Kova dėl sankcijų: kas ir kodėl skalbia nešvarius Rusijos oligarchų baltinius?

Vakaruose jau kuris laikas prasidėjusi keista kampanija, kurios tikslas – išplauti kelių rusų oligarchų, į kuriuos taikomasi naujausiomis JAV sankcijomis, reputacijas. „The American Interest“ redaktorius ir „Echo Moskvy“ korespondentė Vašingtone Karina Orlova siūlo netikėti aiškinimais, kad turtuoliai nesusiję su Kremliumi.
Viktoras Vekselbergas ir Olegas Deripaska
Viktoras Vekselbergas ir Olegas Deripaska / „Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr.

Nuo pat balandžio pradžios, kai JAV paskelbė apie sankcijas septyniolikai Rusijos vyriausybės pareigūnų, septyniems oligarchams ir dvylikai jų valdomų ar kontroliuojamų kompanijų (suvaržymais Maskva baudžiama už kišimąsi į JAV prezidento rinkimus, – red.), įsiplieskė keistoki debatai.

Jų esmė – klausti, ar prasminga bausti konkrečiai du Rusijos oligarchus, Olegą Deripaską ir Viktorą Vekselbergą? Nuomonių, kad šie verslininkai nenusipelnė sankcijų, pasirodė ir keliuose Vakarų leidiniuose.

Dalis ekspertų labai nustebo

Pavyzdžiui, „Financial Times“, rašydamas apie O.Deripaską, citavo „Rusal“ tarybos narį, kuris sankcijas vadino nesąžiningomis: „Deripaska gerai žaidžia pagal Putino taisykles. Taip. Bet Rusijoje milijardieriai privalo laikytis arti Kremliaus.“

„The Washington Post“ savo ruožtu pasigavo buvusį JAV ambasadorių Maskvoje Michaelą McFaulą. Šio nuomonė tokia: „Kai pamačiau Vekselbergo pavardę, buvau priblokštas. Manau, kad sankcijos reikalingos. Bet žinau daug žmonių, kurie su juo dirba. Jis nepatektų į mano dešimtuką, dvidešimtuką ar trisdešimtuką.“

Bene garsiausiai dėl to, kad neva baudžiami ne tie asmenys, pasisako „Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis. Jis, pavyzdžiui, tikino, esą į aliuminio magnatą O.Deripaską nusitaikyta tik dėl to, kad tokia Donaldo Trumpo administracijos prekybos ir muitų taikymo strategija.

„Pavyzdys daromas iš milijardieriaus, kuris nėra Vladimiro Putino vidinio rato narys, tačiau kurio verslas nepatinka Donaldo Trumpo administracijai“, – rašė L.Beršidskis.

Kas dėl V.Vekselbergo, šis apžvalgininkas ryšius tarp tam tikrų Rusijos milijardierių ir Kremliaus apibūdina kone psichologiniais terminais, tarsi kalbėdamas apie Stokholmo sindromą: „Net turtingiausi verslininkai priklausomi nuo prezidento malonės. Tai ne žaidimas, bet prievartiniai santykiai, turintys kopriklausomybės elementų.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viktoras Vekselbergas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viktoras Vekselbergas

L.Beršidskis, regis, remiasi argumentu, kuris pernai lapkritį pasirodė tyrimo centro „Atlantic Council“ dokumente. Ekspertai rekomendavo kriterijus, pagal kuriuos Rusijos piliečiai turėtų būti įtraukti į sankcijų sąrašus.

„Turtingi Rusijos verslininkai neturėtų būti verti atsidurti sąraše vien dėl sukauptų pinigų. Daug jų praturtėjo dar prieš Putiną ir, kad išgyventų, yra priversti mokėti Kremliui“, – pažymima dokumente.

Ateitį turėtų kurti ne B.Jelcino laikų veteranai

Tam tikra prasme „Atlantic Council“ rekomendacija teisinga: iš tiesų reikia skirti tiesiog gabius šiandienos Rusijos verslininkus ir V.Putinui tarnaujančią kleptokratų mafiją.

