Dalis žmonių F.Castro vertina kaip pasipriešinimo simbolį
Apie F.Castro mirtį per nacionalinę televiziją paskelbė jo brolis Raulis, kuris Kubos vairą iš Fidelio perėmė 2006 m., suprastėjus jo sveikatai: „Šiandien, lapkričio 25-ąją, 22:30 val., mirė Kubos revoliucijos lyderis F.Castro. Vykdant draugo Fidelio valią, jo palaikai bus kremuoti. Visada pergalės link!“
Majamis F.Castro mirtį pasitiko džiaugsmingai. Mažosios Havanos rajono gyventojai, kurių dauguma – išeiviai iš Kubos, su džiaugsmu, šokiais ir dainomis išėjo į gatves švęsti. „56 metus laukiau šios nakties“, – sakė viena iš dalyvių. Tačiau pačioje Kuboje žinia apie revoliucijos lyderio mirtį buvo pasitikta gerokai ramiau.
„Dėl akivaizdžių priežasčių Kuboje turbūt buvo nelabai galima švęsti, – sako I.Giedraitytė. – Žinau kelis opozicijos atstovus, menininkus, kurie tai bandė daryti. Šiuo metu jie suimti. Akivaizdu, kad daug švenčių nebuvo, tad Kuba šią žinią tarsi pasitiko tyla ir oficialia pagarbos atidavimo ceremonija.“
Anot ekspertės, kalbinti Kuboje gyvenantys pažįstami žmonės, kurių vieni palaiko, o kiti priešinasi valdžiai, neretai prisipažindavo jaučiantys tuštumą: „Reikia turėti omenyje, kad Fidelis valdžioje jau nebėra nuo 2006 m. Lieka R.Castro. Fidelio, kaip politinio veikėjo, režime jau nebebuvo, bet iš tikrųjų tą mirtį Havana pasitiko neįtikėtinai ramiai. Palyginus su Majamu, galima sakyti, kad Kuboje nieko nevyko.“
Tad kodėl vieni, išgirdę apie F.Castro mirtį, džiūgaudami prisidegė kubietišką cigarą ir iškėlė stiklą romo, o kiti nuoširdžiai liūdėjo? „Manau, kad tai daug pasako ne tik apie Kubos visuomenę. Apskritai tai pasako apie tam tikrą susiskaldymą, egzistuojantį Lotynų Amerikoje. Bandant įvertinti Kubos revoliuciją ir XX a. Lotynų Amerikos istoriją, negalima kalbėti apie F. Castro, nematant konteksto. Tai XX a. vidurio politikas, politinė figūra, kuri iškilo būtent konfliktų metu“, – primena I.Giedraitytė.
Anot jos, kai Kuboje iškilo F.Castro, Centrinėje Amerikoje vyko pilietiniai karai, JAV išreiškė paramą kariniams režimams Lotynų Amerikoje, tvyrojo Šaltojo karo atmosfera. „Daugeliui žmonių tiek Kuboje, tiek už jos ribų F.Castro iš tikrųjų yra pasipriešinimo JAV arba Vakarų imperializmui, kaip jie vadina, simbolis. Dalis žmonių tarsi linkę dovanoti Fideliui tai, kas vyko revoliucijos metais. Jie sako, kad tai buvo atsakas į tokią situaciją, kokia buvo“, – pastebi I.Giedraitytė.
Jos teigimu, kita istorijos pusė Lietuvoje žinoma daug geriau – F.Castro atneštas režimas persekiojo politinius kalinius, juos kalino ar net žudė. I. Giedraitytė pabrėžia – ir dabar Kuboje oponentai tebėra persekiojami, kalinami, o jų pokalbių klausomasi. „Kubos gyventojai neturi prieigos prie interneto, neegzistuoja laisva spauda, neegzistuoja kitos partijos, tad iš tikrųjų daliai žmonių Fidelis yra tironas“, – sako ekspertė.
Anot ekspertės, kalbinti Kuboje gyvenantys pažįstami žmonės, kurių vieni palaiko, o kiti priešinasi valdžiai, neretai prisipažindavo jaučiantys tuštumą.
