Dauguma problemų, kurios priveda prie karingumo, yra panašios visame pasaulyje ir, nors jų lygis šalyse skiriasi, pasekmės vienodos visur.
Kaip ir visose kitose šalyse, Belgijoje taip pat sklido žiauri ideologija per socialinės žiniasklaidos kanalus.
Ekstremizmo plitimo priežastys – gana didelė prastai integruota musulmonų bendruomenė ir joje vyraujantis jaunimo nedarbas, lengvas ginklų prieinamumas, gerai išvystytos komunikacijos technologijos ir transporto sistema, politikai, kuriems dažnai trūksta išteklių, ir politinis nestabilumas šalies viduje.
Kaip ir visose kitose šalyse, Belgijoje taip pat sklido žiauri ideologija per socialinės žiniasklaidos kanalus. Jei ji nepropagavo tiesioginio žiaurumo, mažų mažiausiai skatino netoleranciją, neapykantą ir itin konservatyvią pasaulėžiūrą.
Istorinės dabartinių problemų šaknys yra gilios. Kaip ir kitos Europos šalys, Belgija išgyveno terorizmo bangas aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kurios buvo susijusios su Artimaisiais Rytais.
„Belgijos ir Prancūzijos terorizmo istorija yra labai ilga“, – sako terorizmo ekspertas Rikas Coolsaetas iš Ghento universiteto.
Devintajame dešimtmetyje su Alžyro civiliniu karu susijęs kovingumas Šiaurės Prancūzijoje palaipsniui išplito po visą Belgiją. Tuomet mažiausiai vienas iš Prancūzijos ištremtas dvasininkas atvyko į Briuselį.
Kai vietiniai išreiškė susirūpinimą, pareigūnai jiems atsakė, kad dvasininkas buvo „nereikšmingas“.
Pirmoje praėjusio dešimtmečio pusėje, kai Europos saugumo pareigūnai dar negalėjo numatyti naujos grėsmės ir kai bombos sproginėjo Madride ir Londone, Belgija buvo ignoruota, nepaisant augančių įrodymų apie šalyje augantį ekstremistų tinklą.
Net jei vos keli pažiūras pakeitę belgai išvyko į Iraką, tai jau buvo reikšmingas skaičius. Tarp savanorių buvo atsivertėlė iš Šarlerua, kuri mirė 2005-aisiais sprogdindama JAV palydą Irake. Ji tapo pirmąja Europos moterimi, surengusia teroristinę ataką.
Kiti belgai keliavo į Afganistaną. 2008 m. išardytas tinkas, kuris siuntė Belgijos musulmonus į „Al Qaeda“ treniruočių stovyklas. Dauguma naujų ekstremistų grupės narių nusivylė tuo, ką pamatė kovos lauke, tačiau tai nesustabdė jų srauto. Keletas sugrįžo į Belgiją, ketindami surengti išpuolius savo tėvynėje.
Belgijos miestuose suklestėjo tariamai nežiaurūs radikalų tinklai. Viena grupė pritraukė šalies vadovų dėmesį ir buvo patraukta į teismą.
Tačiau, kaip ir kitose Europos šalyse, tik karas su Sirija katalizavo gilias įsišaknijusias problemas. Manoma, kad iš Belgijos į Siriją išvyko didžiausias skaičius žmonių, skaičiuojant vienam gyventojui iš visų Europos valstybių.
Ekspertai teigia, kad išvykėlių buvo apie 450 iš 11 mln. gyventojų, o maksimalus išvykusių skaičius galėjo siekti ir 560. Dauguma jų prisijungė prie „Islamo valstybės“, kiti – prie „Al Qaeda“ giminingos Jabhat al-Nusr. Daugiau nei 80 jų nužudyti nesenose kovose Rytų Sirijoje.
90 tūkst. gyventojų turintis Molenbeko rajonas, kuriame kai kur gyvena 80 proc. musulmonų, matomas kaip smulki problema. Tačiau pokalbiai su vietiniais atskleidžia dideles problemas.
