Ši nuojauta gimė ten, kur gimė ir pati atominė bomba. Vėliau ji peraugo į technologinio neišvengiamumo teoriją, kurios esmė yra nusakoma taip: kadangi fizikos dėsniai yra visiems tie patys, tik laiko klausimas kada kiti šviesūs protai ir tam nusiteikusios valstybės įsijungs į šia jėga disponuojančių „klubą“. Galima buvo manyti, kad visa griaunančio ginklo plitimo sustabdymas yra gan sudėtingas, jei ne neįmanomas.
Tačiau, panašu, tai buvo toli nuo tiesos. Praėjus šešiems dešimtmečiams po Oppenheimerio perspėjimo, „branduolinis klubas“ išaugo tik iki devynių narių. Kas lėmė tokį lėtą paplitimą? Ką galima padaryti siekiant dar labiau sulėtinti šią tendenciją? Ar yra šansų, kad atominė ateitis bus šviesesnė nei ta, kurią prognozavo Oppenheimeris?Slaptas bendradarbiavimas pasireikšdavo net renkantis izoliuotas vietoves, kuriose valstybės testuodavo savo griausmingų sprogimų „rankdarbius“.
Šia tema visai neseniai išleistos dvi trijų šios srities veteranų parašytos knygos. Autoriai jose išsklaido kai kuriuos mitus ir nušviečia branduolinio ginklo pasklidimo pasaulyje dinamiką. Be to, knygose siūlomi būdai, kaip sumažinti šią grėsmę. Nė viena knyga neparemia Oppenheimerio požiūrio, kad bomba yra palyginti lengvai pagaminama. Daugumai valstybių vien dėl šio tikslo prireikė nueiti gan vingiuotus kelius, pasitelkti į pagalbą šnipus ir politikus.
Knygą „The Nuclear Express: A Political History of the Bomb and its Proliferation“ parašyti nusprendė du autoriai. Thomas C. Reedas, Kalifornijos Livermoro ginklų Laboratorijos veteranas ir buvęs JAV Karinių oro pajėgų sekretorius, ir Danny B. Stillmanas, buvęs Los Alamoso žvalgybos direktorius. Knygoje parodoma slaptos informacijos tiekėjų, mokslininkų su dvigubu lojalumu įtaka ir – svarbiausia – subtilūs ir ne tokie subtilūs branduolinių valstybių interesai.
„Nuo pat atominio amžiaus aušros nei viena nacija nesukūrė branduolinio ginklo savarankiškai, nors daugelis teigia priešingai“, – rašo autoriai. Be kitų dalykų, knygoje pasakojama ir apie tai, kaip slapta Prancūzijos ir Kinijos pagalba padėjo „pagimdyti“ dar penkias branduolines valstybes.
Knygoje taip pat įvardijama daugelis prieštaringų mokslininkų, įskaitant tokius mokslo šviesulius kaip Isidoras I.Rabis. Šis Nobelio premijos laureatas Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Manheteno projekte, vėliau prisijungė prie Weizmanno mokslo Instituto vadovų rato – būtent čia ir gimė Izraelio branduolinis ginklas.
Slaptas bendradarbiavimas pasireikšdavo net renkantis izoliuotas vietoves, kuriose valstybės testuodavo savo griausmingų sprogimų „rankdarbius“. Knyga teigia, kad, pavyzdžiui, Kinija Pakistanui suteikė teisę savo dykumose esančiame bandymų poligone 1998 metų gegužės 26 dieną išbandyti savo pirmąją bombą. Vien tik šis teiginys gali perrašyti atominę istoriją. Tai kitoje šviesoje parodo tuometinės Pakistano ministrės pirmininkės Benazir Bhutto veiklą ir padeda paaiškinti, kaip šalis taip greitai galėjo reaguoti į 1998 metų gegužę Indijos atliktus penkis branduolinius bandymus. „Pakistanas užtruko tik dvi savaites ir tris dienas, per kurias jis susirado vietą ir susprogdino savo nuosavą branduolinį ginklą“, – pastebima knygoje.
