Antrąją ir paskutinę kadenciją baigiančios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovai prieš viršūnių susitikimą vardijo: reikia susitarti dėl ES ateities gairių, patvirtinti ekonominių sankcijų Rusijai pratęsimą, nustatyti derybų dėl naujojo ES biudžeto datą.
Tačiau nors diskusijų, žinoma, bus įvairių, visoje Europoje labiau kalbama apie tai, kas užims svarbiausių ES institucijų – Europos Komisijos, Europos Parlamento, EVT ir ES išorės veiksmų tarnybos – vadovų postus.
Būtent dėl to kalbėsis ES šalių lyderiai, ketvirtadienį suskridę ir suvažiavę į Briuselį. Svarbūs ir EP, kuris dėl įtakos galynėjasi su EVT, rinkimų rezultatai.
Sudėtinga politinė matematika
Anksčiau centro dešiniųjų Europos liaudies partija (EPP), kuri iš tiesų yra EP frakcija, būdavo pakankamai stipri tiek EVT, tiek EP, kad galėtų kone jėga prastumti savo kandidatus.
Tačiau šįkart situacija kitokia. Maždaug ketvirtadalis ES šalių lyderių yra centro dešinieji, tiek pat – socialistai, dar ketvirtadalis – liberalai, o likusieji prie šių trijų politinių krypčių nepriskirtini.
EP vadovybė tvirtina, kad Europos Komisijai turi vadovauti vadinamasis Spitzenkandidat – kitaip tariant, pagrindinis kandidatas, iškeltas vienos iš didžiųjų politinių EP frakcijų dar prieš EP rinkimus.
Tad politinė matematika išties sudėtinga. Nors diskusijoje, akivaizdu, negali dominuoti nė viena politinė jėga, kombinacijų, kurių atveju galima sulaukti veto, netrūksta.
Tiek EPP, tiek naujasis liberalų ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono aljansas EVT turi užtektinai balsų, kad galėtų užblokuoti patį svarbiausią sprendimą – kas bus paskirtas naujuoju Europos Komisijos pirmininku.
„Aš dar niekada nesu matęs tokios situacijos, kai politinės šeimos vaidina tokį svarbų vaidmenį EVT“, – prisipažino vienas Europos žaliųjų partijos vadovų Reinhardas Bütikoferis.
Teoriškai veto kortą išsitraukti gali net šalys, kurių atstovai EVT nepriklauso nė vienai didelei politinei šeimai, – Jungtinė Karalystė, Graikija, Vengrija, Italija ir Lenkija. Tiesa, reikėtų, kad jos susitartų dirbti kartu, o tai menkai tikėtina.
Kad būtų galima išsiųsti nominaciją EP, kuris jai pritartų arba ne, reikalinga „sustiprinta kvalifikuota dauguma“ EVT. Tai reiškia, kad kandidatūrai turi pritarti mažiausiai 21 ES šalis iš 28.
Parlamente aiškumų turbūt dar mažiau. EP vadovybė tvirtina, kad Komisijai turi vadovauti vadinamasis Spitzenkandidat – kitaip tariant, pagrindinis kandidatas, iškeltas vienos iš didžiųjų politinių EP frakcijų dar prieš EP rinkimus.
Bet šios frakcijos nesutaria, kas tuo kandidatu turėtų būti – ar vokietis Manfredas Weberis iš EPP, ar EK pirmasis vicepirmininkas Fransas Timmermansas iš socialistų, ar ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestager, atstovaujanti liberalams.
Apžvalgininkų teigimu, tai reiškia, kad EVT ketvirtadienio vakarą gali išbraukti visas tris pavardes ir iš esmės paieškas pradėti iš naujo.
Visos šios suirutės rezultatas – potencialiai nuodingas ir triukšmingas atrankos procesas, kuris gali užsitęsti visą vasarą. Ir visai nesvarbu, kad dabartinis EVT pirmininkas Donaldas Tuskas sako norintis susitarti iki birželio pabaigos.
