Rusų laukia sunkios pagirios
– Ar sunku buvo prisitaikyti prie emigranto gyvenimo?
– Labai sudėtinga pakeisti šalį, prisitaikyti prie naujų namų, naujų draugų. Tačiau socialinis ratas man nėra pats svarbiausias dalykas – jis jau buvo sutrūkinėjęs ir Maskvoje.
Kai kurie draugai ėmė į įvykius žvelgti kitaip, kai kurie mirė, kai kurie išvyko, kai kurie tapo tokiais, kuriems net nenorėjau rankų paspausti. Kai sensti, suvoki, kad vos keletą žmonių gali pavadinti tikrais draugais, į kuriuos gali kreiptis nelaimės atveju.
2008 metais, kai atvykau į Kijevą, situacija buvo kitokia. Tai buvo vilties laikas, kai tikėtasi, jog Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimas atneš politinį atlydį. Žurnalistikai atsirado daugiau galimybių, kūrėsi internetinė žiniasklaida. Nors D.Medvedevo valdymo metu įvyko daug protestų, tikėjausi, kad man nereikės ilgai būti Kijeve ir netrukus gausiu progą vėl dirbti Rusijoje. Šiandien, praėjus pusseptintų metų, save laikau savanoriu emigrantu.
– Ar situacija tapo sudėtingesnė, kai baigėsi „atlydys“?
– Taip. Net ir Kijeve nėra lengva dirbti. Labai sunku neįsivelti į kovą – nepaisant to, kad to reikalauja profesiniai standartai. Pavyzdžiui, kaip ukrainietis žurnalistas gali išlikti objektyvus, kai Rusija atplėšia dalį jo šalies žemių? Kaip jie turi nušviesti karą objektyviai, iš abiejų pusių, kai Rytų Ukrainoje vyksta tokie įvykiai – ypač, kai prorusiški separatistai į žurnalistus žvelgia kaip į priešus, kuriuos turi nužudyti arba bent jau paimti įkaitais.
Taip pat neįmanoma Rusijos propagandinės žiniasklaidos darbuotojus vadinti žurnalistais, ypač kai jie rengiasi karinėmis uniformomis, nešiojasi ginklus, su jais pozuoja prieš kameras.
Arba prisiminkime atvejį su rusų aktoriumi Michailu Porečenkovu, kuris su šalmu, ant kurio – užrašas „Žiniasklaida“, šaudė į Ukrainos karius. Jis gali būti geras aktorius, bet ką jis daro?
Anksčiau ar vėliau prasidės pabudimas, ir bus sunkios pagirios. Anksčiau ar vėliau jie atgailaus. Mes, žmonija, jau tą esame išgyvenę.
– Kaip manote, kas nutiko žmonėms Rusijoje, kurie remia M.Porečenkovą?
– O kas nutiko žmonėms Vokietijoje ketvirtajame dešimtmetyje?
Šiandien man Rusija primena tų laikų Vokietiją. Žinoma, tai ne visiška kopija, o istorinės paralelės visada rizikingos. Tačiau žmonės tikrai yra apgauti. Anksčiau ar vėliau prasidės pabudimas, ir bus sunkios pagirios. Anksčiau ar vėliau jie atgailaus. Mes, žmonija, jau tą esame išgyvenę.
– Ką turite galvoje?
– Devintojo dešimtmečio pabaigoje per vieną laidą a.a. akademikas Dmitrijus Lichačiovas pateikė puikų atsakymą į auditorijos klausimą, kas jam yra labiausiai žeidžiantis dalykas. Jis pasakė – „kolektyvinis nušvitimas“. Tokį „kolektyvinį nušvitimą“ galima matyti ir dabar. Jį galime matyti tarp Rusijos liberalų, kurie priekaištaudavo tiems, kurie kritikavo V.Putiną, kai šis tik atėjo į valdžią.
Tą patį galima matyti ir tarp žurnalistų – neįvardysiu konkrečių asmenų, bet tarp tų, kurie rašo aštrius straipsnius, kuriuose smerkia V.Putiną, yra daug ir tokių, kurie anksčiau aistringai jį gindavo ir kaudavosi už vietą Kremliaus žiniasklaidoje.
O kiek jų anksčiau padėdavo Putinui kurti vidaus ir užsienio politiką? Tačiau yra žmonių, kurie rašo nuoširdžiai, atvirai ir taip talentingai, kad jiems atleidi. Bet yra ir daug tokių, kurie sukelia šleikštulį.