Kitame skyriuje knyga pasakoja, kaip Kinija „slapta savo branduolinių bandymų poligonu Lop Nur leido pasinaudoti prancūzams“. Autoriai pasakojimą grindžia išsamiomis ginklų ir žvalgybos pasaulių žiniomis, įskaitant tas, kurios gautos iš užsienio. Stillmanas pats asmeniškai yra lankęsis stipriai saugomuose bandymų poligonuose Kinijoje ir Rusijoje, be to, abu autoriai yra užmezgę glaudžius ryšius su užsienio kolegomis. Knygoje jie dėkoja Šaltojo karo veikėjams, tokiems kaip Edwardui Telleriui bei dviem buvusiems CŽV vadovams, teigdami, kad žvalgybos ekspertai padėdavo jų tyrimuose.
Knygos tekstas vietomis yra gan techniškas, ypač ten, kur aprašoma branduolinių ginklų egzotika, tačiau kritikai ją vertina kaip lengvai skaitomą. Ji JAV knygynuose turėtų pasirodyti ateinančių metų sausį.Dviejų autorių darbas plačiai aprašo, kaip valstybės tyliai dalinosi sudėtingomis mašinomis ir paslaptimis viena su kita. Visi keliai – tiesiogiai ar netiesiogiai – siejasi su JAV.
Dviejų autorių darbe plačiai aprašoma, kaip valstybės tyliai dalinosi sudėtingomis mašinomis ir paslaptimis viena su kita. Visi keliai – tiesiogiai ar netiesiogiai – siejasi su JAV. Vienas kelias prasidėjo nuo Rusijos šnipų, kurie giliai įsiskverbė į Manheteno projektą. Stalinas buvo taip sužavėtas savosios žvalgybos laimikiu, kad net pirmoji Rusijos bomba buvo tiksli ant Nagasakio (Japonija) numestos bombos kopija.
Maskva savo atominėmis vagystėmis laisvai pasidalijo su tuometiniu Kinijos lyderiu Mao Zedongu. Knygoje teigiama, kad sovietų šnipas Manheteno projekte Klausas Fuchsas, kuris vėliau buvo demaskuotas, o 1959 metais paleistas iš kalėjimo, vos tik atgavęs laisvę paslaptis taip pat atskleidė Kinijai. Mao ginkluotės programos vadovai gavo detalizuotą Nagasakio bombos „pradžiamokslį“.
Praėjus vos pusei dešimtmečio Kinija visą pasaulį nustebino atlikusi pirmąjį sprogdinimą. Knygoje labai giliai analizuojama, kaip ši šalis 1982 metais priėmė politinį sprendimą „užtvindyti“ besivystantį pasaulį atominės ginkluotės žiniomis. Į identifikuotų jos klientų tarpą patenka Alžyras, Pakistanas ir Šiaurės Korėja. Nerimą kelia tai, kad viena iš Kinijos bombų buvo sukurta kaip „eksportinis variantas“, kurį „beveik bet kas galėjo pasigaminti“. Palyginti paprasto projekto informacija iškeliavo iš Pakistano į Libiją ir Iraną. Tokia eiga įsitikinusios daugelio šalių žvalgybos, tačiau Tehranas nuolat neigia keliamus kaltinimus.
Tylus Kinijos plėtros politikos atgarsis gali būti stebimas Alžyro dykumoje. Slaptai ten pastatytas reaktorius kasmet pagamina vienai atominei bombai užpildyti reikalingą plutonio kiekį, o jį nuo galimų antpuolių saugo priešlėktuvinių kompleksų žiedas, teigiama knygoje. Rinkoje netgi egzistavo (ir tikriausiai tebeegzistuoja) įvairūs kiti „žaidėjai“, kurie parduodavo ginklo gamybai reikalingą įrangą ir kitoms šalims, kurios paprastai net neįsivaizduodavo, kaip sudėtinga yra pasigaminti plutonio.
Kodėl Pekinas savo atomines žinias taip laisvai platino? Autoriai daro prielaidą, kad jis arba norėjo sustiprinti Kinijos priešų priešus (pavyzdžiui, Pakistanas kaip atsvara Indijai), arba, kas yra daug šiurpiau, skatinti branduolinį karą arba terorą užsienyje, po kurio Pekinas iškiltų kaip vienintelis likęs gyvas kovos lauke.
