Džordžijos technologijos universiteto (JAV) šiuolaikinių kalbų mokyklos profesorė, knygų autorė dr. Dina Chapajeva Rusijos opoziciniam leidiniui „Novaja gazeta“ išanalizavo M.Jurjevo prognozuotus įvykius ir tai, kas vyko ir vyksta realybėje.
Šio teksto „Novaja gazeta“ internetinėje svetainėje jau neberasite. Jis, kaip ir daugelis kitų tekstų apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, buvo pašalintas dėl valdžios sugriežtintos cenzūros reikalavimų.
-
Andrejus Piontkovskis: Padaryk tai Ukrainai! Padaryk tai Ukrainai! Ne man!
-
Buvęs Rusijos diplomatijos vadovas A.Kozyrevas: netikiu, kad V.Putinas panaudos branduolinį ginklą
-
Rusijos specialiųjų tarnybų analitikas: Kremlius nebeturi išeities
-
JAV žvalgyba: V.Putinas pyksta dėl karo Ukrainoje
-
Po invazijos į Ukrainą Europa klausia, kas bus kitas Rusijos taikinys
Imperijos atkūrimas
D.Chapajeva, aptardama utopijos ir realybės sutapimus, rašo, kad tai nereiškia, jog M.Jurjevas – pranašas. Anot profesorės, tai rodo, kad tokie kūriniai, stebint dabartinius įvykius, iš esmės suformavo šių dienų „Kremliaus svajotojų“ mentalitetą.
M.Jurjevas (1959–2019) buvo sėkmingas verslininkas, Eurazijos judėjimo politinės tarybos narys ir Valstybės Dūmos vicepirmininkas. Kaip ir daugelis jo bendražygių, jis siekė paveikti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Jurjevas ne tik rašė tiesiogiai prezidentui skirtas politines brošiūras, bet ir sukūrė utopinį romaną „Trečioji imperija: Rusija, kuri privalo būti“.
Autorius pasakoja apie „Trečiosios imperijos“, kurią pradėjo kurti Vladimiras II Atkūrėjas, o galutinai suformavo Gavriilas Didysis, atsiradimą. Jie atgaivino carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos tradicijas, taip pat „didžiąsias praeities Eurazijos imperijas – Romos ir Bizantijos“.
Pasakojimą apie Trečiosios imperijos kūrimą M.Jurjevas pradeda sukilimu Ukrainoje. Jis prasidėjo „susivienijimo su Rusija šūkiais ir priverstinės integracijos į Europą bei prisijungimo prie antirusiško NATO bloko atsisakymu“.
Anot M.Jurjevo, Rusija įkvėpė šį sukilimą pradėjusi nepaskelbtą „hibridinį“ karą, kaip jis buvo vadinamas 2014 m., ir įvedė Rusijos karius į Ukrainos teritoriją.
Kai kurių M.Jurjevo utopijos detalių sutapimas su V.Putino veiksmais D.Chapajevą tiesiog stebina.
Rytų Ukraina paskelbė „apskritai nepripažįstanti Ukrainos valdžios ir Ukrainos valstybingumo“. Buvo sukurta Donecko-Juodosios jūros respublika. Į ją pateko Doneckas, Charkivas, Zaporožė, Luhanskas, Dniepropetrovskas, Chersonas, Odesa, Nikolajevas ir Krymo pusiasalis. Po to vykusiame referendume „82 proc. gyventojų balsavo už prisijungimą prie Rusijos“. O Rusijoje už „Rytų Ukrainos priėmimą į Rusiją <...>“ balsavo 93 proc. gyventojų.