F.Castro kaltina nuskurdinus Kubą
Trumpam nusikelkime į XIX a., į Kubą iki F.Castro, o tiksliau, į netoliese Kubos esančią tuometę Prancūzijos koloniją Haitį. Lotynų Amerikos ekspertė I.Giedraitytė pasakoja, kad Haitis tuo metu buvo vienas pirmųjų prabangos prekės – cukraus – eksportuotojų.
„Pirmoji nepriklausomybė Lotynų Amerikoje buvo iškovota Haityje. Ten gyvenę vergai sukilo, nes buvo sąlyginai mažai baltųjų. Vergai iš tikrųjų surengė labai žiaurų, kruviną sukilimą. Dalis jų pabėgo. Dalis iš tų pabėgusiųjų persikėlė į Kubą ir pratęsė savo cukranendrių verslą. Po Haičio Kuba tapo didžiausiu cukraus eksportuotoju. Vadinais, Kuba buvo turtinga“, – teigia I.Giedraitytė.
Ji priduria – Kubos visuomenė ir Kuba, kaip valstybė, buvo tai, ko galima tikėtis iš plantacinės valstybės, kuri verčiasi vieno produkto eksportu. Kuboje ilgą laiką egzistavo vergija, dėl įsikūrusių plantacijų didžioji dalis turto buvo sukoncentruota kelių žmonių rankose.
„Iš tikrųjų labai didelė visuomenės dalis skurdo. Kita vertus, ta mažesnė visuomenės dalis, kuri gyveno Havanoje, didesniuose miestuose, gyveno labai gerai. Politiškai valstybė buvo nestabili. Tai lėmė ilgai užsitęsęs karas su Ispanija, amerikiečių įsikišimas. Egzistavo didžiulė socialinė klasinė atskirtas. Tai paskatino žmones siekti revoliucinių permainų“, – sako I.Giedraitytė.
Pasak jos, net ir šiais laikais daugelis žmonių gali pasakyti, kad dėl Kubos skurdo kaltas būtent F.Castro: „Daugelis žmonių sakys, kad Kuba buvo turtinga ir Fidelis ją sužlugdė. Iš dalies jie bus teisūs. Jeigu dabar pamatytumėte Havaną, ji griūva. Centrinė Havana tikrąja tų žodžių prasme griūva, nors tai yra be galo gražūs namai, kone barokiškas Karibų miestas. Kita vertus, iki F.Castro žmonės, gyvenę už Havanos ribų, už didžiųjų miestų ribų, iš tikrųjų mirdavo nuo bado. Žiūrint atgal, žmonės skirtingai vertina Kubos padėti“, – pastebi I.Giedraitytė.
Dar 1956 m. kartu su argentiniečių revoliucionieriumi Che Guevara pradėjęs partizaninę kovą prieš Vyriausybę, F.Castro 1959 surengė revoliuciją ir, vadovaudamas nedideliam partizanų būriui, nuvertė tuometį Kubos vadovą Fulgencio Batistą.
JAV slaptosios tarnybos siekė nunuodyti
Beveik pusę amžiaus trukęs F.Castro valdymas nepakluso lygiai dešimčiai JAV prezidentų. Dėl artimų santykių su Sovietų Sąjunga, Amerika ne sykį mėgino nuversti F.Castro. Slaptosios tarnybos kūrė keisčiausius pasikėsinimo scenarijus, tarp kurių – mėginimas užnuodyti F.Castro cigarą, ledus ar nuodingomis medžiagomis ištepti jo nardymo kostiumą. Visi bandymai buvo nesėkmingi.
Dar 1956 m. kartu su argentiniečių revoliucionieriumi Che Guevara pradėjęs partizaninę kovą prieš Vyriausybę, F.Castro 1959 surengė revoliuciją
F.Castro sudarius sąjungą su sovietais ir leidus jiems šalyje dislokuoti branduolinius ginklus, 1962 m. kilo Karibų krizė. Šaltojo karo metais tai buvo viena aštriausių akimirkų tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, grėsusių abipusiu susinaikinimu.
