Tačiau nors mažai tikėtina, kad šios turtingos valstybės artimiausiu metu pakeis savo politiką politinio prieglobsčio suteikimo klausimu, būtų neteisinga sakyti, kad jos užmerkia akis į pabėgėlių problemą.
Tyrimai rodo, kad pirmosios kartos imigrantai JAV įvykdo mažiau nusikaltimų nei vietiniai.
J.Kinninmont pažymi, kad Kuveitas yra daugiausiai Sirijos pabėgėliams lėšų aukojanti arabiška šalis ir ketvirta pagal šią sumą visame pasaulyje – po JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos. Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai taip pat yra didžiausių tarptautinių donorų dešimtuke.
ISIS kerštas ir religinė įtampa
„Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis atkreipia dėmesį į kitą aspektą, kodėl Persų įlankos valstybės nepriima pabėgėlių iš Sirijos, tačiau finansuoja jų stovyklas netoli savo sienų.
Didžioji dalis iš Sirijos bėgančių žmonių yra musulmonai sunitai. Arabų valstybės baiminasi, kad priimdami šiuos pabėgėlius jie sutrikdytų ir taip dažnai trapią religinę pusiausvyrą šalies viduje. Be to, gali sulaukti kaimynystėje siautėjančios „Islamo valstybės“ keršto.
Nors sąsajos tarp politikos ir tikėjimo Vakaruose nėra tokios aktualios, Artimuosiuose Rytuose jos be galo svarbios – dėl jų kyla karai.
Dėl šios priežasties, rašo L.Beršidskis, nereikėtų Persų įlankos valstybių versti priimti pabėgėlių. Nėra svarbu, kad galbūt pabėgėliai atsidurs ne ten, kur tikėjosi patekti – pavyzdžiui, Bulgarijoje ar Lietuvoje. Tačiau svarbu, kad jie galiausiai nebūtų išsiųsti į šalis, kur jų buvimas netvirtą pusiausvyrą paverstų chaosu.
Europoje imigracijos oponentai aiškina, kad nereikia įsileisti musulmonų, nes jie kartu atsivežta karus ir nesutarimus. Tačiau net ir keli milijonai imigrantų, paskirstytų po ES, sudarytų mažiau nei procentą visų gyventojų, o labai mažai vietinių dalyvautų tokiuose importuotuose konfliktuose.
Džihadistai, žinoma, gali patekti kaip pabėgėliai ir taip kelti teroristinių išpuolių grėsmę, tačiau tokia grėsmė yra didelė ir be pabėgėlių.
Džihadistai, žinoma, gali patekti kaip pabėgėliai ir taip kelti teroristinių išpuolių grėsmę, tačiau tokia grėsmė yra didelė ir be pabėgėlių.
Be to, politinė ir humanitarinė santvarka Vakarų visuomenėse, taip pat aukštesnis pragyvenimo lygis, turi raminantį efektą. Tyrimai rodo, kad pirmosios kartos imigrantai JAV įvykdo mažiau nusikaltimų nei vietiniai.
Būtų gerai, jeigu Persų įlankos valstybės atvertų duris pabėgėliams iš Sirijos. Tačiau su pabėgėlių krize nesusitvarkantiems Vakarams nereikėtų mėginti kritikos peradresuoti Persų įlankos valstybėms tam, kad jie patys galėtų daryti mažiau. Vakarai yra žymiai geriau pasirengę spręsti šias žmogiškąsias neramumų Artimuosiuose Rytuose pasekmes, o ir pačiai Europai reikia žmonių, kurie mėgina į ją patekti.