Pykčiai, intrigos ir nuoskaudos
D.Tuskas ir kiti eurokratai turi planą B – pasirinkti EK pirmininką iš siauro kandidatų rato. Bet ir šis planas komplikuotas.
Sprendimų priėmimo procesui paprastai vadovauja Vokietija ir Prancūzija. Kanclerės Angelos Merkel ir E.Macrono parama – pagrindinė bet kokio susitarimo sąlyga.
Tačiau A.Merkel po dabartinės kadencijos paliks kanclerės postą, o jos – krikščionės demokratės – įtaką riboja būtinybė rodyti paramą M.Weberiui. Šis – ir vokietis, ir EPP šeimos narys.
Savo ruožtu E.Macronui pirmieji bandymai įnešti naujų vėjų į ES politiką nepavyko, kai jo naujai centristų-liberalų grupei vadovauti pasirinkta Nathalie Loiseau buvo priversta atsiimti savo kandidatūrą.
Višegrado grupė, į kurią taip pat įeina Slovakija ir Čekija, anksčiau leido suprasti, kad Komisijos pirmininku rinktųsi ES „Brexit“ derybininką Michelį Barnier.
Grupės eilinius supykdė jos komentarai apie esą neišvengiamą pertvarką ir apie M.Weberį, kurį ji pavadino ektoplazma.
Negana to, net jei Berlyno ir Paryžiaus balsai vis dar svarbiausi, ant kortos pastatyta tiek daug, kad tiesiog neįmanoma neatsižvelgti į visų ES narių interesus ir pažiūras – net pačių mažiausių.
Taip, Jungtinė Karalystė, kuri vis dar panirusi į „Brexit“ procesą, žada elgtis konstruktyviai ir paklusti daugumos sprendimams EVT, toli gražu neaišku, ar bus rastas kompromisas. Be to, Theresą May pakeisiantis britų premjeras gali elgtis kitaip nei ji.
Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui, kurio partija „Fidesz“ laikinai pašalinta iš EPP, nepatinka M.Weberis. Lenkija prisiekinėja niekad nesutiksianti su F.Timmermanso, kuris vadovauja pastangoms nubausti Varšuvą už galimus teisės viršenybės principo pažeidimus, kandidatūra.
Višegrado grupė, į kurią taip pat įeina Slovakija ir Čekija, anksčiau leido suprasti, kad Komisijos pirmininku rinktųsi ES „Brexit“ derybininką Michelį Barnier.
Italijos pozicija
Kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Italijai, derybos dėl postų taip pat yra proga tuo pat metu spausti kitas valstybes kitais klausimais.
Roma, beje, praras net tris svarbius postus – Antonio Tajani yra EP pirmininkas, Federica Mogherini diriguoja ES užsienio politikai, o Mario Draghi yra Europos centrinio banko (ECB) prezidentas.
Kadangi Italijos dabartiniai valdantieji yra euroskeptikai ir populistai, nelabai realu, kad Romai atitektų stambus laimikis. Bet italų pareigūnai pluša dviem frontais – jie nori ir bent vieno svarbus posto, ir išvengti oficialaus Komisijos dėmesio dėl biudžeto disciplinos stokos.
Anot „Politico“ kalbintų diplomatų, neaišku, ką parems Italija derybose dėl postų. Visgi jau žinoma, ko Roma tikrai neparems – belgo europarlamentaro, liberalo Guy Verhofstadto, siekiančio tapti EP pirmininku.
G.Verhofstadatas yra pavadinęs Italijos premjerą Giuseppe Conte šalies vicepremjerų Matteo Salvini ir Luigi Di Maio lėle.
Aišku, Italijai bet kokiu atveju svarbesni biudžeto deficito reikalai. Šalies spauda skelbia, kad G.Conte praėjusį penktadienį pabandė susitarti su Prancūzija – padėkite mums išvengti EK procedūrų, o mes paremsime prancūzų kandidatą į ECB prezidentus.