Kaip „The Guardian“ pasakojo vienas ten dirbantis aktyvistas, verbuotojai paaugliams dažnai sako, kad šie nežino tikrojo islamo.
Mokslininkai iš Oksfordo universiteto patvirtino, kad labai didelį vaidmenį ekstremistų plėtrai vaidina ir socialiniai tinklai, kurie rodo, kad per draugus ar pažįstamus užverbuota trys ketvirtadaliai iš užsienio atvykusių „Islamo valstybės“ kovotojų. Šeimos nariai buvo atsakingi už penktadalį užverbavimo atvejų, o mečetės – vos penkis procentus.
Dvasininkas AlDe'emehas iš Molenbeko, kuris pataria dabartiniams ir ankstesniems kovotojams, sakė asmeniškai pažinojęs vieną iš dviejų kovotojų, kurie mirė per susišaudymus su Belgijos pareigūnais Verviers mieste sausio mėnesį.
„Jis ateidavo į kavinę, kur aš kartas nuo karto einu. Visi čia visus pažįsta. Jie kalba, dalinasi vaizdo įrašai, kuria planus. Taip viskas ir veikia“, – sakė AlDe'emehas.
Jis tiki, kad yra du kovotojų tipai: naivūs idealistai, kurie keliavo į Siriją pirmosios išvykėlių bangos metu, ir kur kas žiauresni ekstremistai
Mečečių vaidmuo yra kontroversiškas. AlDe'emehas sako, kad pažinojo ir keletą dvasininkų, pamokslavusių mečetėse, iš kurių žmonės pernai keliavo į Siriją. „Tik įsivaizduokite, ką jie sakė tikintiesiems“, – pridūrė AlDe'emehas.
Jis tiki, kad yra du kovotojų tipai: naivūs idealistai, kurie keliavo į Siriją pirmosios išvykėlių bangos metu, ir kur kas žiauresni ekstremistai, pasiryžę surengti išpuolius ir savo gimtinėje. Pastarieji neretai būna įvykdę ir rimtų nusikaltimų.
Tiesa, 20-metis darbuotojas Abdelilla'as aiškina, kad mečetės nėra tikroji problema. Kaip pasakojo viena mirusio kovotojo motina, šis niekad neidavo į mečetes, o į ekstremizmą įsitraukė susipažinęs su „žmonėmis gatvėje“.
Problemų paaiškinti negali ir skurdas. Dauguma Paryžiaus užpuolikų gyveno gana gerai. Be to, nepaisant to, kad keletas Paryžiaus atakų organizatorių gyveno Molenbeke, yra teroristų veiklos požymių ir už miesto ribų.
Vienas iš pabėgusių nusikaltėlių, valdžiusių daugumą ryšių iš Sirijos sugrįžusių belgų, buvo Paryžiaus atakų organizatorius Abdelhamidas Abaaoudas.
Visgi teigiama, kad pareigūnai padarė keletą prieštaringai vertinamų pareiškimų apie šalies saugumo padėtį.
Belgijos saugumo tarnybos, nepaisant profesionalaus atskirų pareigūnų darbo – atrodė suirzusios. Atskleista, kad keli šimtai agentų turėjo pržiūrėti kelis tūkstančius potencialių kovotojų.
„Mes buvome tiesiog pervargę“, – el. paštu „The Guardian“ rašė vienas iš vyresnysis Belgijos saugumo vadovų.
Praėjusį mėnesį pranešta apie beveik kelių šimtų milijonų eurų antiterorizmo paketą, bet jau buvo per vėlu.
Būtent nuo pareigūnų pabėgęs Salahas Abdeslamas – Molenbeke užaugęs Prancūzijos pilietis, galėjo svariai prisidėti prie išpuolių organizavimo. Jis buvo sučiuptas penktadienį. Vietiniai pareigūnai antradienį pripažino, kad gerai žinojo, ką jam prijaučiantieji galėjo padaryti atsakydami į areštą.
Per ateinančias keletą dienų ir metų jie turės paaiškinti, kodėl nesugebėjo sustabdyti atakos, apie kurios artėjimą žinojo.