Ne moralistinis revanšizmas turėtų būti Vakarų politikos variklis – mes turėtume blaiviai įvertinti, kas šie vekselbergai ir deripaskos yra bei kokius vaidmenis jie vaidina V.Putino Rusijoje.

Vis dėlto kai tokia skirtis taikoma deripaskoms ir vekselbergams, V.Putino režimo aukomis tampa daugybė purvinų rusų turtuolių, pasipelniusių iš smurtingos, mafijos kovomis persmelktos praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio privatizacijos.

Ar JAV sankcijų politika per plati? Atsakant vienu žodžiu – ne. O faktas, kad ir kitos Vakarų šalys – ypač Jungtinė Karalystė – gali pasekti amerikiečių pavyzdžiu ir pradėti kapstytis po tokių oligarchų kaip Romanas Abramovičius finansus, yra tik geros naujienos.

Ne moralistinis revanšizmas turėtų būti Vakarų politikos variklis – mes turėtume blaiviai įvertinti, kas šie vekselbergai ir deripaskos yra bei kokius vaidmenis jie vaidina V.Putino Rusijoje.

Taip, tai tiesa: kai kurie Boriso Jelcino eros magnatai pastaruosius 20 metų praleido bandydami diversifikuoti savo turtus ir taip susikurti šiek tiek nepriklausomybės nuo Kremliaus.

Kaip pažymi tas pats L.Beršidskis, JAV sankcijų sulaukęs milijardierius V.Vekselbergas jau yra perkėlęs apie 79 proc. savo turto už Rusijos ribų. Galiausiai galbūt tiesa ir tai, kad daug tokių turtuolių yra „švarūs“ ir atlaikytų net geriausių Vakarų audito bendrovių išbandymus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos verslininkas Viktoras Vekselbergas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos verslininkas Viktoras Vekselbergas

Puiku. Bet šiuo atveju svarbu tai, kad šie žmonės, iš būtinybės žaisdami pagal V.Putino režimo taisykles, išlieka be galo svarbia V.Putino sistemos dalimi.

Jie nėra nekalti įkaitai ar vasalai, verčiami mokėti mokesčius rūsčiam carui. Jie yra oportunistai, kaip tik šiuo metu tapę vis atšiauresnių JAV ir Rusijos santykių suktuko dalimi. Ir būtent todėl jie yra teisėti taikiniai kampanijoje, kuria siekiama atgrasyti Rusiją nuo agresyvių veiksmų.

Ar kampanija veiksminga? Kol kas sunku pasakyti. Tačiau tokių oligarchų jokiu būdu negalima laikyti aukomis V.Putino Rusijoje.

Vašingtone dažnai, nors ir subtiliai, bandoma teigti, kad B.Jelcino eros oligarchai gal ir nėra angelai, bet esą tikrai veiks konstruktyviai tuomet, kai V.Putino režimas žlugs.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas

Suprask, jei tokius žmones pavyks apsaugoti nuo sankcijų dabartinei Rusijos vyriausybei, galbūt pavyks išlaikyti tam tikrą įtaką Maskvai.

Suprask, JAV turėtų atsispirti pagundai ir nesirinkti bei nekurti politinių laimėtojų Rusijoje (kaip ir visur kitur). Dabartinė sankcijų politika, efektyvi ji ar ne, turėtų būti laikoma tik atgrasomuoju veiksniu.

„Bet šie ekspertai smarkiai klysta. Jei Rusija ir sulauks padorios ateities, ją sukurs karta, kuri bus nusipurčiusi B.Jelcino metų palikimo, o ne žmonės, kurie anuomet klestėjo“, – rašo K.Orlova ir D.Marušičius.

„Twitter“ nuotr./Damiras Marušičius
„Twitter“ nuotr./Damiras Marušičius

Ką suplanavo amerikiečiai?