Laikas spaudžia
EVT labai spaudžia laikas – susitarti dėl pagrindinių postų reikia iki pirmosios naujojo EP plenarinės sesijos Strasbūre liepos 2 dieną. Šį faktą daug ES lyderių, įskaitant A.Merkel, regis, sukramtė tik pastarosiomis dienomis.
Tuo tarpu EP privalo išsirinkti pirmininką, o jei EVT nebus sutarusi dėl didesnio lyderių paketo, šis parlamentarų pasirinkimas smarkiai apribos EVT veiksmų laisvę – ypač dėl to, kas EK pirmininko poste pakeis Jeaną-Claude'ą Junckerį.
Pagal Bendrijos sutartis EVT privalo atsižvelgti į tai, ką EP pasirinks pirmininku. Tačiau Taryba turi ir ieškoti pusiausvyros pagal politines vertybes, geografiją ir demografinius rodiklius.
Be to, vis garsiau kalbama apie būtinybę pagerinti lyčių pusiausvyrą. Idealus scenarijus esą reikštų du vyrus ir dvi moteris keturiuose svarbiausiuose postuose.
Galiausiai dar daugiau sumaišties į procesą yra įnešusios trijų didelių politinių aljansų, įskaitant žaliuosius, pastangos susitarti dėl bendros politinės programos.
Pagal Bendrijos sutartis EVT privalo atsižvelgti į tai, ką EP pasirinks pirmininku. Tačiau Taryba turi ir ieškoti pusiausvyros pagal politines vertybes, geografiją ir demografinius rodiklius.
Per EP rinkimus po Europą nuvilnijo vadinamoji „žalioji banga“, bet Bendrijoje iki šio nėra nė vieno žaliojo lyderio.
O kadangi šiai augančiai politinei galiai aukščiausių postų tikėtis sunku, žalieji dar labiau užsispyrė ir per derybas elgiasi labai ambicingai – jie reikalauja užsibrėžti įspūdingus tikslus aplinkosaugos srityje.
Mirusių poetų draugija
D.Tuskas, formaliai pakviesdamas ES šalių lyderius į EVT susitikimą, dar išreiškė viltį greitai susitarti, bet daugelis diplomatų nemano, kad tai pavyks padaryti ketvirtadienio vakarą. Derybos greičiausiai tęsis ir per Didžiojo dvidešimtuko susitikimą Japonijoje kitą savaitę.
Pagrindinis iššūkis D.Tuskui iki šiol buvo surasti profesionalius kandidatus, norinčius pagrindinių ES postų ir galinčius viešai tai pasakyti.
O EVT pareigūnai jau seniai skundžiasi, kad vienas didžiausių Spitzenkandidat proceso minusų yra pareigas einančių premjerų ir prezidentų nenoras viešai pareikšti susidomėjimą vienu ES postų. Jie bijo kritikos namuose.
„Taryboje jie krapštosi galvas ir visur ieško kandidatų“, – „Politico“ teigė vienas ES šalies ministras.
Jo teigimu, ES šalių lyderiai nori surasti kandidatus, kurie anksčiau sukiojosi tarp dabartinių EVT narių. Pavyzdžiui, minimas buvęs Italijos premjeras Paolo Gentiloni, Danijos ekspremjerė Helle Thorning-Schmidt ir, taip, Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė.
„Jie ieško pavardžių tarp buvusių lyderių. Jie įstrigę išskirtinumo klube ir man primena mirusių poetų draugiją“, – teigė „Politico“ šaltinis.
-
Tarp „Politico“ įvardytų galimų Europos Vadovų Tarybos pirmininkių – D.Grybauskaitė
-
EP rinkimai: nuosaikieji atsilaikė, bet dirbs daugiau liberalų, žaliųjų ir populistų
-
Prezidentė sako, kad diskusijos dėl jos galimybių vadovauti EVT – ankstyvos
-
J.C.Junckerio įpėdinio paieškose svarbi ne vien kompetencija, bet ir lyčių balansas?
-
„Rzeczpospolita“: Lenkija neremia D.Grybauskaitės ES postų dalybose
