Rusijos gerbėjai – įskaitant ir buvusius Vokietijos kanclerius Gerhardą Schröderį ir Helmutą Schmidtą – tikrosiomis agresorėmis vadina NATO ir Europos Sąjungą, kurios drįso išsiplėsti į teritorijas, kurios esą priklauso Maskvos teisėtai interesų zonai. Ir panašu, kad dalis vokiečių su tokia nuomone sutinka.
Manytum, kad vokiečiai yra tarptautinės teisės ir taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos čempionai, ar ne? Pagalvokite dar kartą.
Tai – akivaizdus veidmainiavimas. Tie patys žmonės, kurie remdamiesi tarptautine teise užsipuolė Amerikos invaziją Irake, dabar tarsi naujai atgimę realistai ieško pateisinimų, kodėl Rusija neva turi teisę įsiveržti į suverenią valstybę.
Tiesa tokia – nepaisant savo suklastotų kaltinimų Irakui, George'o W.Busho administracija turėjo mažiausiai 16 Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijų, kurios pagrindė veiksmus Irake. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi nulį.
Dalis promaskvietiškų sentimentų Vokietijoje yra Rusijos skleidžiamos propagandos rezultatas. Neseniai laikraščio „Welt am Sonntag“ atliktas tyrimas atskleidė, kaip Rusijos rėmėjų tinklas daro įtaką viešajam diskursui Vokietijoje. Netgi forumuose su Rusija, kuriuos finansuoja Vokietija, yra pilni Rusijos draugų Vokietijos pusėje.
George'o W.Busho administracija turėjo mažiausiai 16 Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijų, kurios pagrindė veiksmus Irake. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi nulį
Tačiau nerimą dar labiau kelia tendencijos tarp paprastų Vokietijos gyventojų, kurios šalį grąžina dešimtmečiais atgal. Esame įpratę manyti, kad Vokietija – tikra Vakarų Europos šalis. Tačiau ji visgi yra Šaltojo karo sąjungininkų kūrinys. Iki tol ji buvo viduryje tarp Rytų ir Vakarų.
Praėjus 25 metams po Šaltojo karo pabaigos Vokietijos visuomenė gali ir vėl tolti nuo Vakarų. Praėjusį mėnesį paskelbti apklausos rezultatai atskleidė, kad 49 proc. vokiečių norėjo, jog jų šalis užimtų tarpinę poziciją tarp Vakarų ir Rusijos Ukrainos krizės metu. Tik 45 proc. norėjo, kad Vokietija tvirtai palaikytų Vakarus.
Šis antivakarietiškas požiūris ateina iš abiejų politinio spektro pusių. Kairėje yra aiškiai prieš JAV nusistačiusių politikų, kurie remia bet kurį tarptautinį veikėją, kuris meta iššūkį Amerikai ir jos galybei.
Kitoje pusėje – kraštutiniai dešinieji populistai, kurie pritaria Rusijos propagandai, kad Europa tapo pernelyg gėjiška, pernelyg tolerantiška, atlaidi ir nutolo nuo krikščionybės. Todėl jie žavisi autoritariniu lyderiu, kuris kritikuoja Europos daugiakultūriškumą ir laisvę.
Geriausias to pavyzdys – nauja partija „Alternative für Deutschland“, kuri yra nusistačiusi prieš ES. Jie remiasi konservatyviomis teorijomis iš XIX a. Vokietijos, kurių šalininkai piktinosi Vakarų civilizacija ir romantizavo Rusiją, kuri „nėra sugadinta Vakarų vertybių ir laisvosios rinkos kapitalizmo“.
Ir kairiuosius, ir dešiniuosius Rusijos mylėtojus jungia neįtikėtinas šalių, atsidūrusių tarp Rusijos ir Vakarų, ignoravimas. Taip pat – iškastruotas Vokietijos istorijos suvokimas.
Abi šios antivakarietiškumo versijos gyvavo kelis dešimtmečius. Tačiau iki dabar jos buvo nustumtos į politikos paraštes ir jas gindavo tik marginalai. Šiomis dienomis situacija pasikeitė – jas tapo priimtina ginti viešai, ir tą daro net politikos elitas. Tai kartu su milžiniškomis Vokietijos kompanijų investicijomis Rusijoje stipriai riboja Angelos Merkel vyriausybės atsaką Rusijai.
Ir kairiuosius, ir dešiniuosius Rusijos mylėtojus jungia neįtikėtinas šalių, atsidūrusių tarp Rusijos ir Vakarų, ignoravimas. Taip pat – iškastruotas Vokietijos istorijos suvokimas.
Kai kurie jų savo simpatijas Rusijai aiškina „skolos“ atidavimu už Vokietijos vykdytus siaubus II Pasaulinio karo metu. Tačiau svarbu prisiminti, kad karas prasidėjo Vokietijai užpuolus Lenkiją iš Vakarų, o po kelių dienų Sovietų Sąjungai – iš Rytų. Abi šalys slapta pasidalino Rytų Europą.
Todėl kai Vokietijoje Rusijos gerbėjai kartoja Kremliaus propagandą, Ukrainą vadina „netikra šalimi“, o tarp Vakarų ir Rusijos atsidūrusias valstybes traktuoja kaip antrarūšes, kurių nepriklausomybė – mažiau verta, jie Rytų Europai sukelia prisiminimus apie baisias dienas, kai naciai ir sovietai krauju laistė jos žemes.
Dešimtmečius Vokietija mėgino susitaikyti su savo fašistine praeitimi, išmokti svarbias istorijos pamokas. Dabar kitoje šalyje autoritarinis lyderis stengiasi destabilizuoti režimą vykdydamas agresiją, besiremdamas etniniu nacionalizmu.
Visiems, kurie žino Vokietijos nacistinę praeitį, turėtų būtų labai lengva atskirti, kas šiuo atveju yra teisus, kas – ne. Tačiau per didelei daliai vokiečių tai atrodo per sunki užduotis.
Teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad naujausios apklausos duomenimis 60 proc. vokiečių pasisako už Vokietijos buvimą Vakarų pusėje krizės Ukrainoje metu. tai reiškia, kad besitęsianti Rusijos agresija daro poveikį visuomenės nuomonei. Tačiau tai vis tiek reiškia, kad beveik pusė vokiečių nejaučia tvirtų ryšių su Vakarais ir jų vertybėmis – o būtent to ir nori V.Putinas.