Šių metų sausio 30 dieną JAV iždo departamentas paskelbė viešą vadinamojo „oligarchų sąrašo“ versiją. Šį sąrašą sudarė „įtakingi“ turtingi rusai ir politikai, kurie ten atsidūrė pagal sąsajas su V.Putino režimu ir tiesiog sukaupto turto vertę.

Tokio sąrašo paskelbimas pagal įstatymą „Dėl atoveikio Amerikos priešininkams per sankcijas“ (Countering America's Adversaries Through Sanctions Act, CAATSA) buvo sumanytas kaip gudrus spaudimo dar prieš pritaikant sankcijas įrankis.

Juk žinia apie JAV nuomonę siunčiama ne tik sankcijų taikiniams, bet ir galimiems jų partneriams, kurie tikrai pagalvos, ar verta užsiimti verslu su asmenimis, užsitraukusiais Amerikos nemalonę.

Prie sąrašo turinio ženkliai prisidėjęs buvęs JAV diplomatas Danas Friedas kartą itin taikliai pastebėjo: „Žmonės šiame sąraše turi tapti radioaktyviais.“

„Scanpix“ nuotr./Danielis Friedas
„Scanpix“ nuotr./Danielis Friedas

Paviešintą sąrašą daug kas sutiko su panieka. Daug kas purkštavo, kad 96 turtingų Rusijos piliečių pavardės, regis, buvo tiesiog nukopijuotos nuo kasmet žurnalo „Forbes“ skelbiamo „milijardierių sąrašo“. Vyriausybės pareigūnų pavardės buvo pasiskolintos iš Rusijos prezidento administracijos ir premjero biuro tinklalapių.

Ir nors Iždo departamentas patikino, kad Kongresui buvo nusiųstas kur kas platesnis sąrašas su visais reikalingais paaiškinimais, tiek ekspertai, tiek žurnalistai spjaudėsi skeptiškumu. Tas pats L.Beršidskis teigė, kad viešas sąrašas per platus ir apima padorius verslininkus.

Daug kas purkštavo, kad 96 turtingų Rusijos piliečių pavardės, regis, buvo tiesiog nukopijuotos nuo kasmet žurnalo „Forbes“ skelbiamo „milijardierių sąrašo“.

Galbūt. Tačiau balandį, kai sankcijos įsigaliojo, kritika subtiliai pasikeitė – B.Jelcino eros oligarchai staiga virto V.Putino režimo aukomis.

Sunku aiškiai pasakyti, kodėl taip pakrypo retorika: žmonės, pasirinkę tokią liniją, labai skirtingi. Pavyzdžiui, mes nieko nežinome apie anoniminius O.Deripaskos gynėjus pačioje bendrovėje „Rusal“ – bet, žinoma, jie nėra nešališki.

Savo ruožtu L.Beršidskis, iš Rusijos į Berlyną 2014 metas pasitraukęs buvęs „Vedomosti“ redaktorius, regis, vykdo vienišą misiją prieš, jo manymu, Vašingtone vis intensyvėjančią rusofobiją.

„Tačiau Vašingtone vyksta kiti dalykai: jei pabendrauji su žmonėmis, kurie dirbo Rusijoje ir su Rusija praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, supranti, kad jie savotiškai interpretuoja istoriją“, – rašo D.Marušičius ir K.Orlova.

Vieni gerai sutarė su tokiais rusais kaip Anatolijumi Čiubaisu ir Piotru Avenu – jaunais reformistais, virtusiais turtuoliais, kurių sprendimai ekonomikos srityje kažin ar palengvino Rusijos perėjimą nuo komunistinės sistemos prie kapitalizmo.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Piotras Avenas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Piotras Avenas

Kiti, dirbę dar JAV prezidento Billo Clintono administracijoje, tarsi vis dar ištikimi chaotiškam alkoholikui B.Jelcinui. Menka paslaptis, kad amerikiečiai net padėjo oligarchams 1996 metais, kai buvo mestos visos pastangos, kad B.Jelcinas būtų perrinktas.

