Kokie yra V.Putino tikslai: 2022 m. dokumentas atskleidžia Rusijos planus dėl Ukrainos pokario struktūros

Šis anksčiau neskelbtas dokumentas leidžia suprasti, ko tiksliai Rusija siekė pirmosiomis karo savaitėmis, kaip ji įsivaizdavo Ukrainos ateitį jos kapituliacijos atveju – ir kodėl šių sąlygų nebuvo įmanoma įvykdyti.

„Tiesa yra Rusijos pusėje, visi užsibrėžti tikslai bus pasiekti!“, „speciali karinė operacija baigsis, kai tik Rusijos užsibrėžti tikslai bus pasiekti“, – tokiais žodžiais Vladimiras Putinas ir aukšti Rusijos pareigūnai patvirtina savo pasiryžimą siekti tam tikrų invazijos į Ukrainą, kurią jie vadina „specialiąja karine operacija“ (red. – Rusijoje dažnai vartojama šio karo sąvoką maskuojančio eufemizmo santrumpa SVO – specialnaja vojenaja operacija), tikslų. Pastarąjį kartą V.Putinas viešai apie pasirengimą siekti „SVO tikslų“ kalbėjo 2024 m. rugsėjo 30 d., per keturių Ukrainos regionų aneksijos metines.

Nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios praėjo trisdešimt du mėnesiai, o „SVO tikslai“ tebėra neaiški retorinė formulė, kurią kartoja Rusijos valdžia. Kol kas niekas nepateikė detalių, kokie konkrečiai tai tikslai. Žodžiai „denacifikacija ir demilitarizacija“, kuriuos V.Putinas vartojo 2022 m. pradžioje, Rusijos žmonėms pasirodė nesuprantami, rašoma portale currenttime.tv.

„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas

„Sistema“ išnagrinėjo anksčiau neskelbtą dokumentą, kuris atskleidžia pirminius invazijos tikslus. Tai paliaubų ir taikos sąlygų sąrašas, kurį Rusijos pusė per trečiąjį derybų raundą Baltarusijoje 2022 m. kovo 7 d. įteikė Ukrainos delegatams. Tai ankstyviausias žinomas dokumentas, kuriame raštu išdėstyti Rusijos reikalavimai Ukrainai.

Dokumentą „Sistemai“ pateikė su derybų eiga susipažinęs ukrainiečių šaltinis; jo autentiškumą patvirtino šaltinis iš Rusijos pusės (abu prašė išlaikyti jų anonimiškumą, nes jie neturi teisės viešai komentuoti šio klausimo).

Neutralizavimas, o ne neutralitetas. Kas konkrečiai numatyta sutarties projekte

Pirmasis Rusijos ir Ukrainos derybininkų susitikimas įvyko praėjus vos kelioms dienoms po to, kai prasidėjo plataus masto invazija. Ukrainos delegacija, kuriai vadovavo Aukščiausiosios Rados frakcijos „Sluha narodu“ lyderis Davydas Arachamija, atvyko į Lenkiją, o iš ten sraigtasparniu nuskrido į Aliaksandro Lukašenkos rezidenciją Liaskavičuose. Ten Ukrainos derybininkai susitiko su Rusijos delegatais, vadovaujamais V.Putino padėjėjo Vladimiro Medinskio.

Iš pradžių delegacijos keitėsi idėjomis ir pasiūlymais, daugiausia žodžiu. Kovo 7 d., per trečiąjį derybų raundą, prasidėjo konkrečių dokumentų aptarimas. Vienas iš jų buvo Maskvoje parengtas „Sutarties dėl situacijos Ukrainoje sureguliavimo ir Ukrainos neutraliteto“ projektas, kurį į derybas Baltarusijoje atvežė V.Medinskio grupė.

2022 m. kovo 7 d. Rusijos pasiūlytos „Sutarties dėl situacijos Ukrainoje sureguliavimo ir Ukrainos neutraliteto“ projektas

+1

Tuo metu Rusija jau daugiau kaip pusantros savaitės vykdė aktyvius karinius veiksmus Ukrainoje. Rusijos pajėgos stovėjo netoli Kyjivo, kovojo niokojančiuose mūšiuose dėl Mariupolio, okupavo dalį Charkivo, Chersono, Mykolajivo, Černihivo ir Sumų sričių. Tačiau blickrygas ir planuotas „Kyjivas per tris dienas“ nepavyko, o Ukrainos kariuomenė atkakliai pasipriešino agresijai.

