Tačiau labiausiai pabrėžtina – ir pavojinga – yra tai, kad šiam režimui pavyksta pelnyti visuomenės palaikymą, nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org rašo Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro vadovas, vokiečių ekonomistas Danielis Grosas.
Viena iš priežasčių, kodėl šio režimo lyderiai nepraranda rinkėjų daugumos, žinoma, yra tradicinės žiniasklaidos, t.y. televizijos, radijo ir spaudos, kontrolė. Tačiau nei tai, kad žiniasklaida yra manipuliuojama, nei tai, kad galbūt vykdoma atvira jos kontrolė, nepaaiškina neblėstančio – kaip rodo nuomonės apklausos – neliberaliųjų lyderių populiarumo.
Šią sėkmę būtų galima paaiškinti nebent tuo, kad aptariamasis režimas, nors ir pateikia save kaip antivakarietišką, iš principo remiasi vadinamuoju Vašingtono konsensusu, kuriuo nustatytos apgalvotos makroekonominės politikos taisyklės ir liberalizuota prekyba.
V.Putino Rusija – tokio požiūrio simbolis: vyriausybė dažniausiai fiksuoja biudžeto perteklių ir sukaupia didžiules užsienio valiutos atsargas. V.Orbano Vengrija taip pat laikosi apgalvotos fiskalinės politikos; R.T.Erdoganas Turkijoje irgi, vos atėjęs į valdžią, ėmėsi to paties. Valstybės skola visose trijose valstybėse arba jau maža, arba mažėjanti (kaip antai Vengrijoje). Dviem iš trijų atvejų liberalieji dabartinių vadovų pirmtakai pasitikėjimą prarado todėl, kad nuginė šalį į finansų krizę.
Raktas į sėkmę – apgalvota makroekonominė politika
Kad ir kaip ten būtų, neliberalieji vadai pritaria pagrindinei Vašingtono konsensuso idėjai – kad apgalvota makroekonominė politika ilgainiui duoda geresnių ekonominių rezultatų – ir makroekonomikos užduotis paprastai paveda apolitiškiems srities ekspertams. Jie geba atsispirti pagundai imtis trumpalaikių fiskalinių ar monetarinių paskatų, kurios padėtų jiems nesunkiai pasididinti populiarumą, o vietoj to kliaujasi tapatybės politika, taip užsitikrindami rinkėjų lojalumą. Koks ilgalaikis to rezultatas? Ogi pakankamai stabilūs ekonominės veiklos rodikliai ir pakankamai patenkinti rinkėjai, teigia straipsnio autorius D.Grosas.
Toks požiūris akivaizdžiai skiriasi nuo, pavyzdžiui, amžinatilsio Venesuelos lyderio Hugo Chavezo požiūrio. Pastarasis visuomenės paramą išlaikė net 14 metų, iš naftos, kurios kaina ilgus metus laikėsi aukštumose, gaunamas pajamas dosniai leisdamas įvairioms socialinėms programoms. Tačiau dabar, naftos kainoms nuo 2014-ųjų nukritus maždaug perpus ir nesant finansinės pagalvės, kuri padėtų išlaikyti importą, H.Chavezo įpėdiniui Nicolasui Maduro tenka grumtis su katastrofiška ekonomikos krize ir atlaikyti visuomenės pasipiktinimą.
Taigi, pasak D.Groso, laikantis apgalvotos politikos, galima sėkmingai įgyvendinti veiksmingą ilgalaikę režimo išsaugojimo strategiją. Neliberalieji Europos vadai supranta, kad jei dėl lėšų pereikvojimo jų valdomą šalį ištiktų finansų krizė ir tektų kreiptis paramos į Tarptautinį valiutos fondą, jų dienos valdžioje būtų suskaičiuotos.
