Praėjo dvi savaitės nuo pirmojo istorijoje strateginės balistinės raketos panaudojimo prieš realų taikinį. Per tą laiką Rusijos ir Ukrainos apsikeitimas raketų smūgiais ir „žodinėmis intervencijomis“ buvo pristabdytas. „Paskutinį žodį“ tarė Ukrainos ginkluotosios pajėgos: lapkričio 25 d. jos atakavo Kursko oro uosto apylinkes raketomis ATACMS.
Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad „rengiami atsakomieji veiksmai“. Tačiau vietoje V.Putino žadėto pakartotinio vidutinio nuotolio balistinės raketos panaudojimo lapkričio 28 d. taikiniams Ukrainoje buvo suduotas „įprastinis“ kombinuotas dronų ir „konvencinių“ raketų smūgis. Nuo to laiko priešininkai susilaiko nuo smūgių, kurie galėtų lemti tolesnę eskalaciją.
-
V.Putinas grasina Kyjivui: renkasi taikinius naujosioms „Orešnik“ raketoms
-
D.Tuskas: V.Putino grasinimas smogti Kyjivui naująja savo raketa rodo jo silpnumą
-
Paaiškėjo, kodėl per spaudos konferenciją M.Zacharova sulaukė skambučio dėl raketų
-
Po „Orešnik“ raketos smūgio V.Gerasimovas surengė slaptą pokalbį su JAV karinių oro pajėgų generolu
-
S.Lavrovas prabilo apie Kremliaus ultimatumą: „Siunčiame signalus“
Ar tai reiškia, kad Ukraina ar Vakarai bijo naujų Rusijos ginklų? Kodėl Rusija nebenaudoja strateginių raketų prieš Ukrainą? Ir kas apskritai tai per ginklai? Ar tiesa, kad tokios raketos be branduolinių kovinių galvučių yra daug pavojingesnės už „įprastines“ raketas?
Kokia būtent raketa Rusija atakavo Ukrainą?
Tai nėra tiksliai žinoma. V.Putinas naująjį ginklą pavadino „Orešnik“ ir priskyrė jam nuostabias savybes:
-
Tai vidutinio nuotolio strateginė raketa, tačiau neturinti branduolinio užtaiso.
-
Raketos kovinės galvutės taip pat neturi sprogstamojo užtaiso, o taikinius – įskaitant požeminius – naikina kinetine energija, „kaip meteoritas“.
-
Raketos ir kovinių galvučių iš esmės neįmanoma numušti, nes jos artėja prie taikinio 10 machų greičiu.
„Shutterstock“/Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
Iš viso to, kas išdėstyta, neabejotinai teisinga viena: buvo panaudota vidutinio nuotolio (iki penkių tūkstančių kilometrų atstumu skriejanti) balistinė raketa. Formaliai iki 2019 m. Rusija tokio ginklo neturėjo, nes jį kurti draudė 1987 m. JAV ir SSRS sutartis dėl vidutinio ir mažesnio nuotolio raketų likvidavimo (INF sutartis).
Iki 2018 m. Rusija dėjosi, kad susitarimo laikosi. Tačiau Jungtinės Valstijos teigė, kad vienas iš perspektyvinių kompleksų – RS-26 „Rubež“, kurį Rusija oficialiai vadino „tarpžemynine raketa“ (ICBM), vertinant pagal sutarties sąlygas tokia nebuvo.
Pagal INF sutartį tarpžemyninės raketos minimalus nuotolis turi būti didesnis nei penki tūkstančiai kilometrų, tačiau „Rubež“, kuri buvo per vieną pakopą „sutrumpinta“ ICBM „Jars“ versija, Jungtinių Valstijų teigimu, galėjo smogti mažesniu atstumu. Vašingtonas (be kita ko, apeliuodamas į „Rubež“ kazusą) galiausiai 2018 m. pasitraukė iš sutarties. Nuo to laiko Rusija įsipareigojo neįvesti tokių raketų į kovinę tarnybą, nors planavo jas gaminti.
Nuotolio klausimas svarbus pirmiausia Rusijai: vidutinio nuotolio raketomis patogu grasinti Europos šalims ir NATO aktyvams Europoje. Tikriausiai todėl Kremlius nusprendė beveik atvirai pažeisti INF sutartį. Tiesa, pati Rusijos vadovybė taip pat baiminasi vidutinio nuotolio raketų smūgių iš Europos – jų skrydžio trukmė daug trumpesnė nei tarpžemyninių raketų, o tai reiškia, kad jos palieka labai mažai laiko atsakomiesiems smūgiams.