„Sistemos“ turimas dokumento projektas datuojamas 2022 m. kovo 7 d. Būtent Rusija pateikė pirmuosius pasiūlymus, o tolesnis darbas vyko remiantis šiuo projektu.

Dokumentą sudaro šeši puslapiai pagrindinės sutarties ir keturi puslapiai priedų. Aštuoniolikoje straipsnių aptariamos įvairiausios sritys: Ukrainos neutraliteto parametrai (kariniai ir tarptautiniai įsipareigojimai), sienų klausimai, humanitariniai klausimai (kalba, religija, istorija), o taip pat sankcijų Rusijai panaikinimas.

Volodymyras Zelenskis / „Telegram“/Karas Ukrainoje

Dokumentas buvo parengtas gerokai prieš Rusijai 2022 m. rugsėjį aneksuojant keturis Ukrainos regionus, todėl jame atitinkamai neminimos Chersono ir Zaporižios sritys, tačiau jame yra Rusijos Federacijos seniai ir viešai išsakyti pageidavimai, kad Ukraina visiškai atsisakytų Krymo, Sevastopolio, Donecko ir Luhansko sričių.

Pirmajame „taikos sutarties“ variante Rusija taip pat primygtinai reikalavo beveik visiško Ukrainos nusiginklavimo, kurį ji neribotai kontroliuotų, šalies izoliavimo nuo Vakarų pagalbos ir Rusijos karių dislokavimo pirmosiomis invazijos savaitėmis užimtose teritorijose jų ilgalaikei kontrolei.

Kai kurie iš šių parametrų išliko nepakitę per visą derybų procesą.

Pavyzdžiui, kovo pradžioje Ukrainos delegatai preliminariai sutiko su, kaip atrodė, pagrindiniu Rusijos reikalavimu: tapti „nuolatos neutralia valstybe“, kuri niekada neįstotų į NATO ir neleistų savo teritorijoje dislokuoti užsienio karių. Per visą 2022 m. derybų procesą iki pat jo įšaldymo balandį šis punktas išliko nepakitęs ir jo neginčijo nė viena derybų šalis.

Tačiau Maskvos norai viršijo tai, ką galėtų duoti bet kuri nepriklausoma, nors ir maksimaliai neutrali valstybė. Palyginus šį sutarties variantą su vėlesniu, galima išskirti keletą punktų, kurie arba išnyko iš vėlesnių teksto versijų, arba buvo smarkiai pakeisti, arba Ukrainos pusė vėliau atsisakė juos net svarstyti. Būtent šios smulkios detalės leidžia suprasti, kokie dideli buvo Rusijos reikalavimai.

• Iš pradžių Rusija reikalavo, kad visa Ukrainos kariuomenė būtų sumažinta iki minimumo – tiksliau, iki 50 000 žmonių, įskaitant 1500 karininkų (penkis kartus mažiau nei Ukraina turėjo iki 2022 m.). Jei šis pageidavimas būtų išpildytas, Ukrainai būtų likę tik keturi laivai, 55 sraigtasparniai ir 300 tankų. 2022 metais tai būtų mažiau nei kaimyninės Baltarusijos (kurioje tuo metu gyveno beveik penkis kartus mažiau žmonių nei Ukrainoje) kariuomenė.

• Ukrainai buvo siūloma „nekurti, negaminti, neįsigyti ir nedislokuoti savo teritorijoje bet kokios rūšies raketinės ginkluotės, kurios šaudymo nuotolis didesnis nei 250 km“. Toks atstumas, pavyzdžiui, skiria Krymo tiltą nuo Ukrainos kontroliuojamos Huliaipolės, esančios netoli fronto linijos. Be to, Rusija pasiliko teisę ateityje uždrausti Ukrainai „bet kokius kitus ginklų tipus, kurie gali būti sukurti mokslinių tyrimų metu“.