Įtvirtinta „paniatija“

Negailestinga dešimtojo dešimtmečio liberalizacija leido Rusijoje atsirasti naujai milijardierių gangsterių kartai – jos atstovai ir yra vadinami oligarchais. Absoliučiai visi jie praturtėjo apgaule, ir didžioji dauguma iškilo ryšių su organizuotu nusikalstamumu dėka.

Ir vis dėlto daliai Vakarų ekspertų būtent šie turtuoliai simbolizavo drausmingą kelią gražios kapitalistinės Rusijos ateities link.

Neseniai mirusi garsi kremlinologė Karen Dawisha tokią logiką aiškino taip: „Teisinga manyti, jog per perėjimo nuo diktatūros prie demokratijos laikotarpį banditai ilgainiui patys bus suinteresuoti įstatymų viršenybe – kad teisės aktai saugotų jų turtus. Stabilumo ir nuspėjamumo noras leis augti demokratijai.“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Karen Dawisha
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Karen Dawisha

K.Dawishai ir kitiems ekspertams V.Putino iškilimas 2000-aisiais prilygsta perversmui – sunaikinimui šalies, kuri, nors ir duobėtu keliu, judėjo kapitalistinės, galbūt net liberalios demokratijos link.

Idėja, kad B.Jelcino laikų oligarchai yra Rusijos viltis, yra keista ir paremta dar keistesne jau minėta demokratizacijos teorija – „gerų oligarchų“ Rusijoje nėra.

Ir taip, kad V.Putinas pastatė revizionistinę, ekspansionistinę ir vis labiau autokratinę kleptokratijos piramidę, akivaizdu visiems, kurie turi akis. Niekas nesiginčija ir dėl to, kad jis 2011-2012 metais prismaugė demokratinę opoziciją.

Bet idėja, kad B.Jelcino laikų oligarchai yra Rusijos viltis, yra keista ir paremta dar keistesne jau minėta demokratizacijos teorija – „gerų oligarchų“ Rusijoje nėra.

Dar mįslingesni teiginiai, kad magnatai, bendradarbiaujantys su V.Putinu, yra režimo įkaitai, o ne nuolat galimybių ieškantys kolaborantai. Tiesa, tokios minties kilmė irgi lengvai dekonstruojama – ji susijusi su nelinksmu Michailo Chodorkovskio likimu.

2000 metų liepą, vos užėmęs valdžią, V.Putinas susikvietė B.Jelcino eros oligarchus į susitikimą ir pažadėjo, kad jų nelegalių turtų Kremlius nelies, jei jie nesikiš į politiką.

V.Putinas jau pykosi su Borisu Berezovskiu ir Vladimiru Gusinskiu – dviem didžiules žiniasklaidos imperijas sukūrusiais kritikais ir net varžovais. Jie tikrai nebuvo kilnūs demokratai; iki metų pabaigos abu pasirinko savanorišką tremtį.

Daugelis kitų turtuolių nusprendė kukliai nuleisti akis, pernelyg nesišakoti ir bendradarbiauti su V.Putino valdžia.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Chodorkovskis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Chodorkovskis

Daugelis, bet ne visi. M.Chodorkovskis, kuris 2003 metais buvo turtingiausias žmogus Rusijoje, kaip tik ėmė stiprinti savo politinę nepriklausomybę. Tiesą sakant, panašu, kad jam tikrai rūpėjo tai, kas vyksta – verslininkas pradėjo atvirai kamantinėti V.Putiną apie šalį apėmusią korupciją ir kronizmą.

V.Putino atsakas buvo negailestingas. Kremlius apkaltino M.Chodorkovskio kompaniją „Jukos“ mokesčių slėpimu ir verslininką dešimtmečiui įkišo už grotų.