Stulbinantys sutapimai
D.Chapajeva primena, kad V.Putinas, teisindamas sprendimą pradėti karinę invaziją į Ukrainą, aiškino, kad ši šalis sukurta bolševikų ir neturi savo valstybingumo tradicijos. Tokia V.Putino traktuotė yra beveik M.Jurjevo knygos citata:
„Gavriilas kategoriškai atsisakė ukrainiečius (jie imti archajiškai vadinti mažaisiais rusais) ir baltarusius pripažinti atskiromis tautomis; tai visada buvo bekompromisė jo pozicija <...> bandymus pripažinti jas nuo rusų atskiromis tautomis Gavriilas laikė šimtmečių senumo Vakarų kovos su Rusija plano dalimi“.
M.Jurjevas 2004-ųjų Maidaną (po kurio buvo nuverstas prorusiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, pabėgęs į Rusiją, – red. past.) taip pat laikė amerikiečių sąmokslo prieš Rusiją dalimi. Ne visos M.Jurjevo vizijos tiksliai atitinka tai, kas vyksta šiandien, tačiau ši utopija aiškiai turi daug panašumų su Kremliaus bandymu užkariauti Ukrainą.
Kai kurių M.Jurjevo utopijos detalių sutapimas su V.Putino veiksmais D.Chapajevą tiesiog stebina:
Iš knygos „Trečioji imperija ...“ (2006 m.) „Dabar sunku pasakyti, ar Rusija dalyvavo rengiant šį sukilimą, ar jis buvo grynai vietinis. <...> Tuo tarpu Ukrainos valdžia kreipėsi pagalbos į NATO ir kelios divizijos buvo perkeltios į Ukrainą – bet, žinoma, kol kas į vakarinę ir centrinę dalį, o ne į sukilimo zoną“.
Pagrindinis M.Jurjevo politinis koziris yra lažybos, kad „Vakarai išsigąs branduolinio karo“, nesugebės sunaikinti milijonų gyvybių ir neeskaluos įtampos.
D.Chapajeva primena tikrą istoriją, kai Rusija separatistų prašymu į Ukrainą siuntė karinę pagalbą ir buvo sunku atskirti, ar su Ukrainos pajėgomis kaunasi separatistai, ar Rusijos kariuomenė.
Istorikė pastebi, kad M.Jurjevas šiek tiek klydo dėl NATO veiksmų, tačiau autoriaus branduolinio šantažo, nukreipto į Vakarus, scenarijus skaudžiai primena pastarojo meto įvykius:
Iš knygos „Trečioji imperija ...“ (2006 m.) „Amerikos lyderiai nesiryžo įsakyti pulti, nes rusai aiškiai parodė norą eiti iki galo. Per Vakarų televiziją (matyt, ne be Rusijos žvalgybos pagalbos) rodomi filmai, kaip Rusijos branduolinės raketos nukreipiamos į JAV, o sparnuotosios raketos kabinamos ant bombonešių, kad būtų paleistos į Europą. Tai sukėlė Vakaruose jau pamirštą jausmą, kad jei rusai panorės, po pusvalandžio ateis pasaulio pabaiga. Tai, kad mirs ir patys rusai, nebuvo didelė paguoda, nes visi jautė, kad jie tam pasiruošę, neblefuoja“.
Argi tai nepanašu į tai, ką girdėjome pastaraisiais metais, klausia D.Chapajeva. „Agresorius vis tiek turi žinoti, kad atpildas yra neišvengiamas, kad jis bus sunaikintas. Ir mes esame aukos, ir mes, kaip kankiniai, pateksime į dangų, o jie tiesiog mirs, nes net neturės laiko atgailauti“, – yra pareiškęs V.Putinas.
Kas toliau?
Pagrindinis M.Jurjevo politinis koziris yra lažybos, kad „Vakarai išsigąs branduolinio karo“, nesugebės sunaikinti milijonų gyvybių ir neeskaluos įtampos.
Iš knygos „Trečioji imperija ...“ (2006 m.) „Politinis laikas veikė prieš Vakarus. Buvo tikimasi, kad jų lyderiai imsis veiksmų prieš Rusijos vadovus, bet jie bijojo; <…> Dėl to Vakarai turėjo atsitraukti. Gegužę buvo sudarytos vadinamosios Dniepro paliaubos.