Oficialiai darbai prie „Rubež“ buvo nutraukti 2018 m. (pasiteisinimas: pinigų reikia svarbesniems projektams). Tačiau iki to laiko raketa jau buvo įveikusi dalį bandymų programos. Todėl dauguma ekspertų linksta prie versijos, kad Rusijos panaudota nežinomo komplekso „Orešnik“ raketa ir yra ta pati „Rubež“, galimai modifikuota nuo 2018 m. Šią versiją sustiprina ir tai, kad „Rubež“ ir „Orešnik“ turi tą patį kūrėją – Maskvos šiluminės technikos institutą.
Tačiau V.Putinas tvirtina, kad „Orešnik“ yra naujas Rusijos konstruktorių kūrinys; o kariškiai teigia, kad jis buvo pagamintas vos per metus. Ukrainos vyriausioji žvalgybos valdyba apskritai mano, kad smūgį sudavė raketa iš ateities – perspektyvinė vidutinio nuotolio sistema „Kedr“, kurios materialusis kūrimas turėjo prasidėti 2024 m., o dislokavimas – dešimtmečio pabaigoje.
Ar tai tikrai toks baisus ginklas, kaip jį apibūdina V.Putinas?
Iš paviešintų vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuotas smūgis Dnipre, matyti, kad raketa buvo su išsisklaidančiąja kovine galvute – keliomis kovinėmis galvutėmis, „supakuotomis“ į specialų autonominį atskyrimo įrenginį. Filmuota medžiaga taip pat visiškai patvirtina V.Putino pareiškimą, kad kovinėse galvutėse nebuvo sprogmenų: sprogimų tose vietose, kur nukrito šaudmenys, nematyti.
Tačiau vėliau paskelbtos palydovinės nuotraukos (mažos raiškos) nepatvirtina V.Putino žodžių, kad taikinys – objektai „Južmaš“ gamyklos teritorijoje – buvo „suskaldytas į frakcijas, elementarias daleles, faktiškai paverstas dulkėmis“. Kai kurios kovinės galvutės pataikė į šalia gamyklos esančią privačių namų teritoriją, o kitos pramušė skyles jos korpusų stoguose.
Nežinoma, kokia žala padaryta gamyklos vidui, tačiau abejotina, kad ji galėjo būti iš esmės didesnė nei ta, kurią padarė kiti – „įprastiniai“ – šaudmenys, ne kartą naudoti bombarduojant „Južmaš“.
-
Vyriausybinis Rusijos portalas „Объясняем.рф“ pranešė, kad raketos „Orešnik“ kovinės dalies svoris yra pusantros tonos (tarpžemyninės raketos „Jars“, kurios pagrindu, kaip minėta, buvo sukurta „Rubež“, svoris yra mažesnis – apie 1200 kg).
-
Kiekviena „Jars“ arba „Rubež“ išsisklaidančioji raketos galvutė neša po keturis šaudmenis. Taigi vieno šaudmens masė neviršija 300 kilogramų. Jo kinetinė energija, esant 10 machų greičiui, būtų 1 736 000 000 džaulių, o tai maždaug atitinka 400 kilogramų sveriančio trotilo užtaiso sprogimą. Pavyzdžiui, 480 kilogramų sverianti raketos „Iskander-M“ skeveldrinė fugasinė kovinė galvutė turi kelis šimtus kilogramų sprogmenų.
-
Palyginimui, JAV buvo kurti, bet neįgyvendinti „kinetinių ginklų“ („Dievo rykštės“) projektai. Pagal juos iš orbitos į įtvirtintus bunkerius būtų buvę galima numesti maždaug 35 tonų svorio pailgus volframinius objektus, kurie turėjo skrieti tuo pačiu 10 machų greičiu, o tai atitinka 48 tonų trotilo sprogimo energiją. Vėliau, pasak žiniasklaidos, kinų eksperimentai parodė, kad idėjos apie didelį tokių strypų skvarbumą gali būti klaidingos: volframo objektai „sprogdavo“ nedideliame gylyje iškart po kontakto su žeme. Tokios hipergarsinių kovinių galvučių elgsenos problemos yra žinomos: skamba nelogiškai, bet norint padidinti tokių ginklų skvarbumą, prieš susiduriant su kliūtimi juos reikia „sulėtinti“.