Naftos bendrovė buvo išrakinėta po kaulelį, o pelningiausi aktyvai atiteko valstybinei įmonei „Rosneft“. Pastarajai vadovauja senas V.Putino patikėtinis, jo de facto pavaduotojas Igoris Sečinas.

Nei aukos, nei įstatymus gerbti pradėję banditai

Daugeliui Rusijos ekspertų šaltakraujiškas M.Chodorkovskio sužlugdymas parodė tikrąjį V.Putino režimo veidą.

O faktas, kad M.Chodorkovskis aukodavo nemažai lėšų pilietinės visuomenės iniciatyvoms, o prieš pat įkalinimą kalbėjo apie reformas, padėjo įtvirtinti mitą, esą Rusijos banditai jau tuoj tuoj virs atsakingais liberalios ir demokratiškos visuomenės akcininkais.

Bet tokią teoriją į skutelius suplėšo žvilgsnis į tai, kaip nuo laikų, kai buvo susidorota su M.Chodorkovskiu, sekėsi tokiems turtuoliams kaip O.Deripaska ir V.Vekselbergas. Jie nei aukos, nei „nusiraminę banditai“.

„O.Deripaska labiau nei net kuris kitas oligarchas susiejo savo likimą su Rusijos valdančiąja klase“, – dar 2010 metais rašė „Financial Times“.

„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas (kairėje) ir Olegas Deripaska 2017 metų lapkritį
„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas (kairėje) ir Olegas Deripaska 2017 metų lapkritį

Jis vedė Poliną Jumaševą – vieno B.Jelcino patarėjų ir paties eksprezidento dukters vyro Valentino Jumaševo dukterį. Taip O.Deripaska prisigretino prieš vadinamosios „Šeimos“ – klano, atvedusio V.Putino į valdžią ir susitarusio, kad pastarasis jo nelies. V.Putino 2000-aisiais surengtą susitikimą galima laikyti tokio „susitarimo“ įtvirtinimu.

Anot eksperto Konstantino Gazės, O.Deripaska – ne tiek verslininkas, kiek naudingų tinklų mezgėjas. Labiau politikas negu vadybininkas.

Per pastaruosius 15 metų pagalbos tiek iš V.Putino, tiek iš Dmitrijaus Medvedevo administracijų O.Deripaska prašė ne mažiau kaip 50 kartų. Teigiamo atsakymo sulaukė beveik kiekvieną sykį, išskyrus 2008-uosius, kai siautėjo finansų krizė – bet tuomet Kremlius pinigų gailėjo net I.Sečinui.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Igoris Sečinas
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Igoris Sečinas

O.Deripaskai padėjo, pavyzdžiui, su saugumo struktūromis siejamas valstybinis vystymo bankas „Vnešekonombank“, verslininkui įmantrios schemos pagalba skyręs 4,5 mlrd. dolerių.

„Aš neskiriu savęs nuo valstybės. Neturiu jokių kitų interesų“, – būtent tokiais žodžiais O.Deripaska dar 2007 metais leido suprasti, kad puikiai žino, kokį žaidimą žaidžia.

Be to, panašu, kad O.Deripaska tiesiog naudingas V.Putinui. Verslininkui 2006-aisiais buvo išduotas Rusijos diplomatinis pasas, o JAV diplomatai tais pačiais metais pastebėjo, kad jis itin dažnai keliauja svetur su Rusijos prezidentu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Olegas Deripaska
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Olegas Deripaska

Dabar netrūksta informacijos, leidžiančios manyti, kad O.Deripaska galėjo padėti Rusijai kištis į 2016 metų JAV prezidento rinkimus ir kaip neoficialus tarpininkas bendravo su Donaldo Trumpo kampanijos atstovais.

V.Vekselbergas turtus irgi ėmė krautis dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – per kruvinus „aliuminio karus“. Holdingo kompaniją „Renova“, kuriai balandį buvo pritaikytos sankcijos, su Leonardu Blavatniku jis įkūrė dar 1991 metais.

