Taip, D.Trumpo pasisakymai leidžia daryti tam tikras prielaidas, o jo rinkimų kampanijos komanda galbūt norėjo gauti ir netgi pasinaudoti prieš Hillary Clinton nukreipta informacija iš Rusijos šaltinių, tačiau jo politika Rusijos atžvilgiu kol kas nėra ypač švelni. Netgi priešingai – ten, kur Barackas Obama nuolaidžiavo, dabartinio JAV vadovo administracija Rusijos atžvilgiu vykdo griežtą politiką.
Kaip pavyzdį galima paminėti D.Trumpo vizitą Lenkijoje, kuri ne kartą patyrė Rusijos okupaciją ir niekada nenorėtų, kad tai pasikartotų. Kad ir kas būtų sakoma apie puikią D.Trumpo kalbą, verta atkreipti dėmesį į Lenkijoje pasirašytą memorandumą dėl priešlėktuvinės gynybos.
Tai yra akivaizdus įrodymas, kad D.Trumpas remia Lenkiją, kuri nerimauja dėl Rusijos raketinių sistemų „Iskander“ dislokavimo Kaliningrado srityje, rašo E.Kaufmanas.
Lenkijos gynybos ministras Antoni Macierewiczius paskelbė, kad JAV valdžia sutiko Lenkijai parduoti naujausios konfigūracijos raketas „Patriot“.
Tai yra akivaizdus įrodymas, kad D.Trumpas remia Lenkiją, kuri nerimauja dėl Rusijos raketinių sistemų „Iskander“ dislokavimo Kaliningrado srityje, rašo E.Kaufmanas.
Be to, anot straipsnio autoriaus, tai aiškiai kontrastuoja su 2009 m. B.Obamos administracijos priimtu sprendimu atsisakyti Lenkijos ir Čekijos priešraketinės gynybos planų. Daugelis lenkų, įskaitant buvusį prezidentą Lechą Walesą, tuomet tai įvertino kaip JAV atsisakymą paremti partnerius.
Be to, D.Trumpas ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda aptarė birželio mėnesį prasidėjusį JAV gamtinių dujų eksportą į Lenkiją. JAV prezidentas siekia, kad jo šalies ir Lenkijos bendrovės pasirašytų ilgalaikę suskystintųjų gamtinių dujų tiekimo sutartį.
JAV prezidentas jau pasiūlė eksportuoti JAV anglį į Ukrainą, kuriai Rusija seniai grasina nutraukti gamtinių dujų tiekimą. Kitos Rytų ir Vidurio Europos šalys, kurios prisijungė prie Trijų jūrų iniciatyvos ir kurių atstovai susitiko su D.Trumpu, taip pat norėtų gauti JAV energetikos išteklių.
Rusija galbūt nieko nebijo taip, kaip JAV naftos ir dujų gavybos augimo. Tai gali pakirsti Rusijos dujų eksportą, kuris yra itin svarbus tiek Rusijos biudžetui, tiek jos strateginiams užmojams.
Jei Rusija netektų galimybės energijos išteklius naudoti kaip ginklą ir energetikoje taikyti botago ir meduolio principą, jai būtų daug sunkiau kištis į Europos reikalus. Todėl, pasak E. Kaufmano, D. Trumpo iniciatyva yra skirta apginti Europą ir susilpninti Rusijos pozicijas.
Jei D.Trumpas būtų priklausomas nuo V.Putino, jis neišvengiamai darytų viską, kad apribotų JAV gamtinių dujų gavybą, atsisakytų vamzdynų statybos, apribotų hidraulinį uolienų ardymą ir nustatytų griežtus išmetamųjų teršalų mažinimo tikslus.
Tačiau dabartinis JAV vadovas elgiasi priešingai. Jis pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo, patvirtino vamzdyno „Keystone“ statybą ir ėmėsi šalinti kliūtis hidrauliniu uolienų ardymu pagrįstai iškasenų gavybai JAV federalinėse žemėse.
Tačiau dabartinis JAV vadovas elgiasi priešingai. Jis pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo, patvirtino vamzdyno „Keystone“ statybą ir ėmėsi šalinti kliūtis hidrauliniu uolienų ardymu pagrįstai iškasenų gavybai JAV federalinėse žemėse.
Iškastiniais energijos ištekliais užtvindydamos rinką, JAV ne tik iš Rusijos atima dalį rinkos, bet ir padeda mažinti pasaulines naftos bei dujų kainas, o tai sukels rimtų problemų nuo naftos priklausančiai Rusijos ekonomikai.
Kitaip tariant, skatindamas JAV energetikos sektoriaus augimą, D.Trumpas kiša pagalius į Rusijos vežimą.
Tiesą sakant, jis daro spaudimą Rusijai visame pasaulyje. Sirijoje, kur B.Obamos administracija padarė daug nuolaidų Rusijai, D.Trumpas rodo iniciatyvą, o tai tikrai nepatinka Rusijai.
Nors šalys susitarė dėl dalinių paliaubų Pietvakarių Sirijoje, daugelis baiminasi, kad JAV prezidentas net per daug aktyviai priešinasi Rusijos pastangoms viešpatauti Sirijoje.
Dabartinio JAV prezidento administracija taip pat ėmėsi veiksmų prieš Irano remiamus sukilėlius Sirijoje ir aiškiai parėmė sunitų arabų valstybes, konfrontuojančias su Rusijos sąjungininku Iranu.
Be to, D.Trumpas šiek tiek padidino karines išlaidas ir pajėgė įtikinti JAV NATO sąjungininkes padaryti tą patį. Pagal NATO priešakinių pajėgų dislokavimo programą Baltijos šalyse buvo dislokuota papildomų pajėgų ir surengti plataus masto kariniai mokymai.
Maža to, D.Trumpas ką tik paskyrė buvusį JAV ambasadorių prie NATO Kurtą Volkerį specialiuoju atstovu Ukrainai. Sunku įsivaizduoti, kas būtų griežtesnis Rusijos atžvilgiu už šį pareigūną. Todėl akivaizdu, kad visomis šiomis priemonėmis siekiama daryti spaudimą agresyviajai Rusijai, o ne tenkinti jos reikalavimus.
Žinoma, visa tai nereiškia, kad V.Putinas neįsikišo į JAV rinkimus. Ir tai jokiu būdu neturėtų padėti niekam išvengti kaltinimų rengus sąmokslą. Tačiau, kaip teigia kai kurie ekspertai, V.Putino įsikišimas greičiausiai nepadėjo jam užsitikrinti, kad JAV prezidentas vykdytų jo valią.
Praėjusią savaitę Rexas Tillersonas pripažino, kad D.Trumpas ir V.Putinas rado bendrą kalbą. Tačiau tikėtina, kad tai bus laikina. Nors JAV vadovas galbūt ir mėgina per asmeninius santykius paskatinti Rusiją eiti į didelius kompromisus (jis ne pirmas ir net ne antras JAV prezidentas, kuris nori tai padaryti), JAV ir Rusijos interesai yra tiesiog nesuderinami.
Atsižvelgiant į tai, kad D.Trumpui naftos ir dujų gavyba išlieka vienu iš jo strategijos „Amerika – visų pirma“ ramsčių ir kad jis toliau tvirtai remia JAV sąjungininkus Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Europoje, anot E. Kaufmano, V.Putinui teks suprasti, kad respublikonų prezidentas vis dėlto nėra toks jau naudingas Rusijos interesams.