Susilpnėjus F.Castro sveikatai 2006 m. jis pasitraukė iš viešo gyvenimo, o po poros metų valdžią oficialiai perdavė broliui Rauliui. Pastarasis palaipsniui didino Kubos ekonomikos ir užsienio politikos atvirumą ir atkūrė diplomatinius santykius su nesutaikomomis F.Castro priešininkėmis JAV.
Dabartinis Kubos vadovas R.Castro jau prabilo apie tai, kad 2018 m. prezidento postą žada perduoti naujam lyderiui Migueliui Diaz-Canel. „Iš tikrųjų labai sunku pasakyti, ko galima iš jo tikėtis. Labai negražiai pasakysiu – jis no-name`as [bevardis – liet.] – visi jį žino, jis partijos kadrinis atstovas, jis dažniausiai pasirodo jau nebe su karinėmis uniformomis, o su džinsais ir marškiniais, su nešiojamuoju kompiuteriu rankoje ir t. t. Jis tarsi atstovauja tą šiek tiek modernesnę partijos liniją, bet aš manau, kad šiuo atveju tai nėra asmenybių klausimas. Tai priimtų sprendimų klausimas. Kol kas originalių idėjų iš M.Diaz-Canel man nėra tekę girdėti“, – vertina I.Giedraitytė.
Jos teigimu, vertinant tai, koks buvo R.Castro valdymas iki šiol, galima pastebėti sistemingą, tačiau lėtai vykstančią politiką. Anot I. Giedraitytės, šios krypties bus laikomasi ir toliau, todėl kažko radikaliai naujo nederėtų tikėtis. „Daug didesnis nežinomasis tikriausiai yra Donaldas Trumpas ir tai, ką jis darys. Bandžiau pastebėti jo politiką Kubos atžvilgiu. Nepavyko. Akivaizdu, kad jis tikrai nebus toks geranoriškas, kaip Barackas Obama. Manau, kad Kubos „atsivėrimas“, kad ir koks jis būtų, tikriausiai nebus toks, kokį mes įsivaizduojame“, – sako I.Giedraitytė.
Kuba – JAV veidrodis
Kubos istoriją tyrinėjanti mokslininkė Lilliana Guerra pastebi, kad Kuba, tarsi veidrodis, atkartoja JAV veiksmus. Kai Amerikai vadovavo respublikonas George`as Bushas, jis laikėsi gerokai griežtesnės politikos, nei ankstesnis šalies vadovas Billas Clintonas. O tai reiškė, kad Valstijose gyvenantys kubiečiai praktiškai negalėjo siųsti pinigų savo artimiesiems į Kubą, aplankyti juos turėjo galimybę tik kartą per keturis mėnesius, o studijų galimybės ar keliavimas kitataučiams Kuboje buvo smarkiai suvaržytas.
„Kaip į tai reagavo Kubos valdžia? Jie tuoj pat suprato, kad visais įmanomais būdais būtina sukaupti pinigus, kuriuos savo artimiesiems siunčia gyvenantys už Kubos ribų. Pati tuo metu buvau Kuboje, per vieną naktį visos valstybinės parduotuvės buvo uždarytos. Būtiniausių produktų kainos per naktį pakilo maždaug 75–125 proc. Tik pagalvokite, kaip tai paveikė kubiečius, turint omenyje, kad vidutiniškai Kubos gyventojas per mėnesį uždirba 20 dolerių“, – atkreipia dėmesį L.Guerra.
Pasak istorikės, tuo metu kai Amerikoje prezidentavo B.Obama, JAV pozicija Kubos atžvilgiu pasikeitė, kaip atsakas į tai pakito ir kubiečių veiksmai.
Dabartinis Kubos vadovas R.Castro jau prabilo apie tai, kad 2018 m. prezidento postą žada perduoti naujam lyderiui Migueliui Diaz-Canel.