Tiesa, skirtingai nei O.Deripaska, V.Vekselbergas apie savo ryšius su Kremliumi kalba atsargiau. Bet užtat uoliai demonstruoja patriotizmą.

>>>

Kai buvo susidorota su M.Chodorkovskiu, V.Vekselbergas už 100 mln. dolerių parvežė į Rusiją brangakmeniais inkrustuotų „Faberge“ kiaušinių kolekciją. V.Putinas viešai pagyrė turtuolį – ir viskas, jis jau Kremliaus pusėje.

V.Vekselbergas kartu su L.Blavatniku, Michailu Fridmanu, P.Avenu – argi jie visi yra V.Putino sistemos įkaitai? – ir kitais labai neblogai užsidirbo iš kompanijos TNK – jos privatizavimo, sujungimo su britų BP ir britiškosios dalies pardavimo „Rosneft“.

2010 metais V.Vekselbergui D.Medvedevas patikėjo rusiško Silicio slėnio – Skolkovo fondo– priežiūrą.

Pats V.Vekselbergas mėgsta padejuoti ir pasiskųsti, kad projektas jam yra finansinė našta, bet didžiąją dalį pinigų į fondą iki šiol įnešė ne jis, o Rusijos vyriausybė, o maždaug 2 mlrd. dolerių kažkur dingo.

Galiausiai V.Vekselbergas kartu su L.Blavatniku, Michailu Fridmanu, P.Avenu – argi jie visi yra V.Putino sistemos įkaitai? – ir kitais labai neblogai užsidirbo iš kompanijos TNK – jos privatizavimo, sujungimo su britų BP ir britiškosios dalies pardavimo „Rosneft“. Akcininkams iš Rusijos atiteko net 28 mlrd. dolerių.

Rusijos vyriausybė turbūt neatsitiktinai iškart suskubo į pagalbą V.Vekselbergui, kai tik JAV šių metų pavasarį pritaikė jam sankcijas.

Ar nėra skirtumo tarp tikrojo V.Putino vidinio rato narių – I.Sečino, Genadijaus Timčenkos, Arkadijaus ir Boriso Rotenbergų, Jurijaus Kovalčiuko – ir B.Jelcino laikų „verslininkų“, kurie vis dar valdo vienas didžiausių kompanijų Rusijoje?

Žinoma, kad skirtumas yra. Putinistai daugiausia yra asmeniniai Rusijos prezidento draugai, kuriuos V.Putinas šelpia garbingais postais valstybinėse kompanijose ir pelningais kontraktais.

O „veteranai“, 2000-aisiais laiku sujudę, per beveik du dešimtmečius perkėlė turtus už Rusijos ribų, investavo į Vakarų kompanijas ir nusipirko po antrą ar trečią pasą. M.Fridmanas sau leido turbūt daugiausia – jis padeda ukrainiečiams ir šiltai bendravo su vėliau nušautu Borisu Nemcovu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Fridmanas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Fridmanas

Vis dėlto pastarieji vis tiek aktyviai bendradarbiauja su V.Putino režimu. Tai ne tik verslas prisilaikant atstumo – šie verslininkai tikrai nėra kažkokie įkaitai, bandantys išvairuoti savo nuostabias kompanijas per rūsčius autoritarizmo vandenis.

„Jie yra kolaborantai. Būti milijardieriumi šiandienos Rusijoje reiškia būti ištikimu režimo bendražygiu. Nemokamų pietų su Vladimiru Putinu nebūna.

Jie pasirinko draugauti su režimu, kuris vis dažniau pykstasi su JAV, ir pasirinko siekdami asmeninės naudos. Jei besitęsiantis dvišalis konfliktas tokius verslininkus sukramtys, dėl to bus kalti tik jie patys“, – rašo K.Orlova ir D.Marušičius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis