Jau apie septynis dešimtmečius Šiaurės Korėją valdanti Kimų dinastija be perstojo kala žmonėms į galvas, kad amerikiečiai nori su jais susidoroti.
Vaikai nuo mažens mokomi, kad juos siekia paskersti „gudrūs Amerikos vilkai“, kurie vaizduojami kaip išblyškę šviesiaplaukiai vyrai didelėmis nosimis.
Vaikų darželiai Šiaurės Korėjoje išpuošti gyvūnų su granatomis ir automatiniais šautuvais piešiniais. Drąsūs voveriukai – korėjiečiai – visada triumfuoja prieš „suktus vilkus“ – amerikiečius.
„Šiaurės Korėjos žmonės turi gyventi karo būsenoje. Ši antiamerikietiška propaganda yra karo meto propaganda“, – teigė Korėjos universitete Seule dirbanti Šiaurės Korėjos propagandos ekspertė Tatjana Gabrusenko.
Vis dėlto įdomu, kad mažytis krislas tiesos pchenjanietiškoje įvykių versijoje yra. Tai tik krislas, kurį propaganda pavertusi uola, bet Šiaurės Korėjoje žmonėms nuolat primenama tai, ką amerikiečiai pamiršo ir ko jie galbūt net nežinojo: kad Korėjos karas, vykęs 1950-1953 metais, buvo žiaurus.
Norėjo suvienyti jėga
„Korėjos karas yra vadinamas pamirštu karu. O pamirštama tai, kaip siaubingai mes (JAV, – red.) bombardavome Šiaurės Korėjos žmones. O ten tokia istorinė patirtis įskiepytą į visuomenės sąmonę“, – teigia Yonsei universiteto Seule profesorius Johnas Delury.
1950-ųjų birželio 25 dieną sovietų Šiaurės Korėjos lyderiu paskirtas Kim Il Sungas nusprendė jėga suvienyti pusiasalį ir įsiveržė į pietinę jo dalį.
Kokia ta istorija? Korėjos pusiasalis, kurį anksčiau valdė Japonija, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo padalintas į dvi dalis. Tai įvyko labai paprastai – armijos pulkininkas Deanas Ruskas, kuris vėliau dirbo JAV valstybės sekretoriumi, tiesiog išsitraukė žemėlapį ir nubrėžė liniją palei 38-ąją lygiagretę.
Amerikiečiai labai nustebo, kai Sovietų Sąjunga sutiko su tokiu padalinimu, tad 1948 metais – „laikinai“ – jau buvo galima kalbėti apie komunistinę Šiaurės ir amerikiečių remiamą Pietų Korėjas.
1950-ųjų birželio 25 dieną sovietų Šiaurės Korėjos lyderiu paskirtas Kim Il Sungas nusprendė jėga suvienyti pusiasalį ir įsiveržė į pietinę jo dalį. Pchenjano versija, tiesa, kitokia – karą neva pradėjo pietiečiai ir juos valdantys „imperialistai“.
Invazija iš pradžių netikėtai vyko sėkmingai, bet tuomet šiauriečius sustabdė generolas Douglasas MacArthuras, kuris pasiuntė karius į Inčono purvynus. Tada įsikišo ir Kinijos pajėgos, amerikiečius nubloškusios žemyn prie 38-osios lygiagretės.
Visa tai vyko pirmuosius šešis Korėjos karo mėnesius, o per likusius pustrečių metų nė viena pusė didesnės pažangos nepadarė. 1953-aisiais buvo paskelbtos paliaubos. Karas oficialiai iki šiol nesibaigęs.
Griuvėsių pusiasalis
Karas buvo kruvinas. „Karo pabaigoje žuvusių, sužeistų ir dingusių korėjiečių skaičius priartėjo prie 3 milijonų ir sudarė 10 proc. visų pusiasalio gyventojų. Daugelis žuvusiųjų buvo šiauriečiai“, – sako Korėjos istorijos profesorius Kolumbijos universitete Niujorke Charlesas Armstrongas.
