Praėjusią savaitę Kolumbijos vyriausybė ir revoliucinių ginkluotų pajėgos (FARC) pasirašė istorinį susitarimą, kuriuo formaliai turėjo būti užbaigtas daugiau nei 52 metus trukęs ginkluotas konfliktas.
Per jaudinančią ceremoniją šalies vadovas Juanas Manuelis Santosas paspaudė ranką FARC vadui Rodrigo Londonui, dar žinomam kaip Timochenko.
Šis jausmingoje kalboje, kurią stebėjo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas, JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry ir Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas, atsiprašė visų konflikto aukų.
Tačiau tam, kad po ketverių derybų metų gimęs susitarimas įsigaliotų, jis privalėjo būti patvirtintas referendumu.
Nors buvo prognozuojama užtikrinta pergalė, netikėti sekmadienio referendumo rezultatai rodo, kad 50,24 proc. rinkėjų balsavo prieš taikos susitarimą su FARC, o jam pritarė 49,76 proc. balsavusiųjų.
Tai tik 63 tūkstančių balsų skirtumas iš 13 milijonų sekmadienį atėjusių pareikšti savo nuomonę.
Kruvinas konfliktas dėl nelygybės
Vienas didžiausių dar Šaltojo karo metu prasidėjusių konfliktų savo namus palikti privertė apie 6 milijonus žmonių bei nusinešė daugiau nei 260 tūkst. žmonių gyvybių.
2002 metais FARC priklausė 20 tūkst. kovotojų, kurie kontroliavo beveik trečdalį šalies teritorijos.
FARC, vedini marksistinės ideologijos, pradėjo karą prieš Kolumbijos vyriausybę 1964 metais, po armijos numalšinto valstiečių sukilimo.
Šio judėjimo pradininkai buvo smulkūs ūkininkai, pasiryžę kovoti prieš vis didėjančią nelygybę šalyje, kur didžiulius žemės plotus valdė saujelė turtingųjų.
Per dešimtmečius į šį konfliktą įsitraukė kelios kairiųjų sukilėlių grupuotės, dešiniojo sparno sukarintos organizacijos ir narkotikų kontrabandininkų bei prekyba žmonėmis užsiiminėjančios gaujos.
2002 metais FARC priklausė 20 tūkst. kovotojų, kurie kontroliavo beveik trečdalį šalies teritorijos.
Sukilėliai sėdo prie derybų stalo po intensyvaus kariuomenės puolimo 2006-2009 metais. Tuomet gynybos ministro postą užėmė J.M.Santosas.
J.M.Santosui tapus prezidentu po keleto nesėkmingų taikos darybų Kuboje praėjusį mėnesį pagaliau pavyko suderinti beveik 300 puslapių apimančią sutartį.
FARC likimas – pagrindinis nesutarimo objektas
Pagal taikos sutartį FARC būtų buvusi įpareigota palikti džiungles ir nusiginkluoti procesą prižiūrint Jungtinėms Tautoms.
Buvo planuojama FARC įtraukti į politinį šalies gyvenimą ir ją transformuoti į politinę partiją. Šiam procesui paspartinti buvusiai ginkluotai grupuotei buvo numatyta 10 garantuotų vietų Kongrese po dviejų ateinančių rinkimų.
Daugiausiai kontroversijos sukėlė atsakomybės už konflikto metu padarytus nusikaltimus klausimas.
Tačiau šalyje vis dar tvyro nepasitikėjimas FARC intencijomis. Prezidentas Andres Pastrana, šalį valdęs nuo 1998 iki 2002, sukūrė Šveicarijos dydžio demilitarizuotą zoną, kurioje turėjo vykti taikos derybos.
Po kelerių metų paaiškėjo, kad FARC pasinaudojo šia teritorija persigrupavimui ir pozicijų stiprinimui.
Vis dėlto daugiausiai prieštaringų nuomonių sukėlė atsakomybės už konflikto metu padarytus nusikaltimus klausimas.
Buvo siūloma, kad nusikaltimus vykdžiusiems, tačiau juos pripažinusiems sukilėliams būtų suteikta galimybė išvengti kalėjimo, jį pakeičiant karo nualintai visuomenei naudingais darbais.
Siekiant ginklų atsisakiusius FARC narius sugrąžinti į normalų gyvenimą, jiems taip pat būtų skiriama 90 proc. minimalaus atlyginimo siekianti išmoka. Taikos susitarimo priešininkai tai vadina „atlyginimu“ sukilėliams, kurie grobė ir žudė savo bendrapiliečius.