<…> Sutartyje, nors Ukrainos rytinės dalies prijungimas prie Rusijos nebuvo politiškai pripažintas, buvo nustatyta demarkacinė linija – šalys įsipareigojo jos nepažeisti <...>; buvo konkrečiai numatyta, kad Rusija atsisako bet kokio kėsinimosi į teritoriją į vakarus nuo demarkacinės linijos. Tai – visiška JAV viešųjų ryšių kampanija, nes buvo puikiai žinoma, kad Rusija nieko panašaus nesilaikys; bet Amerikoje ir Europoje tai buvo pristatoma kaip didžiulė pergalė, pažabojant Rusijos imperializmą“.
Ši M.Jurjevo išdėstyta laikinoji sutartis yra tik pradžia, norint pavergti Europą ir Ameriką. Jam Ukraina – ne tikslas, o tik žingsnis link viešpatavimo Vakaruose.
Vėliau M.Jurjevo kūrinyje Maskva aneksavo Kazachstaną, Turkmėnistaną ir Baltarusiją. Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Osetijos užėmimai taip pat yra šio literatūrinio scenarijaus dalys.
Aš net nežinau, kokia kolonija turi būti Europa, kad tai padarytų. Manau, kad sveikas protas nugalės, ir to nepadarys.
Rezultatas – valstybė, „kurioje gyvena daugiau nei 200 mln. žmonių ir kurios teritorija yra daugiau nei 20 mln. kvadratinių kilometrų, nors ji vis dar gerokai prastesnė už Antrąją, o juo labiau Pirmąją imperiją. Svarbiausia, kad ši šalis buvo daug gyvybingesnė susidūrus su Vakarais“.
M.Jurjevo knygos veikėjo Vladimiro II pasisakymai, lyginant su kai kuriomis V.Putino kalbomis, atrodo kaip paruoštukas:
Iš knygos „Trečioji imperija ...“ (2006 m.) „Tau mes nepatinkame? – retoriškai klausė Vladimiras II interviu Prancūzijos televizijai. – Na, tada kariaukite su mumis ir užkariaukite mus. Juk jūs, europiečiai, tai jau bandėte ir Napoleono, ir Hitlerio laikais. Na, kaip sakoma, Dievas myli trejybę. Arba atsisakykite pirkti naftą ir dujas, kad mirtumėte iš bado“.
Iš V.Putino kalbų: „Tai reikštų tiesiog nužudyti savo konkurencingumą (atsisakyti Rusijos naftos ir dujų, – red. past.). Aš net nežinau, kokia kolonija turi būti Europa, kad tai padarytų. Manau, kad sveikas protas nugalės, ir to nepadarys“.
M.Jurjevo romane Amerika ir Europos Sąjunga pradeda karą prieš Rusiją. Dėl turimo slapto ginklo Rusija iškovoja triuškinančią pergalę. Pasirodo, „Rusija sukūrė ir dislokavo absoliutų strateginį skydą; virš Rusijos negali sprogti nei vienas branduolinis ginklas. Tada amerikiečiai, apimti panikos, iš karto paleido į Rusiją daugumą turimų užtaisų, bet iš jų niekas nesprogo".
Prisimenate „Tėvynės skydą“, apie kurį kalbėjo V.Putinas, klausia D.Chapajeva. Iš Vladimiro Putino kalbų: „Naujoji „Avangard“ sistema yra nepažeidžiama šiandieninių ir būsimų potencialaus priešo sistemų. Tai didelė sėkmė ir didelė pergalė“.
Tikslas – viešpatauti pasaulyje
M.Jurjevo imperiniame kliedėjime „Rusija, kuri privalo būti“ pasiekia visišką pergalę prieš Vakarus. Gavriilo vadovaujama Rusija užgrobia JAV ir Europą ir išplečia savo valdas „nuo vandenyno iki vandenyno“.
