Prie evakuacijos autobuso durų pietų Ukrainos uostamiesčio Mykolajivo centre Liubovė Verba spusteli savo dukros Dianos ranką, kol 12 metų sūnus Viačeslavas žiūri į ją.
Tai trumpa ir jaudinanti akimirka. Liubovė yra pavargusi ir išvargusi. Negalėdama užmigti po Rusijos apšaudymų, kurie miestą kankina nuo vasario mėnesio, kai prasidėjo karas, jai išsivystė drebulys.
Dabar ji išvyksta į Odesą, už dviejų valandų kelio pakrante, lydima vienos iš savo dukterų, penkiolikmetės Ksenijos.
Kadaise beveik 500 tūkst. gyventojų turėjusiame Mykolajivo mieste per pastaruosius penkis mėnesius gyventojų skaičius sumažėjo beveik perpus. Kasdien išvyksta vis daugiau gyventojų – kaip Liubovė dabar.
Liubovės vyras Serhijus liks mieste su Viačeslavu ir dvidešimtmete Diana, ištekėjusia už Ukrainos kario. Jie sako, kad nenori išvykti.
„Aš labai nervinuosi dėl situacijos, kurioje esame, – prisipažįsta Serhijus, žmonos autobusui išvykus. – Bet jai buvo daug blogiau. Kai ją pažadindavo apšaudymas, ji negalėdavo užmigti. Ji nebegalėjo ilgiau čia pasilikti. Mes tiek daug laiko praleidome rūsyje, ir jai išsivystė drebulys.“
-
Ukrainiečiai tvirtina dar nepraradę nė vieno HIMARS
-
Stambulas kaip „Minskas“: ką už „susitarimą dėl grūdų“ iš Vakarų gaus Rusija
-
Baltieji rūmai: Rusijos puolimas Odesoje kelia pavojų grūdų eksporto sandoriui
-
Vis garsiau kalbama apie Ukrainos kontrpuolimą Chersono srityje, Rusijai nerimą kelia ir tikslus HIMARS sistemų panaudojimas
„Atrodo, kad jie [rusai] turi tvarkaraštį, – priduria jis. – Jie pradeda šaudyti trečią valandą ryto ir tai tęsiasi iki 7 ar 8 valandos ryto. Žmonės dieną jaučiasi saugesni. Dieną apšaudymas nėra toks smarkus kaip naktį“.
Tarsi šių žodžių įrodymas rytą po Liubovės išvykimo, tuoj po 3 val. nakties, už kelių kvartalų pataikė raketa, palikusi didžiulį kraterį viduryje automobilių plovyklos ir išdaužusi aplinkinių namų langus.
49 metų Oleksandro Holovkino namas buvo vienas iš arčiausiai sprogimo, kuris išbarstė stiklus visame jo name ir suskaldė sieną nuo grindų iki lubų. Tiesiai po jo langu matoma raketos dalis.
Daržovių pardavėjas O.Holovkinas sako, kad nujautė, jog įvyks kažkas blogo, ir nakvojo viename iš namų miesto pakraštyje esančiame kaime.
„Žinote, – sako jis. – Žinojau, kad kažkas atsitiks. Taigi vakar persikėlėme į kaimą. Ir tą pačią naktį, kai persikėlėme, tai įvyko. Dievas mane išgelbėjo!“
Iš 148 karo dienų, – sako meras Aleksandras Senkevyčius, – Tik 21 dieną nebuvome bombarduojami.
O.Holovkinas rankose laiko sulankstytą plastiko lakštą, kurį atsinešė, kad užsandarintų sugadintus langus.
Jis pakartoja Serhijaus įžvalgą: „Jie tarsi turi tvarkaraštį, – sako jis. – Jie pradeda trečią valandą ryto.“
Prieš savaitę buvo smogta netoliese esančiam universitetui. Tarp nuolaužų vis dar matomas išlūžęs šaudmens korpusas.
Kol automobilių plovyklos savininkas ir kitos įmonės užsiima dulkių ir nuolaužų šlavimu, universitete padaryta žala per didelė, kad būtų galima naudoti šluotas ir kastuvus. Ant šaligatvio išsibarstė nuolaužų ir stiklo šukės.
„Iš 148 karo dienų, – sako meras Aleksandras Senkevyčius, – Tik 21 dieną nebuvome bombarduojami.“
Kai kurie karo nuostoliai ne tokie akivaizdūs.
Toli nuo paties miesto rusų ugnis apgadino pagrindinį vandentiekio vamzdį, kuriuo tiekiamas vanduo į Mykolajivą. Miestas siurbia sūrų, druskingą vandenį praustis ir tualetams aprūpinti. Geriamasis vanduo tiekiamas iš cisternų, prie kurių gyventojai turi stovėti eilėse.
Kita problema – maistas. Šalia eilės prie vandens 68 metų Valentyna Vanejeva ir 84 metų Rymma Vasiukova, kaip ir dar dvi dešimtys kitų norinčių būti pirmosios eilėje, 9 val. ryto atvyko į 14 val. prasidedantį maisto dalijimą.
„Atėjus antrai valandai, čia bus 200 žmonių“, – sako Valentyna.
Tačiau, nepaisant raketos, nusileidusios ant automobilių plovyklos, žmonės sako, kad tai buvo „rami diena“ – antra tokia iš eilės.
Parduotuvės dirba, taip pat ir kai kurios kavinės. Iki 11 val. ryto gatvėje vaikšto šeimos. Žmonės eina tvarkyti reikalų. Kai kurie sėdi lauko kavinėse.
Ant suoliuko po medžiu guli jaunas vyras su geltonais sportiniais bateliais, galvą padėjęs ant vyresnės moters, galbūt jo motinos, kelių, o ji naršo telefone.
Už tilto per Pietų Bugo upę, į Odesos pusę, matyti tirštų juodų dūmų stulpas, kylantis už miesto uosto dervų.
Ramios dienos Mykolajive niekada nebūna tikrai ramios.