-
Taigi, net jei visa kovinės galvutės kinetinė energija bus panaudota taikiniui sunaikinti, raketos „Orešnik/Rubež“ ataka savo pasekmėmis nesiskirs nuo kelių raketų „Iskander-M“ su skeveldrinėmis fugasinėmis kovinėmis galvutėmis smūgio. Tačiau vienos „Iskander“ raketos kaina yra apie trys milijonai dolerių, o, pavyzdžiui, tolimo „Orešnik“ giminaičio, ICBM „Jars“, kaina 2011 m. buvo įvertinta apie 30 milijonų dolerių.
Tačiau visi šie palyginimai prasmingi tik tuo atveju, jei „Orešnik“ tikslumas yra panašus į „Iskander-M“. Palyginti nedidelių nebranduolinių užtaisų raketų, skirtų pataikyti į apsaugotus taikinius, tikslumas (APT – apskritimo paklaidos tikimybė, tai yra raketos ar sviedinio pataikymo rodiklis, pagal kurį nustatoma tikima žala taikiniui. Tai yra apskritimo, į kurį tikimasi, kad pataikys pusė raketų, ar sviedinių, spindulys) turi būti matuojamas metrais. Pavyzdžiui, „Iskander“ raketų deklaruojamas APT yra penki metrai. Todėl nebranduolinių strateginių raketų naudojimo efektyvumas abejotinas būtent dėl mažo tikslumo be specialių modifikacijų, reikalaujančių itin sudėtingų techninių sprendimų.
-
Daugumos tūkstančių kilometrų nuotolio balistinių raketų APT yra didesnis nei 100 metrų (geriausiu atveju – dešimtys metrų). Nors didesnis tikslumas leidžia sumažinti branduolinio užtaiso galią, sumažinti APT iki metrų „specialiajai amunicijai“ buvo nepraktiška, nes tam reikėjo išspręsti daugybę problemų. Daugelis šios klasės raketų vis dar naudojasi tik giroskopais pagrįstomis inercinėmis orientacijos sistemomis, nors ir pačiomis pažangiausiomis. Tokiose sistemose, proporcingai raketos nuotoliui, neišvengiamai kaupiasi paklaidos.
-
Kitų klasių tolimojo nuotolio raketose – sparnuotosiose raketose, operatyvinėse-taktinėse balistinėse raketose ir t. t., – kurios naudojamos ir su nebranduolinėmis galvutėmis arba vien tik su jomis, naudojami inercinių sistemų „priedai“, leidžiantys koreguoti klaidas. Pavyzdžiui, periodiškai priimamas signalas iš palydovinės navigacijos sistemos, kaip „Iskander-M“ ar ATACMS raketose, arba sistema, kuri lygina teritorijos, virš kurios skrendama, paviršių su iš anksto įdiegtu palydoviniu žemėlapiu (kaip daugelyje sparnuotųjų raketų tipų). Be to, reikalinga variklių sistema, galinti greitai keisti raketos ir (arba) kovinės galvutės kursą, o tai paprastai susiję su didelėmis perkrovomis.
Išspręsti šias problemas greitesnių strateginių tarpžemyninių (ir vidutinio nuotolio) raketų atveju – itin sudėtingas uždavinys. Tankioje atmosferoje hipergarsinės raketos kovinę galvutę supa plazmos debesis, kuris itin apriboja raketoje esančios įrangos galimybes priimti ir perduoti radijo signalus. Yra buvę palyginti sėkmingų šios problemos sprendimų: pavyzdžiui, vidutinio nuotolio raketa „Pershing II“ (kurią sovietų vadovybė laikė specialiai pritaikyta labai tiksliam „dekapitacijos“ smūgiui prieš tą pačią vadovybę), JAV duomenimis, turėjo 30–40 metrų APT, kai įskriejimo į atmosferą greitis siekė 8–10 machų. Šis rezultatas buvo pasiektas inercinę sistemą papildžius taikymosi kompleksu, kuris lygino aktyvaus radaro duomenis su iš anksto sudarytu vietovės žemėlapiu radijo bangų diapazone. Norėdama juo pasinaudoti, kovinė galvutė paskutinėje trajektorijos atkarpoje turėjo sulėtėti iki trijų machų greičio. Tačiau net ir tokio tikslumo nepakanka efektyviems nebranduoliniams smūgiams.
-
Vėlesni JAV atlikti bandymai atskleidė visus sunkumus, kylančius naudojant GPS hipergarsiniu režimu atmosferoje ir siekiant, kad raketa pasiektų taikinį esant milžiniškoms perkrovoms. Buvo pripažinta, kad uždaviniai teoriškai išsprendžiami, tačiau bet kokiu atveju didelio tikslumo strateginės raketos su nebranduolinėmis kovinėmis galvutėmis, kurios buvo numatytos įtraukti į greitojo pasaulinio smūgio (Prompt Global Strike) programą, nebuvo sukurtos.
-
Apie Rusijos pasiekimus kuriant tiksliąsias balistines raketas, kurių veikimo nuotolis viršija tūkstantį kilometrų, iki šiol nieko nebuvo žinoma. Visų Rusijos (o prieš tai ir sovietinių) tarpžemyninių ir vidutinio nuotolio raketų kovinių galvučių APT buvo didesnis nei 100 metrų, o dažniausiai ir dar gerokai didesnis.
Taigi, kariniu požiūriu „Orešnik“ (nebranduolinės kinetinės versijos, kaip ją apibūdina V.Putinas) panaudojimas vargu ar gali būti efektyvus. Vis dėlto jis turi stiprų politinį signalą. Tokio signalo pateikimas buvo ruošiamas nuo XXI amžiaus pradžios, kai paaiškėjo problemos, susijusios su nauja Rusijos branduolinio atgrasymo koncepcija. Kaip vienas iš problemų sprendimo variantų buvo svarstoma strategines raketas perdaryti į nebranduolines ir naudoti jas „atgrasomiesiems“ smūgiams priešui suduoti, kad pastarasis suprastų, jog kitą kartą gali atskrieti ir branduolinis užtaisas.
Tačiau Rusija jau seniai atakuoja raketomis, galinčiomis nešti branduolines galvutes. Kuo nauja „Orešnik“ grėsmė?
Daugelis operatyvinių-taktinių balistinių (pavyzdžiui, kompleksas „Iskander-M“), aerobalistinių ir sparnuotųjų raketų iš tiesų gali turėti branduolines kovines galvutes. Tačiau tai yra taktiniai branduoliniai užtaisai, kurie niekada nėra kovinėje parengtyje, o yra laikomi specialiose saugyklose. Jų dislokavimą ant nešėjų pastebės priešas (o tai savaime yra stiprus, bet ir pavojingas signalas apie perėjimą ant kito branduolinės eskalacijos laiptelio).
Strateginės raketos – tiek tarpžemyninės, tiek vidutinio nuotolio – yra Strateginių raketinių pajėgų ginkluotėje. Šios pajėgos palaiko raketas nuolatinėje kovinėje parengtyje ir turi būti pasirengusios nedelsiant smogti.
„Priešbranduolinio atgrasymo“ idėjos autorių nuomone, strateginių pajėgų panaudojimas suduodant smūgį priešui galėtų įrodyti jam Kremliaus ketinimų rimtumą ir jo „raudonųjų linijų“ realumą.
Kas yra tas „priešbranduolinis atgrasymas“?
Vėlyvuoju sovietmečiu karinė ir politinė vadovybė manė, kad „konvencinės“ Varšuvos sutarties pajėgos turi pranašumą prieš NATO Europoje, todėl branduolinius ginklus vertino tik kaip atsakomojo smūgio priemonę, jei Jungtinės Valstijos bandytų prevenciškai sunaikinti sovietų strategines pajėgas. Iškart po SSRS ir Varšuvos sutarties žlugimo jėgų pusiausvyra smarkiai pasikeitė: tapo aišku, kad nenaudodama branduolinių ginklų Rusija negalėtų susidoroti su hipotetiniu plataus masto NATO puolimu. Todėl Kremlius dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje atšaukė savo savanorišką įsipareigojimą nepradėti branduolinio smūgio pirmam. Ir pareiškė, kad branduolinį smūgį suduotų, bet tik kraštutiniu atveju – jei konvencinis puolimas keltų grėsmę valstybės egzistavimui.
Nuo to laiko formuluotės keitėsi – ir branduolinio ginklo panaudojimo riba buvo sumažinta. Tačiau tarp „egzistencinę grėsmę keliančios atakos“ ir paprastų vietinio pobūdžio smūgių, kuriais siekiama primesti politinę valią (juo labiau grasinimų tokiais smūgiais), išliko didelis atotrūkis. Esant tokiam atotrūkiui, branduolinių ginklų panaudojimas, grasinantis peraugti į visavertį apsikeitimą strateginių pajėgų smūgiais, atrodė neadekvatus. Suprantama, bet kuris potencialus priešininkas tai suprato, todėl turėjo visas priežastis netikėti branduoliniu šantažu ir „raudonosiomis linijomis“.