Laimi tie, kurie atsispiria pagundoms
Apgalvota makroekonominė politika palaiko augimą, tačiau ji gali veikti tik tol, kol ekonomika išlieka pakankamai laisva. Iki šiol nei V.Putinas, nei R.T.Erdoganas taip ir nesusiejo savo nacionalistinės retorikos su protekcionizmo politika. Priešingai – V.Putino Rusija prisijungė prie Pasaulio prekybos organizacijos, o R.T.Erdoganas, bent kol kas, nėra išreiškęs jokių abejonių dėl Turkijos muitinės ir Europos Sąjungos partnerystės, nepaisant, kad Turkijos dvišaliai santykiai su ES jau net ne prasti, o blogi.
Ilgalaikis išbandymas režimo vadams – užtikrinti, kad jų politiškai neliberalūs režimai išliktų ekonomiškai liberalūs. Kadangi pagrindiniai dalykai, kuriais jiems labiausiai reikia rūpintis, yra politinių ryšių plėtotė ir lojalumo režimui puoselėjimas, pagunda dalį sėkmingai augančios šalies ekonomikos perleisti savo bičiuliams ar šeimos nariams su laiku tik stiprėja. Pagundai neatsispyrus, augimas pasmerkiamas stoti, įsitikinęs ekonomistas.
Ši grėsmė dabar didžiausia Rusijoje. Taip jau sutapo, kad V.Putinas į valdžią atėjo tuo metu, kai naftos kainos buvo bepradedančios kilti iš istorinių žemumų. Todėl nieko pernelyg nestebino tai, kad per visą prekių superciklą, kuris baigėsi visai neseniai, Rusijos ekonomika augo palyginti sparčiai. Makroekonomikos reikalai naftos kainų pakilimo laikotarpiu buvo tvarkomi pakankamai apgalvotai, kad režimas pajėgtų susidoroti su pastaruoju metu stebimu naftos kainų nuosmukiu.
Tačiau dabar, po prekių superciklo pabaigos praėjus beveik trejiems metams, Rusijos perspektyva, pasak autoriaus, atrodo gana miglota. Gyvenimo lygis šalyje negerėja, o augimo rodiklis, remiantis prognozėmis, pasieks viso labo 1,5 proc. Atsižvelgiant į tokį tikėtiną ekonomikos augimo lygį, galima dalyti prielaidą, kad Rusija visada gyvens skurdžiau negu likusi Europa, rašo D.Grosas.
Panašu, kad Turkija pasiekė panašų lūžio tašką. R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) paveldėjo iš gilios ekonomikos krizės beišbrendančią ekonomiką, kuri, vykstant urbanizacijos procesams ir kylant gyventojų išsilavinimo lygiui, rodė nemažą augimo potencialą.
Dar visai neseniai AKP vyriausybė vengė aktyviau kištis į vidaus ekonomikos reikalus, tokius kaip viešieji pirkimai ar išlaidos infrastruktūrai. Tačiau po praėjusių metų nepavykusio karinio perversmo režimas suteikė sau galių areštuoti verslą, kuris, kaip įtariama, buvo gulenistų judėjimo pusėje.
Areštuota šimtai įmonių. Dabar jas administruoja artimi R.T.Erdogano bičiuliai. Jei tai tęsis, verslas liausis investavęs. Atitinkamai strigs ir ekonomikos augimas, įsitikinęs ekonomistas. Bėda ta, pasak jo, kad, pasukus šia kryptimi, neliberaliam režimui jau darosi keblu ką nors įtikinti savo gebėjimu gerbti nuosavybės teises, nes institucijų, kurios tai užtikrina liberaliosiose demokratijose, pavyzdžiui, nepriklausomų teismų ar profesionaliai veikiančios valstybės tarnybos, paprasčiausiai nebėra.
D.Groso įsitikinimu, šiandieniniai neliberalieji Europos lyderiai visuomenės paramos nepraranda todėl, kad palaiko santykinę ekonominę laisvę, kuri, siekiant užtikrinti ilgalaikį klestėjimą, yra būtina. Vis dėlto, šių lyderių vedamiems režimams vis labiau krypstant į autoritarizmą, jų gebėjimas išlaikyti rinkėjus patenkintus kelia vis daugiau ir daugiau abejonių.