• Rusijos vizijoje Ukraina turėjo pripažinti vadinamųjų Donecko ir Luhansko „respublikų“ nepriklausomybę Ukrainos administracinių regionų ribose (2022 m. vasario 24 d. Rusija kontroliavo tik dalį šių regionų; net dabar, 2024 m. pabaigoje, ji vis dar iki galo nekontroliuoja šių teritorijų).

• Rusijos dokumento autoriai manė, kad būtent Ukraina turėtų padengti nuo 2014 m. griautos Donbaso infrastruktūros atstatymo išlaidas.

• Rusija taip pat reikalavo atšaukti visas sankcijas – tiek Ukrainos, tiek tarptautines – ir atsiimti visus nuo 2014 m. pateiktus tarptautinius ieškinius.

• Be to, Rusija primygtinai reikalavo suteikti rusų kalbai valstybinės kalbos statusą ir atkurti visas Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčios nuosavybės teises.

• Galiausiai projekto autoriai reikalavo „atšaukti ir daugiau neįvesti jokių draudimų dėl simbolių, siejamų valstybėse su pergale prieš nacizmą“, t. y. faktiškai vėl legalizuoti sovietinius ir komunistinius simbolius Ukrainoje. Prie dokumento pridedamas sąrašas Ukrainos įstatymų, kuriuos autoriai pavadino „nacifikacijos ir nacizmo garbinimo“ pavyzdžiais. Pažymėtina, kad šiai kategorijai priskirti įstatymai „Dėl pergalės prieš nacizmą įamžinimo“ ir „Dėl komunistinio totalitarinio režimo represijų aukų reabilitacijos“.

Ką Ukraina būtų gavusi mainais

Iš esmės šiuo dokumentu Rusija pasiūlė Ukrainai tik „ugnies nutraukimo režimą“ ir „priemones karo veiksmams nutraukti“. Apie Rusijos pajėgų išvedimą iš Ukrainos teritorijos nebuvo nė kalbos: Rusija įsipareigojo tik neplėsti tuo metu jau kontroliuojamos teritorijos.

Tuo pat metu Ukrainai buvo pasiūlyta atitraukti visus savo karius į nuolatinės dislokacijos vietas (arba vietas, kurias „nustatė Rusijos Federacija“), o užsienio partneriams buvo pasiūlyta nedelsiant nutraukti bet kokią pagalbą ir išvesti iš Ukrainos visus su karinėmis formuotėmis susijusius darbuotojus, įskaitant karinius patarėjus.

V.Zelenskio „Telegram“/Karas Ukrainoje

Rusijos kariai, taip pat Rusijos nacionalinės gvardijos pajėgos, pagal pasiūlymų autorių planą, turėjo likti savo vietose tol, kol Rusija ir Ukraina įvykdys „visus įsipareigojimus pagal šią sutartį“. Kadangi šie įsipareigojimai apėmė didžiulius teisės aktų pakeitimus, nusiginklavimą ir tarptautinių garantijų prisiėmimą, Rusijos armija, jei toks susitarimas būtų buvęs pasiektas, galėjo metų metus stovėti prie Kyjivo. Rusija taip pat siūlė prisiimti kariuomenės išsklaidymo kontrolę, leidžiant dalyvauti Ukrainai ir, prireikus, JT generaliniam sekretoriui.

„Reikia skirti viešus Putino pareiškimus apie invazijos tikslus – ir tikruosius jo ketinimus, kurie laikui bėgant tampa aiškesni“, – pokalbyje su „Sistema“ pažymėjo Ericas Ciaramella, Carnegie“ centro pagrindinis ekspertas ir straipsnio „Kaip galėtų atrodyti ilgalaikė Ukrainos saugumo konfigūracija“ autorius.

Pavyzdžiui, aiškina E.Ciaramella, terminą „denacifikacija“ V.Putinas galėjo naudoti kaip patogų šūkį, suprantamą ir Vakarų, ir Rusijos auditorijai. Tačiau, pasak eksperto, už šio termino Putinas slėpė kitą ketinimą: smurtinį demokratiškai išrinktos Ukrainos vadovybės nuvertimą, jos pakeitimą prorusiška administracija, Kyjivo ir didžiųjų Ukrainos miestų okupaciją, filtravimo lagerių patriotams ir proukrainietiškai nusiteikusiems aktyvistams bei politinei vadovybei sukūrimą.