Rusijos vadovybė taip pat seniai suprato šią silpnybę. Kremliui artimas politologas, žinomas branduolinio atgrasymo ekspertas, Rusijos mokslų akademijos akademikas Andrejus Kokošinas 2003 m. knygoje „Branduoliniai konfliktai XXI amžiuje (tipai, formos, galimi dalyviai)“ taip apibūdino hipotetinės ateities (pvz., 2024 m.) situaciją su „neaiškiomis raudonosiomis linijomis“:
Branduolinis atgrasymas, nepaisant jo svarbos, nėra panacėja užtikrinant Rusijos nacionalinį saugumą. Naudojantis juo neįmanoma (ir net pavojinga) bandyti atremti ar neutralizuoti visas karines ir politines grėsmes mūsų šalies saugumui. <...> Branduoline galia galima tik iš dalies kompensuoti silpnybes ekonominėje ir politinėje srityse bei bendrosios paskirties pajėgose. Taigi, be kitų priemonių, branduolinį atgrasymą turėtų papildyti veiksmingas „priešbranduolinis atgrasymas“.
Daugelis ekspertų ir politikos veikėjų pagrįstai abejoja „branduolinio slenksčio sumažinimo“ vienareikšmiškumu. Pažymima, kad dėl to grasinimas panaudoti branduolinį ginklą, kad ir pasirinktinai, ne prieš realius taikinius, o kur nors dykumoje, vien tam, kad būtų „pademonstruotas ryžtas“ jį panaudoti ir pan. gali būti vis mažiau įtikinamas.
Atgrasymo patikimumo problema mažinant „branduolinį slenkstį“ santykiuose tiek su branduolinėmis, tiek su nebranduolinėmis valstybėmis... reikalauja apsvarstyti kitas papildomas priemones, kurios padidintų atgrasymo patikimumą, taigi ir jo veiksmingumą.
Tokios galimybės, be kita ko, slypi įvairių rūšių ir tipų didelio tikslumo tolimojo nuotolio ginklų su įprastinėmis kovinėmis galvutėmis, įskaitant padidintos galios kovines galvutes, kūrime ir galimame panaudojime, pirmiausia kaip platformas naudojant povandeninius ir antvandeninius karo laivus, taip pat tolimojo nuotolio bombonešius (antžeminį komponentą riboja Sutarties [dėl vidutinio ir mažesnio nuotolio raketų] sąlygos).
Patikima didelio tikslumo tolimojo nuotolio nešėjo su įprastine kovine galvute panaudojimo grėsmė galėtų tapti „priešbranduolinio atgrasymo“ sistemos, kuri papildytų branduolinio atgrasymo sistemą, pagrindu. <...>
Tokių ginklų panaudojimas turėtų būti tinkamai politiškai „įrėmintas“ kaip „paskutinio perspėjimo“ veiksmas karo veiksmų eigoje prieš pasirinktinai panaudojant santykinai mažo galingumo branduolines galvutes. Tai turėtų būti konceptualizuota Rusijos karinėje doktrinoje ir Generalinio štabo bei atitinkamų Rusijos ginkluotųjų pajėgų rūšių operatyviniuose dokumentuose.
Ar V.Putino „paskutinis perspėjimas“ suveikė?
Vargu ar. Tarp dabartinės „raudonosios linijos“, kai Ukraina naudoja vakarietiškas trumpojo nuotolio operatyvines-taktines raketas prieš taikinius Rusijoje, ir Rusijos atgrasymo doktrinoje naujai sumažinto branduolinio ginklo panaudojimo slenksčio (iki „kritinės grėsmės suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“) vis dar yra didelis atotrūkis.
ATACMS ir „Storm Shadow“ raketų smūgiai prieš vieno Rusijos ginkluotųjų pajėgų padalinio štabą Kursko srityje arba vietos oro uostą akivaizdžiai nekelia kritinės grėsmės Rusijos suverenitetui – ir, tiesą sakant, jų smūgio zonoje tikriausiai neliko daug svarbių karinių taikinių.
Be to, „Orešnik“ pajėgumai akivaizdžiai toli gražu neatitinka A.Kokošino aprašytų grėsmingo „priešbranduolinio atgrasymo“ ginklo charakteristikų.
Demonstratyvus vidutinio nuotolio raketos panaudojimas yra veikiau įspėjimas ateičiai (ypač turint omenyje V.Putino pažadą smogti „šalims, kurios aprūpino Ukrainą raketomis“). Tikriausiai, pagal Kremliaus planą, naujoji JAV administracija iš senosios turėtų paveldėti konflikto su Rusija eskalavimo baimę.