JAV kariuomenės vadai tuo metu Korėjos karą vadino „ribotu karu“, nes mūšiams neleido išplisti už pusiasalio ribų. Bet pačiame pusiasalyje liepsnojo tikras pragaras, ypač – šiaurėje.
Amerikiečių aviacija Korėjoje per karą numetė 635 tūkst. tonų bombų. Taip pat – 32557 tonas napalmo. Per Antrojo pasaulinio karo kovas Ramiojo vandenyno fronte iš viso buvo numesta 503 tūkst. tonų sprogmenų.
„Jei nuosekliai niokosime šią vietą, Šiaurės Korėjos žmonėms visas šis reikalas ims labai nepatikti, – po intensyviausių bombardavimo kampanijų 1950-1951 metais esą pasakė tuometis JAV gynybos sekretorius Robertas Lovettas. – Reikia tęsti tai, ką pradėjome.“
D.Ruskas tuo tarpu kalbėjo, kad JAV bombardavo „viską, kas juda, vieną plytą po kitos“.
Kai taikinių miestuose ir priemiesčiuose neliko, amerikiečių bombonešiai naikino hidroelektrines, užtvankas, užliedavo dirbamą žemę. Karinių oro pajėgų pilotai net skundėsi, kad nebeliko taikinių.
Kolumbijos universiteto mokslininkas Ch.Armstrongas rašė: „Fizinės destrukcijos ir aukų skaičiaus abiejose pusėse kone neįmanoma suprasti, bet šiaurė nukentėjo labiau. Čia amerikiečių bombardavimai buvo negailestingi, o jų vadovaujamos Jungtinių Tautų pajėgos atsitraukdamos viską degino.“
Propagandinė karo versija
Kim Jong Uno režimas ir dabar dėl skurdo ir bado šalyje kaltina Jungtines Valstijas, ypač – Vašingtono taikomas sankcijas. Žmonės bijo, bet ir yra susivieniję prieš tariamą išorinę grėsmę.
Pastaraisiais metais propagandos mašina Pchenjane vis garsesnė, o tuo pačiu Šiaurės Korėja rengia vis naujus raketų bandymus.
„Antiamerikietiškumas yra vyriausybės ideologinis įrankis, – teigia Šiaurės Korėjos ekspertas Seule Peteris Wardas. – Režimui reikia priešo, blogiuko, kurį galima kaltinti dėl šalies skilimo, atpirkimo ožio.“
Pastaraisiais metais propagandos mašina Pchenjane vis garsesnė, o tuo pačiu Šiaurės Korėja rengia vis naujus raketų bandymus. JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo ruožtu grasina nubausti šalį – kita vertus, jis taip pat yra pareiškęs, kad jam būtų garbė susitikti su Kim Jong Unu.
„Kai naujas ir nepatyręs Amerikos prezidentas pradeda svarstyti apie netikėtą karinį smūgį, kuris esą išspręstų Šiaurės Korėjos problemą, režimas gali sakyti žmonėms, kad jis visada buvo teisus demonizuodamas JAV“, – sako J.Delury.
O režimo pateikiama istorijos versija amerikiečiams labai nepalanki. Požiūris į Korėjos karą Pchenjane buvo sukonstruotas pagal sovietinės propagandos, naudotos prieš nacius per Antrąjį pasaulinį karą, modelį.
„Nieko nuostabaus – Šiaurės Korėjos propagandininkai išsilavinimą įgijo Sovietų Sąjungoje, – tvirtina T.Gabrusenko. – Sovietai karą vadino „Didžiuoju tėvynės karu“, o korėjiečiai šiaurėje savo konfliktą vadina „Pergalingu tėvynės išlaisvinimo karu“. Jie kovojo prieš įsibrovėlius iš JAV.“
Režimas yra sukūręs ir nemažai išpūstų ar melagingų mitų apie karo mūšius. Antai teigiama, kad Sinčone JAV pajėgos buvo surengusios tikras šiauriečių skerdynes ir nužudė 35 tūkst. priešų. Patikimuose istoriniuose šaltiniuose informacijos apie žudynes nėra.