Iš knygos „Trečioji imperija ...“ (2006 m.) „Tada, 2019 m. gegužę, gavę Rusijos ultimatumą JAV lyderiai susidūrė su sunkiu pasirinkimu. Kai po pusvalandžio Bushas paskambino Gavriilui paklausti apie sąlygas, šis ramiai jam atsakė, kad amerikiečiai, matyt, nesuprato: kalba eina ne apie paliaubas ar taikos sutartį, o apie visišką ir besąlyginį pasidavimą. Tai reiškia, kad jūs pasiduodate nugalėtojo malonei, tikėdamiesi (ir visai negarantuotai) išgelbėti savo gyvybę – kitaip jūs ją tikrai prarasite. <...> Iš karto amerikiečių nežudysime, nors tai mums būtų patikimiau. Pirmiausia suteiksime galimybę pasiduoti“.
Rusijos vyriausybė savo piliečiams ir visam pasauliui leido suprasti, kad Rusija kovojo ir nugalėjo ne Amerikos kariuomenę, o Amerikos civilizaciją.
Anot D.Chapajevos, knygoje aprašyto „Pergalės parado“ vaizdai verčia rimtai susimąstyti, kaip giliai įsišaknijęs skausmingas rusų nacionalistų nevisavertiškumo kompleksas prieš Vakarus.
Iš knygos „Trečioji imperija ...“ (2006 m.) „Skirtingai nei 1945 m. parade <...> per Raudonąją aikštę žygiavo viso JAV elito atstovai: prezidentas Bushas III, buvę prezidentai Billas Clintonas, Bushas jaunesnysis, Hillary Clinton, esami ir buvę ministrų kabineto nariai, kongresmenai ir senatoriai, bankininkai ir pramonininkai, laikraščių apžvalgininkai ir televizijos laidų vedėjai, garsūs teisininkai ir geriausi modeliai, Holivudo aktorės“.
Visi jie ėjo Raudonąja aikšte su antrankiais ir su lentelėmis ant kaklų – visi, išskyrus į nelaisvę paimtus kariškius.
Taip esą Rusijos vyriausybė savo piliečiams ir visam pasauliui leido suprasti, kad Rusija kovojo ir nugalėjo ne Amerikos kariuomenę, o Amerikos civilizaciją.
Sunaikinti ir ištremti
Pasak D.Chapajevos, pats laikas pažiūrėti, ką, pasak M.Jurjevo, Rusija atneša pasauliu. M.Jurjevo požiūriu, „laimėtojas turi teisę paimti, sužlugdyti ir apiplėšti nugalėtuosius, ypač, jei jie užpuolė pirmieji. Taip pat jis gali įvykdyti mirties bausmę ir jų vadams“. Štai kaip imperatorius Gavriilas paaiškina šią užduotį savo kariuomenei, įsakytai užimti Baltijos šalis.
Iš knygos „Trečioji imperija ...“ (2006 m.) „Pradėję invaziją žudysime ir naikinsime, kiek galėsime, nes baltams garbės nėra. Tačiau svarbiausia prasidės vėliau: visi Latvijos, Lietuvos ir Estijos miestai ir miesteliai, gatvės ir upės bus pervadinti rusiškais pavadinimais. Patys žodžiai Latvija, Lietuva ir Estija bus uždrausti viešai vartoti visoje Rusijos imperijos teritorijoje, išskyrus istorinius tyrimus. Taip pat bus uždrausta viešai vartoti latvių, lietuvių ir estų kalbas.
Tebūnie su šiomis šalimis kaip su Sodoma ir Gomora, nes pats jų egzistavimas mus žeidžia.
Lietuviai, esantys mažiau rusofobiški nei kitos tautos, išsaugos teisę gyventi dabartinės Lietuvos teritorijoje, nors iš jų, kaip ir iš latvių ir estų, bus konfiskuotas visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas; bet tie [latviai ir estai], be visa ko, dar bus iškeldinti iš Baltijos šalių, su neterminuotu teisės atėmimu ten gyventi. Taip bus ir su šių šalių rusakalbiais gyventojais, tik jų teisė gyventi Baltijos šalių teritorijoje bus atimta penkeriems metams <...> ; nebuvo ko kęsti pažeminimo, tuo jūs tapote jų bendrininkais. Tebūnie su šiomis šalimis kaip su Sodoma ir Gomora, nes pats jų egzistavimas mus žeidžia“.