Tas pats ir su pareiškimais apie Ukrainos „neutraliteto“ būtinybę, aiškina E.Ciaramella: „Kas nors, išgirdęs žodžius apie neutralitetą, gali pagalvoti: „Kas čia blogo? Putinas tiesiog nenori matyti Ukrainos NATO sudėtyje.“ Tačiau, mano nuomone, iš tikrųjų jis kalbėjo apie kai ką radikalesnio – ne apie neutralitetą, o apie Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, neutralizavimą. Rusijos tikslas nuo pat pradžių buvo sunaikinti Ukrainos gebėjimą apsiginti.“

Tokį V.Putino tikslų traktavimą patvirtina pradiniai dokumentai su Rusijos pasiūlymais, kuriuose, pavyzdžiui, reikalaujama sumažinti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas iki 50 tūkst. žmonių. „Šioje paradigmoje Ukrainai paprasčiausiai neliktų jokios galimybės apsiginti“, – Rusijos „neutraliteto sutarties“ versijos esmę komentuoja E.Ciaramella.

Volodymyras Zelenskis / „Telegram“/Karas Ukrainoje

Šiame pradiniame tekste Rusija de facto pasiūlė Ukrainos kapituliacijos sąlygas, daro išvadą E.Ciaramella ir tęsia: „Dokumento struktūra buvo tokia, tarsi Ukraina būtų mūšio lauke nugalėta agresorė – tai, žinoma, neatitiko tikrovės. Sunku pasakyti, ar tai buvo bandymas derėtis sąžiningai, nes tokios sąlygos būtų buvusios nepriimtinos bet kuriam ukrainiečiui. Jos būtų taip neutralizavusios Ukrainą, kad ji būtų tapusi bejėgė.“

Kaip keitėsi susitarimai

Visi aukščiau aprašyti reikalavimai yra pradinės derybinės pozicijos, nuo kurių Rusijos delegacija pradėjo kelias savaites trukusį derybų procesą.

Iš pradžių derybos vyko intensyviai: po pirmųjų susitikimų Minske 2022 m. kovo pradžioje delegacijos dažnai susiskambindavo, keisdavosi pasiūlymais ir kasdien fiksuodavo naujas versijas ir pataisas.

„Iš Rusijos delegacijos elgesio buvo matyti, kad Putinas asmeniškai laikė savo ranką ant šio proceso“, – sako su derybų istorija susipažinęs „Sistemos“ šaltinis iš Ukrainos politikų tarpo. – Kartais, kai [Ukrainos delegacija] ką nors pasiūlydavo, [V.Putino padėjėjas ir Rusijos derybų grupės 2022 m. vadovas V.] Medinskis atsistodavo ir išeidavo paskambinti telefonu – aišku, į Maskvą. Tada jis grįždavo ir išsakydavo Putino poziciją tuo klausimu.“ „Sistemos“ pašnekovai tiek Maskvoje, tiek Kyjive sutaria, kad viskas atrodė taip, tarsi V.Putinas tikrai buvo suinteresuotas pasirašyti kokį nors susitarimą.

Palyginus 2022 m. kovo 7 d. Rusijos pasiūlymus su paskutine egzistuojančia tų pačių metų balandžio 15 d. sutarties versija, pastebima, kaip smarkiai sumažėjo pirminiai Rusijos reikalavimai ir kaip smarkiai Ukrainos delegacijai pavyko pakeisti formuluotes ir perdėlioti daugelį esminių klausimų. „Ukrainos derybininkams pavyko išbraukti kai kuriuos labiausiai įžeidžiančius punktus ir įtraukti Ukrainai svarbius elementus, pavyzdžiui, saugumo garantijų būtinybę“, – pažymi E.Ciaramella, išnagrinėjęs kelias skirtingu metu derintas sutarties versijas.

Svarbiausias pakeitimas buvo susijęs su šalių-sutarties dalyvių teikiamų saugumo garantijų neutraliai Ukrainai mechanizmo aprašymu (į tų šalių sąrašą buvo siūloma įtraukti Jungtinę Karalystę, Kiniją, Rusijos Federaciją, JAV ir Prancūziją; Rusija taip pat siūlė Baltarusijos, o Ukraina – Turkijos dalyvavimą). Šis straipsnis buvo parengtas pagal Šiaurės Atlanto sutarties penktojo straipsnio dėl kolektyvinės gynybos pavyzdį: jei Ukraina ateityje vėl būtų užpulta, kitos šalys įsipareigotų ją ginti karinėmis priemonėmis. „Tai savotiškas unikalus saugumo kontūras“, – pasiekimus derybose pakomentavo vienas proceso dalyvis iš Ukrainos pusės.

