. Pasak kai kurių nevyriausybinių šaltinių, galėjo žūti iki 2 000 žmonių.
Daugiausia pasaulio dėmesio sulaukė amerikiečių teisininko Terry Duncano mirtis. Prie Ostankino televizijos bokšto atvykęs iš smalsumo, 26 metų vyras, snaiperiams pradėjus šaudyti į minią ir žurnalistus, ėmė teikti pagalbą sužeistiesiems.
Galiausiai T.Duncanas buvo nušautas į galvą.
Neišmoktos pamokos
Po trijų mėnesių, surengus referendumą, buvo patvirtinta nauja konstitucija, prezidentui suteikianti didžiulę galią. Ji galioja iki šių dienų.
1996 metais vykusiuose prieštaringai vertinamuose rinkimuose vėl nugalėjo B.Jelcinas, jis pradėjo antrą kadenciją. Greitai prezidento sveikata pablogėjo, Kremlių sukrėtė korupcijos skandalų virtinė.
1999 m. pabaigoje B.Jelcinas netikėtai atsistatydino, jį prezidento poste pakeitė premjeras ir buvęs KGB pareigūnas Vladimiras Putinas. Jis, pasitelkdamas prezidento galias, pasuko Rusiją autokratijos kryptimi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Buvęs JK žvalgybos vadas: neabejotinai gailimasi, kad T.Blairas susitiko su V.Putinu
Šiandien R.Chazbulatovas ir A.Ruckojus nesigaili savo veiksmų. Jie vis dar garsiai kritikuoja tų dienų B.Jelcino žingsnius.
R.Chazbulatovas: „Šioje šalyje be prezidento daugiau niekas neturi galios. Net negali nusičiaudėti be jo leidimo. Tai – tiesioginis tų įvykių padarinys.“
„Jelciną, kai jis įsakė šturmuoti parlamentą, rėmė, tačiau, ar matote, kokią konstituciją turime dabar? Tai nėra tiesiog konstitucija, tai – super-konstitucija. Šioje šalyje be prezidento daugiau niekas neturi galios. Net negali nusičiaudėti be jo leidimo. Tai – tiesioginis tų įvykių padarinys“, – 2013 metais „Laisvosios Europos radijui“ teigė R.Chazbulatovas.
B.Jelcino administracijoje dirbęs Sergejus Filatovas prisimena, kad tuomet visiškai nebuvo pasitikėjimo tarp prezidento ir parlamento, bandyta trukdyti ekonominių reformų įgyvendinimui.
„Ne tik Jelcinui tai buvo įgrisę. Mes visi turėjome tą sovietinį, imperialistinį mentalitetą, kad jėga išsprendžia problemas geriau nei derybos ar kompromisas.
S.Filatovas: „Buvo įgrisęs Jelcinas, įgrisęs Gorbačiovas – visi tai jautėme. Ne sutapimas, kad mes visada vieną ar kitą klausimą nutariame spręsti jėga. Tai reiškia, kad neužaugome iki to lygio, jog spręstume problemas taikiais būdais.“
Buvo įgrisęs Jelcinas, įgrisęs Gorbačiovas – visi tai jautėme. Ne sutapimas, kad mes visada vieną ar kitą klausimą nutariame spręsti jėga. Tai reiškia, kad neužaugome iki to lygio, jog spręstume problemas taikiais būdais“, – praėjus 20-iai metų po spalio įvykių kalbėjo S.Filatovas.
„Išgyvenome tuos laikus ir turėjome ko nors iš jų pasimokyti, tačiau, deja, nieko nepasimokėme. Pastaruosius 20 metų naudojome tuos pačius metodus: valdžia visus veiksmus atliko be sutarimo, dėmesio ar viešosios nuomonės supratimo“, – pridūrė jis.