Pagrindinis „Ne“ kampanijos vedlys – buvęs Kolumbijos prezidentas Alvaras Uribe. Jo manymu, taikos susitarimas yra neteisingas nukentėjusiųjų atžvilgiu ir pernelyg švelnus FARC, kuriuos jis vadina teroristais.
Ieva Giedraitytė: būtina galvoti apie integraciją
„Daugybės žmonių amnestijos ir FARC dalyvavimo politikoje per ateinančius dvejus rinkimus klausimas iš tikrųjų atrodo nesąžiningas.
Juk kalbame apie žmones, kurie išgyveno partizaninių grupuočių padarytus nusikaltimus ir prarado savo šeimos narius“, – teigė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Ieva Giedraitytė.
Politologė: „Tam tikra amnestija buvo neišvengiama.“
„Tačiau pažvelgus į konfliktą taip, kaip į jį pasižiūrėjo prezidentas J.M.Santosas – nepriešinant geros valstybės prieš blogą grupuotę, suvokiant, kaip ilgai jis tęsiasi ir kad jame egzistuoja daugybė veikėjų, tikriausiai tam tikra amnestija buvo neišvengiama“, – tęsė I.Giedraitytė.
Politologė kviečia nesupaprastinti situacijos: „FARC nebuvo vieninteliai, kurie žudė, pažeidinėjo žmogaus teises. Kalbu apie sukarintas grupuotes, kurios gimė iš savigynos būrių kovojant su FARC, kurios taip pat kaltinamos dėl daug žmogžudysčių.
Didžiulė grupė žmonių buvo mobilizuota ir gyveno iš karo. Kaip jie bus integruoti, yra labai svarbus klausimas. Amnestija, išmokos yra priemonės tai pasiekti, bet akivaizdu, kodėl tam bus smarkiai priešinamasi.“
Kolumbija nori taikos, bet jos sąlygos išlieka ginčų objektu
Prezidentas J.M.Santosas teigė, kad susitaikė su rezultatais, tačiau toliau sieks užtikrinti taiką.
Pranešama, kad paliaubos toliau tęsis, o derybininkai bus nusiųsti į Kubą kalbėtis su FARC lyderiais dėl tolimesnių galimų žingsnių.
Referendume nepalaikę susitarimo teigia, taip pat norintys taikos, tačiau prašo dar vienos galimybės derėtis.
FARC lyderis Timochenko taip pat patvirtino, kad jo tikslas tebėra karo pabaiga šalyje.
„Balsavimas suskaldė visuomenę: žmonės kaltina vieni kitus neišmanymu. Nuo konflikto nukentėję gyventojai smerkia miestiečius, niekada nepatyrusius tikrojo karo žiaurumo balsavus prieš taikos susitarimą, kuris nutrauktų jų kančias.
Tuo tarpu referendume pasirinkę nepalaikyti susitarimo teigia taip pat norintys taikos, tačiau prašo dar vienos galimybės derėtis“, – 15min pasakojo Kali mieste Kolumbijoje užaugęs Stefano Camerin.
„Iš tiesų, daugiausiai balsų už taikos susitarimą gauta labiausiai nuo konflikto nukentėjusiose zonose, kur gyvenantys žmonės dabar jaučiasi itin pasimetę“, – pastebėjo I.Giedraitytė.
Bogotoje politikos mokslus studijuojanti Cami Arango 15min teigė, kad sudėtingiausias dalykas bet kokiame kariniame konflikte jau atliktas – abi pusės sutarė dėl taikos ir jos sąlygų: „Atrodo, kad jų patvirtinimas turėtų būti lengvoji dalis, tačiau tarp jaunosios ir senosios kartos egzistuoja didžiulis atotrūkis. Vyresnieji teigia, kad mes nesuprantam karo – kad neišgyvenom jo tokio, kokį patyrė jie.“
Pasak, C.Arango, dar daugiau karo ir keršto, kaip siūlo jų buvęs prezidentas A.Uribe, nėra atsakymas: „Kad ir kaip bebūtų sunku, svarbu žiūrėti į ateitį ir stengtis atleisti, judėti į priekį. Jaunimas nori gyventi šalyje be konfliktų ir nebekartoti tų pačių klaidų, kurias darė mūsų tėvai ir seneliai per paskutiniuosius 52 metus.“