Antras svarbus punktas buvo susijęs su Ukrainos teritorinio vientisumo ir tarptautinio sienų pripažinimo klausimais. 2022 m. kovą Rusijos delegacijos pasiūlymai skambėjo taip: yra Krymas ir Sevastopolis kaip Rusijos dalis, yra atskiros Donecko ir Luhansko „respublikos“ ir yra likusi Ukraina, kuri turėtų nusiginkluoti ir perrašyti savo įstatymus.

Gabrielės Navickaitės / 15min nuotr./Donecko sritis

Iki balandžio šalys susitarė dėl kitokios koncepcijos: Ukraina lieka tarptautiniu mastu pripažintose sienose, įskaitant Krymą, Sevastopolį ir kai kurias nepatikslintas teritorijas, kurioms netaikomos saugumo garantijos. Kovo pabaigoje Stambule priimtame komunikate buvo nurodyta, kad dėl Krymo ir Sevastopolio statuso bus sprendžiama diplomatiniu būdu. Ši nuostata stulbina, 2024 m. rašė žurnalas „Foreign Affairs“: daugelį metų Rusija viešai įrodinėjo, kad Krymas ir Sevastopolis vienareikšmiškai yra Rusijos regionai, o dabar tarsi „tyliai pripažino, kad taip nėra“.

Visus punktus dėl kalbos statuso, kalbinių kvotų ir istorinių koncepcijų pakeitimų Ukrainos delegacija tiesiog atsisakė aptarinėti.

Pagal paskutinę sutarties versiją Ukrainos ir Rusijos delegacijos vis dar nesutarė dėl Ukrainos kariuomenės dydžio. Ukraina primygtinai reikalavo 250 000 karių (maždaug tiek, kiek jų turėjo prieš plataus masto invaziją), o Rusija siūlė šį skaičių apriboti iki 85 000.

Derybų metu kartais buvo keliamos akivaizdžiai neįmanomos sąlygos. Kartą rusai į susitarimo projektą bandė įtraukti reikalavimą, kad Ukraina atnaujintų vandens tiekimą į Krymą (Ukrainos valdžia dar 2014 m. uždarė Šiaurės Krymo vandens kanalą), „Sistemai“ sakė su derybomis susipažinęs šaltinis.

Šią idėją atmetė patys rusų derybininkai: nes tokiu atveju Rusija, kontroliavusi teritoriją aplink kanalą, turėtų ją palikti, kad Ukraina galėtų „grąžinti vandenį Krymui“.

Rusai reikalavo, kad Ukrainos kariai sudėtų ginklus ir grįžtų į kareivines. Atsakydama Ukrainos pusė pateikė simetrišką reikalavimą: Rusijos kariai turėtų sudėti ginklus ir grįžti į savo nuolatinės dislokacijos vietas. V.Medinskis, perskaitęs šį pasiūlymą, išsižiojo iš nuostabos, sako vienas iš derybų dalyvių: „Jis pasakė, kad pasijuto taip, tarsi Ukrainos kariai stovėtų Raudonojoje aikštėje, o Rusijos kariai turėtų išskleisti baltą vėliavą virš Kremliaus. Jam buvo atsakyta: „Mes tik prašome iš jūsų to, ko jūs prašote iš mūsų.“ Šalys taip ir nepasiekė jokio konsensuso dėl karinių pajėgų atitraukimo tvarkos.

Ar šalys buvo arti sutarties pasirašymo ir kodėl tai neįvyko

„Sistemos“ šaltiniai, susipažinę su Ukrainos ir Rusijos delegacijų pozicijomis, sutaria, kad Rusija ir Ukraina buvo ganėtinai toli nuo bet kokio susitarimo, nors šalys atliko didelį darbą ir nubrėžė galimo susitarimo parametrus.

