Nauja prestižinio Luji Pastero instituto studija parodė, kad Prancūzija per pastaruosius mėnesius kovojo su mutavusio koronaviruso, kuriuo užsikrėtė visame pasaulyje jau mirė beveik 300 tūkst. žmonių, versija.
Kitaip tariant, gali būti, kad šalies vyriausybė originalųjį, iš Uhano išplitus virusą sėkmingai izoliavo ir sustabdė COVID-10 infekcijos plitimą.
Nepasitiki vyriausybe
Taip, Prancūzijoje vis tiek mirė jau beveik 27 tūkst. susirgę žmonės, bet mokslininkai teigia, kad mutavęs koronavirusas po šiaurinę šalies dalį klajojo jau sausio viduryje. Negana to, nesukeldamas beveik jokių simptomų.
Tai reiškia, kad vyriausybė į kovą stojo su priešu, kuris šalyje pasirodė anksčiau nei manyta pradedant šią kovą. Akivaizdu, kad protrūkį suvaldyti buvo labai sunku, jei apskritai įmanoma.
Prancūzai labai retai būna patenkinti savo lyderiais – kad ir ką jie darytų, kad ir kaip nertųsi iš kailio.
Bet tyrėjų pranešimas daug žiniasklaidos dėmesio nesulaukė. Prancūzų žurnalistai šiuo metu užsiėmę nuolatiniu vyriausybės pliekimu, o E.Macrono vyriausybės reitingai dabar tik smunka – 62 proc. piliečių mano, kad ji tiesiog negali sukontroliuoti viruso plitimo.
Pasitikėjimo vyriausybė nesulaukia sudėtingu metu – nuo gegužės 11-osios šalyje buvo kiek sušvelnintas karantinas, o šis procesas vėliau turėtų neišvengiamai plėstis.
Kodėl prancūzai taip keiksnoja valdžią? Juk, tarkime, JAV ir Jungtinėje Karalystėje, kur vyriausybių klaidos planuojant gyvenimą su koronavirusu ir kovą su juo gerokai rimtesnės ir dažnesnės, daug žmonių toliau entuziastingai remia valdančiuosius.
Prancūzijoje taip nėra. Iš dalies reikėtų kalbėti apie tautos bruožus ir prancūzišką išskirtinumą.
Juk prancūzai labai retai būna patenkinti savo lyderiais – kad ir ką jie darytų, kad ir kaip nertųsi iš kailio. Koronaviruso krizės atveju tikrai yra ką kritikuoti – bet ar neperlenkiama lazda?
>>>
Taip, klaidų būta. Ekspertų vertinimu, E.Macronas karantiną paskelbė vėluodamas savaitę, be to, Prancūzijoje tik iš lėto buvo didinami testavimo pajėgumai, ten, kaip ir kitur, stigo apsauginių kaukių ir kitų priemonių.
Net 11 milijonų Prancūzijos piliečių šiuo metu gauna 80 proc. iki karantino gautos algos – visas išlaidas dengia valstybė.
Vis dėlto E.Macrono vyriausybė iš tiesų dirba pakankamai gerai – juk kovojama su precedento neturinčia, dar beveik visai nepažįstama ir nuolat besikeičiančia grėsme.
Pavyzdžiui, Prancūzija gerokai anksčiau nei kitos Europos šalys paskelbė apie dosnią ekonominės pagalbos gyventojams ir verslams programą. Net 11 milijonų piliečių šiuo metu gauna 80 proc. iki karantino gautos algos – visas išlaidas dengia valstybė.
Be to, prancūzai įgyvendino puikią idėja – specialiai pritaikytais greitaisiais traukiniais gabenti sunkiausiai sergančius pacientus į nuošaliose vietovėse veikiančias ligonines.
Taip pavyko izoliuoti virusą šalies rytuose ir šiaurėje, o sveikatos apsaugos sistema nebuvo apkrauta.
Galiausiai vyriausybė nesistengia gudrauti ir krautis politinių dividendų informuodama šalį apie kovą su koronavirusu – ypač jei įvertintume nacionalistiškas konvulsijas JAV ar Jungtinėje Karalystėje ar Nyderlandų muistymąsi aptariant mirštamumo rodiklius.
Absoliutus pašalietis
Nepaisant visų šių nuopelnų, Prancūzijoje nuomonė apie vyriausybės darbą ne šiaip kritiška – ten pyktis tiesiog liejasi per kraštus.
O tai net pavojinga – sąmokslo teorijoms, žinia, šie mėnesiai yra klestėjimo metas. Tad kiekviena klaidelė ar pozicijos pakeitimas leidžia opozicijos politikams, tarp kurių – ir Marine Le Pen dešinieji radikalai, šaukti, esą valdžia meluoja.
Šalyje iki šiol jau pateikta daugiau nei 30 teisinių skundų dėl premjero, sveikatos apsaugos ministro ir kitų politikų tariamo aplaidumo kovojant su epidemija. Koronavirusas jau pramintas „Macronavirusu“.
Praėjusią savaitę Prancūzijos Senatas – aukštieji parlamento rūmai – net balsavo už dalinį masinių viešojo gyvenimo apribojimų sušvelninimą nuo gegužės 11 dienos. Tokia nuomonė buvo tik simbolinė, bet tik sustiprino įspūdį, kad vyriausybe masiškai nepasitikima.
Pačiam E.Macronui sunkiau ir dėl to, kad jis neturi subūręs savotiškos genties, kuri jam plotų bet kokiu atveju. Taip, kaip dalis britų ploja Borisui Johnsonui, o dalis amerikiečių – Donaldui Trumpui.
Į Eliziejaus rūmus E.Macronas įsiveržė kaip absoliutus pašalietis – jis nėra tradiciškai dešiniuosius ar kairiuosius remiančios žiniasklaidos bičiulis. Todėl didžiajai šalies rinkėjų daliai jis niekada ir neatrodys teisus. Arba – visada atrodys klystantis.
Dešinė žiūri į kairę, o abi – į E.Macroną
Bet ir vėl – neapykantos priežastys gali būti dar gilesnės. Buvęs britų dienraščio „The Independent“ korespondentas Paryžiuje Johnas Lichfieldas pastebi, kad prancūzai labai mėgsta abstraktumą ir intelektualinį absoliutizmą.
Prancūzijoje sveikatos apsaugai skiriama daugiau nei 8 proc. bendrojo vidaus produkto – bene daugiausia visoje ES.
Esą jie viską vertina kaip išdavystę, sąmokslą ar nacionalinę gėdą. Tarkime, dešiniųjų pažiūrų apžvalgininkai faktą, kad ligoninėse trūksta lovų, laiko įrodymu, kad tautos valia pavojingai nusilpusi.
Savo ruožtu kairieji kalba apie ultraliberalių politikų vykdomą Prancūzijos valstybės naikinimą.
Ir visai nesvarbu, kad čia sveikatos apsaugai skiriama daugiau nei 8 proc. bendrojo vidaus produkto – bene daugiausia visoje ES.
Tiesa tokia, kad sprendimus, nulėmusius lovų ligoninėse trūkumą, per daug metų priėmė ir dešiniųjų, ir kairiųjų vyriausybės, o jie buvo susiję su platesniais pokyčiais medicinoje per pastaruosius dešimtmečius.
„Per šią krizę klupo ir klumpa beveik visų valstybių valdantieji. Bet jokioje kitoje šalyje nėra tokios prarajos tarp gerų vyriausybės sprendimų ir valdžios adresu skriejančios kritikos kakofonijos“, – rašo J.Lichfieldas.