„B.Obamos administracija panaikino anksčiau galiojusius apribojimus, susijusius su pinigų pervedimu: dabar kiekvienas už Kubos ribų gyvenantis žmogus gali nevaržomai siųsti pinigus artimiesiems ir draugams. Vėliau sekė pokyčiai, palengvinę galimybes kitataučiams studijuoti ir keliauti Kuboje. Ir, žinoma, vienas esminių žingsnių – tai Obamos apsiryžimas atkurti diplomatinius santykius su Kuba. Sušvelnėjus Valstijų politikai, paraleliai pasikeitė ir Kubos valdžios sprendimai. Kaip pavyzdį galiu apteikti 2011 m. R. Castro priimtą nutarimą, kuris leido praplėsti privataus verslo sektorių – dabar kubiečiai gali užsiimti įvairiausiu privačiu verslu be jokių suvaržymų“, – sako Kubos istorijos profesorė L.Guerra.
Naują revoliuciją gali sustabdyti interneto trūkumas
Anot I.Giedraitytės, kokios ateities tikisi patys Kubos gyventojai, pasakyti sunku, nes jie patys išsako skirtingas nuomones. Todėl, tvirtina ekspertė, bene svarbiausias klausimas – kokią valstybę bandys konstruoti naujasis lyderis: „Man visada kyla klausimas – kaip jis sukonstruos valstybę, kaip gali vykti kažkoks perėjimas, nes aš neradau vieno naratyvo. Daug kas iš tikrųjų sutaria, kad brolių Castro jau nebereikia, bet tada prasideda tokia diskusija, pavyzdžiui, ar mes tikrai norime rinkos ekonomikos?“
I.Giedraitytė pabrėžia, Karibų jūros valstybėse, kuriose veikia rinkos ekonomika, situacija nėra gera. Prasta ne tik švietimo, bet ir sveikatos apsaugos padėtis. Kuba, nors ir skudri, neturinti rinkos ekonomikos, pasižymi itin gerais sveikatos rodikliais. Jie siekia tokių šalių, kaip JAV ar aukščiau esančių, rodiklius.
„Mes turime pagalvoti, kaip atsverti, kad tai būtų išsaugota. Yra žmonių, kurie sakys, kad svarbus ir JAV aspektas – „mes jankiams nepasiduosime“. Yra labai daug elementų. Jeigu tikrai atsirastų kritinė masė žmonių, kurie pradėtų kelti šurmulį, kažkas galėtų kilti, tačiau yra labai sunku tai padaryti. Tai lemia ne tik politinė kontrolė. Svarbiausias dalykas, ko mes net neįsivaizduojame, – Kuboje visiškai nėra interneto prieigos“, – akcentuoja I.Giedraitytė.
Jos aiškinimu, Kuboje internetas tiekiamas trimis kanalais. Pirmuoju naudoji valdžios institucijų atstovams, kai kuriems žurnalistams, akademikams. Dar kitoks interneto kanalas prieinamas užsienio ambasadoms ir viešbučiams. Trečiuoju didžiuosiuose ir kai kuriuose mažesniuose miestuose gali naudotis gyventai, apsilankantys interneto kavinėse.
„Kubos gyventojai interneto neturi. Kuboje yra tik viena telefono kontroliuojama kompanija. Tai reiškia, kad tavo pokalbių gali būti klausomasi. Kad galėtų išplisti kažkokios idėjos, kažkokia diskusija apie tai, kokios kitokios Kubos reikia, labai sunku įsivaizduoti, nes visuomenė uždaryta informacijos vakuume“, – teigia I.Giedraitytė.
Jos nuomone, Kubos opozicija taip pat lemia tokią situaciją, nes ji nestipri, susiskaldžiusi. „Nemačiau didelės diskusijos apskritai, kokios Kubos norima. Iš tikrųjų nemačiau tokios neapykantos režimui, kad galėtume įsivaizduoti, jog viskas verda ir sprogs. Yra toks nepasitenkinimas, bet ar jis virs į išėjimą į gatves, kaip, pavyzdžiui, Arabų pavasario metu, tai aš tikrai nemanyčiau“, – įsitikinusi Lotynų Amerikos ekspertė I.Giedraitytė