Trumpesnysis kelias susijęs su Prancūzija. Knygoje teigiama, kad ji naudojosi Manheteno projekto veteranais, o vertingomis savosios bombos programos žiniomis pasidalino su Izraeliu, su kuriuo šalį siejo esminiai komerciniai ryšiai. Autorių teigimu, jau 1959 metais dešimtys Izraelio mokslininkų „stebėjo ir dalyvavo Prancūzijos inicijuotoje ginklų kūrimo programoje“. Taip pat pridedama, kad ankstyvajame šeštajame dešimtmetyje, kai Prancūzija Alžyro dykumoje detonavo savo pirmąją bombą, faktiškai „dvi nacijos tapo branduolinėmis“. JAV nusprendė „nematyti“, kuo užsiima Izraelis. 1966 metais Izraelis atliko specialų „nebranduolinį“ bandymą maždaug 800 metrų gylyje po Negevo dykuma. Jau kitais metais jie pasigamino savo pirmąją „oficialią“ bombą.Izraelis savo ruožtu pasidalino savo atominėmis paslaptimis su Pietų Afrika.
Izraelis savo ruožtu pasidalino savo atominėmis paslaptimis su Pietų Afrika. Šalys pasikeitė kai kuriais esminiais atominių bombų gamybai reikalingais komponentais: tritis – Pietų Afrikai, uranas – Izraeliui. Autoriai sutinka su karo ekspertais, kurie laikosi nuomonės, kad Izraelis ir Pietų Afrika 1979 metais kartu detonavo branduolinį užtaisą Pietų Atlante netoli Princo Edvardo salos, daugiau kaip tūkstantis mylių į pietus nuo Keiptauno.
Teigiama, kad bandymas Izraeliui buvo reikalingas norint sukurti neutroninę bombą. Autoriai netgi meta kaltinimus, kad vienu metu Pietų Afrika buvo nutaikiusi į gretimai esančią Angolos sostinę Luandą „branduolinį smūgį tam atvejui, jei taikos derybos nepavyktų“. Pietų Afrika demontavo šešis branduolinius užtaisus 1990 metais, tačiau visą žinių bagažą išsaugojo. Autoriai rašo, kad „šiandien Pietų Afrikos techniniai samdiniai gali būti daug pavojingesni nei nepilnu pajėgumu dirbantys ankstesnės Sovietų Sąjungos mokslininkai“ vien dėl to, kad jiems Afrika nėra tikrieji namai.
Kito autoriaus knyga „The Bomb: A New History“ taip pat bus išleista sausį. Jos autorius Stephenas M. Youngeris į panašius aspektus gilinasi mažiau, tačiau daugiau analizuoja ginklo plitimo ir diplomatijos intrigas. Anksčiau autorius vadovavo branduolinių ginklų kūrimo darbams Los Alamose ir yra dirbęs Pentagono „Defense Threat Reduction Agency“ skyriuje.
Youngeris sumenkina mitų, teigiančių, kad „visos branduolinio ginklo paslaptys gali būti rastos internete“, pagrįstumą. Jis rašo, kad Prancūzija, nepaisant slaptos pagalbos, pradžioje dėjo didžiules pastangas gaminti paprasčiausias tokio tipo bombas — šį teiginį autorius grindžia tuo, ką pats matė per ekskursiją slaptame Prancūzijos atominio ginklo muziejuje, kuris neprieinamas viešajai publikai. Šios pastangos „leidžia abejoti teiginiais, kad branduoliniam ginklui pagaminti reikalinga informacija yra laisvai pasiekiama“.
Abi knygos remiasi atomine istorija ir pateikia senų ir naujų receptų mišinį, kaip išsklaidyti tolimesnio plitimo grėsmę. Visi trys autoriai mano, kad ankstesni ribojantys veiksniai jau yra gerokai nusilpę, todėl tokia užduotis yra svarbesnė nei anksčiau.
