Daug kur paplitusios teorijos
Sąmokslo teorijos nėra naujas reiškinys. Viešoje erdvėje jos sklando bent jau 100 metų, sako profesorius Josephas E.Usnickis, knygos „American Conspiracy Theories“ autorius. Jis tikina, kad jos yra paplitusios gerokai daugiau, nei mes manome.
„Visi žmonės tiki bent viena ar keliomis sąmokslo teorijomis. O to priežastis yra labai paprasta – sąmokslo teorijų skaičius yra begalinis. Jei surengtume apklausą, visi joje pažymėtų tikintys bent viena iš jų“, – sako J.Usnickis.
2015 metais buvo atliktas tyrimas, norint išsiaiškinti, ar britai tiki sąmokslo teorijomis. Kembridžo universiteto mokslininkai surengė apklausą, kurioje respondentams buvo pasiūlytos penkios sąmokslo teorijos – nuo slaptų pasaulį valdančių organizacijų egzistavimo iki užmegzto kontakto su nežemiškos kilmės gyvybe. Apklausos dalyviams reikėjo pažymėti, ar jie tiki kuria nors pateikiama teorija. Dauguma britų apklausoje pažymėjo tikintys bent viena iš pateiktų teorijų.
Tai rodo, kad viskas yra priešinga visuotiniam įsitikinimui, kad tipiškas sąmokslo teorijų gerbėjas yra žmogus iš Viduramžių, rašo BBC.
„Kai žiūrime į demografinius duomenis, tikėjimas sąmokslo teorijomis peržengia socialines klases – lytį ir amžių“, – sako Londono universiteto profesorius, psichologas Chrisas Frenchas.
Kaltina priešininkus
Tikėjimas sąmokslo teorijomis ir kaltininkais dėl jų yra akivaizdus ir politiniuose procesuose, kuriuose žmones išsiskirsto į „kairiuosius“ ir „dešiniuosius“ pagal pažiūras. Šiuo atveju tikėtina, kad vienų pažiūrų žmonės įtarimus mes priešingų pažiūrų atstovams.
J.Usnickis pateikia pavyzdį: žmonės, kurie tikėjo, kad respublikonas G.H.Bushas surengė Rugsėjo 11-osios atakas, daugiausia buvo demokratai, o demokratą, buvusį JAV prezidentą Baracką Obamą, gimimo liudijimo suklastojimu dažniausia kaltino respublikonai.
Norėdami suprasti, kodėl mes taip kreipiame dėmesį į „mums nematomas jėgas“, kurios neva kontroliuoja politinius procesus, turime galvoti apie sąmokslo teorijų psichologiją, mano Londono universiteto profesorius.
„Mes puikiai pažįstame dėsningumus. Bet kartais peržengiame ribą ir manome, kad matome prasmę ten, kur jos iš tiesų nėra. Mes taip pat manome, kad kai kas nors atsitinka, tai įvyksta todėl, kad kažkas ką nors dėl to padarė“, – sako Ch.Frenchas.
Pasak jo, tuomet pastebime tam tikrus sutapimus, kurie gaubia didelius ir svarbius įvykius, ir taip sukuriame naują istoriją, kuri tampa sąmokslo teorija. O joje yra geroji ir blogoji pusė – būtent pastaroji įkūnija tai, kas mums nepatinka.
Sąmokslo teorijose vaidmenų „mes“ ir „jie“ galime rasti ir daugiau. Tai puikiai iliustravo Didžiojoje Britanijoje vykęs referendumas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, kuriam buvo suteiktas „Brexit“ vardas. Referendumo metu įsikūrė dvi stovyklos – tie, kurie palaiko referendumą, ir tie, kurie jam prieštarauja.
„Žmonės šiuo atveju jaučia, kad jie priklauso grupei žmonių, bet tai taip pat reiškia, kad jie jaučia priešiškumą kitai grupei priklausantiems individams“, – sako Londono ekonomikos mokyklos profesorė Sara Hobolt.
Grupių priešiškumas pastebimas įvairiuose sluoksniuose. Pavyzdžiui, žvelgiant į „Brexit“ situaciją per ekonomikos prizmę, vieni teigia, kad ėjimas kartu su Europos Sąjunga yra ekonomiškai nenaudingas, kiti teigia priešingai, kad jis naudingas.
Ir tai yra sąmokslo teorijų dalis.
Sąmokslo teorijos nėra naujas reiškinys. Viešoje erdvėje jos sklando bent jau 100 metų.
Įsitikinimai virsta tiesa
Kaip pastebi Vanderbilto universiteto profesorius Larry'is Bartelsas, rašo BBC, dažnai mes savo įsitikinimus paverčiame tiesa, nes būtent tokia tiesa yra palankiausia mums, ir mes ja tikime.
Tad nenuostabu, kad išgalvotos teorijos neretai lydi žmones, kuriuos kartu lydi ir didelis dėmesys.
„Dažniausiai žmonės, kuriuos lydi prieštaravimai, yra žmonės, kuriems skiriama daugiausia dėmesio“, – konstatuoja L.Bartelsas.
Profesorius pastebi, kad mes, žmonės, dažniau norime jaustis ramiai ir patogiai, o ne išlikti teisūs.
Būtent dėl to ir kuriamos sąmokslo teorijos, kurios yra neatsiejamos nuo politinių įvykių.