Iš knygos „Trečioji imperija ...“ (2006 m.) „Kitą dieną rusų kariuomenė įsiveržė į Baltijos šalis ir viskas įvyko taip, kaip buvo žadėta; žuvo ne tiek daug žmonių – juk, kaip rusai sako, širdis ne akmuo, kraujas ne vanduo – bet tikrai visi buvo išvaryti. Talino, Rygos ir Vilniaus miestai tapo Ivangorodu, Aleksejevskiu ir Aleksandrija <...>
Estai bandė įsikurti etniškai giminingoje Suomijoje ar bent jau kitose Skandinavijos šalyse, latviai – Vokietijoje, tačiau tai jiems nebuvo leista, nes buvo suteikta teisė apsigyventi tik Rytų Sibire, Šiaurės Kazachstane, Vidurinėje Azijoje ar Turkijoje. Dėl to iki 2022 m. didžioji dauguma latvių ir estų (apie du milijonus žmonių) emigravo į Šiaurės Ameriką, kur JAV (tuo metu jau Amerikos federacija) juos priėmė su Rusijos imperijos sutikimu“.
Demokratijos, kaip politinio veikimo ir socialinės sistemos, sugriovimas yra pagrindinis M.Jurjevo utopijos tikslas. Ir tai, pasak D.Chapajevos, taip pat atrodo aktualu.
Okupuotose teritorijose M.Jurjevas svajojo įtvirtinti „Rusijos karo įstatymą“. Pagal šį įstatymą „lenkų ir ukrainiečių pajėgos buvo sutriuškintos, be to, Rusijos kariuomenei buvo pavesta sunaikinti pastatus ir statinius“. Dėl to iki spalio 5 d. – Rusijos, Lenkijos ir Ukrainos karo pabaigos, žuvo daugiau nei 600 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau nei du trečdaliai buvo civiliai. Rusijos nuostoliai siekė ne daugiau kaip 11 tūkst. Tokie senoviniai miestai kaip Varšuva, Krokuva ir daugelis kitų buvo smarkiai sugriauti, o Lvivas, matyt, tyčia, tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus.
Pagrindinis taikinys – demokratija
D.Chapajevos teigimu, pagrindinis M.Jurjevo fantazijų taikinys – demokratija.
M.Jurjevo tekstuose rusai save suvokia ne kaip tautą, bet kaip civilizaciją, o su išoriniu pasauliu elgiasi „priešiškai“, užsieniečius laiko „kitokios biologinės rūšies atstovais – tai nereiškia, kad jie blogi ar nedraugiški <…>, bet visiškai svetimi“. Žinoma, rusų tauta yra aukščiau visų kitų.
Demokratijos, kaip politinio veikimo ir socialinės sistemos, sugriovimas yra pagrindinis M.Jurjevo utopijos tikslas. Ir tai, pasak D.Chapajevos, taip pat atrodo aktualu.
„Trečiosios imperijos" socialinės struktūros centre yra dvarai. Pasak M.Jurjevo, visa valdžia šalyje, įskaitant „išskirtinę teisę rinkti valdžią“, Rusijos imperijos imperatorių, priklauso gvardiečiams. Tai – slaptoji policija, turinti teisę vykdyti egzekuciją be tyrimo ar teismo. Kitaip tariant, padėti „suverenui“ valdyti šalį naudojant kruviną terorą.
Liaudis šioje utopijoje – politinių teisių neturinčios masės, neapsaugotos jokiais įstatymais ir visiškai priklausomos nuo gvardiečių. D.Chapajevos teigimu, tai tokia nelakuota posovietinio neoKGB idilė.