Paskutinė žinoma 2022 m. balandžio 15 d. sutarties versija leido susidaryti įspūdį, kad šalims liko tik susitarti dėl neesminių formuluočių. Tačiau būtent šios detalės pasirodė esančios sudėtingiausios – ir tame etape neišsprendžiamos.

Ukrainos delegacijai esminis dalykas buvo tai, kas konkrečiai ir kokia tvarka teiks karinę pagalbą, jei ateityje iškiltų nauja grėsmė Ukrainos saugumui. Ukrainos pasiūlyta formuluotė reiškė, kad pasirašiusios valstybės galės tai daryti ir bendrai, ir individualiai.

Rusija primygtinai reikalavo kitokios formuluotės: pagal šį pasiūlymą sprendimas dėl Ukrainos gynybos turėjo būti tik kolektyvinis. Tai reiškia, kad pati Rusija, kaip sutartį pasirašiusi šalis, teoriškai galėtų vetuoti sprendimą ginti Ukrainą nuo savo pačios užpuolimo.

Ukrainos delegacijos šis planas netenkino ir, pasak vieno iš „Sistemos“ pašnekovų, balandžio 14 d. vakare Ukrainos derybininkai pranešė kolegoms iš Rusijos, kad iš principo nepritars šiam Rusijos pasiūlymui. Rusijos pusės atsakymas nežinomas: tai buvo paskutinis dokumento projektas, kuriuo šalys apsikeitė.

Rusijos gynybos ministerijos nuotr./Rusijos kariai Ukrainoje

Su Rusijos delegacijos darbu susipažinęs „Sistemos“ pašnekovas patikino, kad pats neišsprendžiamiausias klausimas, dėl kurio šis sutarties projektas buvo be galo toli nuo pasirašymo, buvo teritorijų klausimas ir klausimas, kaip nustatyti, kurioms žemėms bus taikomos saugumo garantijos: visai Ukrainos teritorijai, esančiai tarptautiniu mastu pripažintose sienose? iki atskyrimo linijos, buvusios iki 2022 m.? toms gyvenvietėms, į kurias dar nėra įžengę Rusijos kariai – o visa kita liks „pilkąja zona“?

Rusijos delegacija sutartyje įrašė nuostatą, kad ji nubraižys žemėlapį, kuriame bus pažymėtos tų teritorijų, kurias pagal sutartį garantai galės ginti, ribos.

„Galbūt Putiną būtų tenkinęs perskyrimas, sukuriant savotišką „juostą“ nuo Donbaso iki Krymo“, – svarsto Kremliui artimas „Sistemos“ pašnekovas. Tokio galimo žemėlapio taip niekas niekada ir nematė. Ir nežinoma, ar jis apskritai buvo nubraižytas Maskvoje 2022 m.

„Stebina tai, kad Ukrainos pusė ryžosi derėtis remdamasi rusišku tekstu, turint omenyje, koks netobulas jis buvo nuo pat pradžių – nors, turint omenyje tebesitęsiantį Rusijos puolimą, jie galbūt neturėjo didelio pasirinkimo, – šių dokumentų visumą vertina E.Ciaramella. – Po kelių savaičių Stambule ir virtualiose sesijose aptarinėtos versijos vis dar buvo grindžiamos giliai ydinga rusiška logika, kuri buvo persmelkusi pirminį tekstą. Jei sutartis būtų buvusi pasirašyta paskutine jos redakcija balandžio mėnesį, tai tiesiog viso labo būtų buvusi švelnesnė Ukrainos kapituliacijos forma.“

Paskutinis sutarties variantas su šalių pasiūlymais datuotas 2022 m. balandžio 15 d. Po to visos derybos dėl bet kokio taikaus politinio susitarimo nutrūko, o Rusijos ir Ukrainos atstovai bendravo tik dėl apsikeitimo belaisviais, vaikų grąžinimo ir susitarimo dėl grūdų, teigiama oficialiuose pareiškimuose. Laikraštis „Financial Times“ paskelbė, kad Rusija ir Ukraina dabar neviešai derasi dėl abipusių smūgių elektros energijos sektoriui nutraukimo.

Per dvejus su puse metų po šių derybų situacija mūšio lauke ne kartą keitėsi tiek Ukrainos, tiek Rusijos naudai. 2022 m. pabaigoje Ukrainos pajėgoms pavyko išlaisvinti dalį gyvenviečių Charkivo ir Chersono srityse. Rusija pažengė į priekį Donecko kryptyje. 2024 m. rugpjūtį Ukrainos kariuomenė užėmė kelias dešimtis gyvenviečių Rusijos Kursko srityje. Iki spalio pabaigos Ukrainos ginkluotosios pajėgos toliau laiko pozicijas, o Rusijos armija regione pradėjo lėtą kontrpuolimą. Tuo pat metu Rusijos pajėgos suintensyvino puolimą Donbase ir spalį užėmė kelis šimtus kvadratinių kilometrų.

Kol kas nė viena pusė neturi lemiamo pranašumo, kad galėtų pareikalauti kapituliacijos, bet nesimato ir ženklų, kad kas nors būtų pasirengęs derėtis.

Ko V.Putinas nori dabar

„SVO tikslai“ neegzistuoja, jie bus būtent tai, ką Putinas nutars pateikti kaip savo pergalę tą akimirką, kai nuspręs nutraukti karą, – tvirtina „Sistemos“ pašnekovas, susipažinęs su V.Putino pozicija dėl derybų proceso. – Jei norės, jis sakys, kad sukūrė sausumos koridorių į Krymą ir sugrąžino „Novorosiją“; jei norės, sakys, kad sunaikino visą Ukrainos energetikos sektorių. Jis bet kada gali paskelbti bet ką, ką tik nori, kaip pergalę ir savo tikslų pasiekimą.“

Vienintelis klausimas, kada V.Putinas nuspręs nutraukti šį karą – ir kokios sąlygos mūšio lauke turi susiklostyti, kad tai įvyktų.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis spalį pristatė savo „pergalės planą“ – išsamų aprašymą, ką, Ukrainos valdžios požiūriu, Vakarų partneriai turėtų duoti Ukrainai, kad Rusija nustotų jausti persvarą ir būtų priversta įšaldyti konfliktą bei pradėti derybas. Pavyzdžiui, leisti Ukrainai smogti giliai į Rusiją ir priimti Ukrainą į NATO.

Iš Vakarų pareigūnų ir Šiaurės Atlanto aljanso vadovybės vis dažniau pasigirsta pareiškimų, kad Ukrainos kelias į NATO yra neišvengiamas. Kita vertus, spalio viduryje laikraštis „Le Monde“ pažymėjo, kad bendro sprendimo šiuo klausimu nėra: jis priklausys ir nuo JAV prezidento rinkimų rezultatų, ir nuo būsimos atskirų Aljanso narių pozicijos.

Tačiau pati šių pareiškimų logika – paveikti V.Putiną, kad jis permąstytų savo tikslus šiame kare: situacija gali pasikeisti, jei pats V.Putinas supras, kad pagal bet kokį galimą karo baigties scenarijų Ukraina nekapituliuos ir negrįš į Rusijos orbitą, sako E.Ciaramella: „Manau, Vakarų lyderiai prieina prie išvados, kad vienintelis būdas priversti Putiną tai suvokti, yra rimta pažanga dėl saugumo garantijų Ukrainai, tarp kurių gali būti ir narystė NATO. Nes tai yra vienintelis saugumo garantijų formatas Europoje, kurį rusai tikrai supranta.“

Ukrainos ir NATO vėliavos / AP nuotr.

Tačiau kol kas V.Putinas nerodo jokių ženklų, kad supranta šią logiką. 2024 m. vasarą jis pareiškė, kad tam, jog prasidėtų bet kokios derybos, Ukraina turi sutikti, kad Krymas, Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sritys yra Rusijos dalis. Su dabartine V.Putino derybine pozicija susipažinęs „Sistemos“ šaltinis teigia, jog po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operacijos Kursko srityje Rusijos prezidentas gana aktyviai transliuoja savo aplinkai mintį, kad Rusija kovos tol, kol Ukraina visiškai kapituliuos.

Neseniai Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius pirmą kartą per dvejus su puse metų kalbėjosi su V.Putinu. Kaip pranešė agentūra „Bloomberg“, kai A.Vučičius užsiminė apie paliaubas, V.Putinas atsakė, kad Rusija įvykdys visus savo „specialiosios karinės operacijos“ tikslus.