V.Putino žiniasklaidos zoologijos sodas
– Kas nutiko Rusijos televizijai? Jūsų nuomone, ar valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos redaktoriai ir žurnalistai patys tiki tuo, ką sako? Ar tai tiesiog yra darbas, už kurį gauni pinigus, ir tas darbas gali būti ir istorijų apie nukryžiuotus berniukus kūrimas?
– Ar skaitėte neseną interviu su Tatjana Mitkova „Forbes“? Jis visiškai šlykštus, net nenoriu kalbėti. Tačiau vienas dalykas tame tekste mane privertė pasijusti gerai: sužinojau, kad vienas iš mano buvusių bendradarbių neišdavė savo principų, nepradėjo laižyti Kremliaus batų.
Ji skundėsi, kad savo darbą metė Slava Grunskis. Kokia kvaila moteris! S.Grunskis buvo vienas geriausių karo korespondentų – aukštas, gražus, bebaimis, varantis visas moteris iš proto. Dabar jis yra laimingas ir laisvas. Jis praleisdavo mėnesius Sarajeve, Grozne, Artimuosiuose Rytuose. Tačiau jam užteko drąsos pasakyti „Velniop laisvos spaudos varžymą“ ir išvykti keliauti į Ameriką.
Šiame narve laikau nepriklausomą radiją, o čia – opozicijos televiziją. Štai narvas žurnalams, orientuotiems į intelektualus, o ši didelė paukštidė – nepriklausomiems laikraščiams. Tik pažiūrėkite, kiek vietos – o jūs sakote, kad mes smaugiame žiniasklaidą, – galėtų aiškinti V.Putinas.
Jis toks ne vienas – žinau ir daugiau žurnalistų, kurie nebenorėjo būti viso šio mėšlo dalimi, todėl išvyko iš šalies.
Prieš kelias dienas skaičiau interviu su buvusiu NTV korespondentu Borisu Kolcovu. Jis dabar gyvena Niujorke ir sako, kad geriau būsiu taksi vairuotojas čia nei grįšiu į Maskvą. Anot jo, jis puikiai supranta, kad darbo sąlygos yra visiškai pasikeitusios: „Jeigu sugalvočiau grįžti, būčiau pavadintas „penktosios kolonos“ atstovu. Ar man tikrai to reikia?“.
– Ar tik tokia išeitis ir liko – mesti darbą ir išvykti iš šalies?
– Užsienio žiniasklaidoje yra pakankamai galimybių rusų žurnalistams. Neįmanoma visiems nueiti dirbti į „Echo Moskvy“ ar „TV Rain“ – be to, niekas nežino, kas nutiks ir šioms nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms.
Prieš dešimt metų vienas opozicijos politikas juokavo, kad V.Putinas susikūrė savo nuosavą žiniasklaidos zoologijos sodą. Jeigu kuris Vakarų lyderis aplanko Rusiją ir apkaltina smaugiant laisvą žiniasklaidą, V.Putinas gali tą žmogų pavedžioti po šį savo zoologijos sodą.
„Šiame narve laikau nepriklausomą radiją, o čia – opozicijos televiziją. Štai narvas žurnalams, skirtas intelektualams, o ši didelė paukštidė – nepriklausomiems laikraščiams. Tik pažiūrėkite, kiek vietos, o jūs sakote, kad mes smaugiame žiniasklaidą“, – jis galėtų sakyti.
Dabar V.Putinas šį zoologijos sodą yra sumažinęs iki Kunstkameros. Ar atsimenate, kai joje Petras I turėjo išsigimėlių kolekciją – pavyzdžiui, veršiuką su dviem galvom? Dabar nepriklausomos – net ne kritiškos ar opozicinės – žiniasklaidos priemonės Rusijoje tampa eksponatais Kunstkameroje.
Šiandien V.Putino Kunstkameroje yra „Novaja gazeta“, „Echo Moskvy“ ir „TV Rain“. Jis gali į jas rodyti ir sakyti: „Nedrįskite kaltinti, kad mes neturime nepriklausomos žiniasklaidos“.
Pataiso tuos, kurie jį vadina rusų žurnalistu
– Ar laikote save emigrantu?
– Ir taip, ir ne. Į Kijevą atvykau kaip imigrantas. Leiskite priminti savo karjerą po vadinamojo senojo NTV kanalo skilimo 2001 m. Dalis redaktorinės komandos, įskaitant ir mane, sugebėjo išlikti televizijoje dar dvejus metus dirbdami TV 6 (kuris vėliau virto TVS), tačiau 2003 metų vasarą šis kanalas iš mūsų buvo atimtas.
Man buvo leista suprasti, kad besikeičiant situacijai tiek Rusijos politikoje, tiek Rusijos žiniasklaidoje, aš tapau persona non grata.
– Dirbote ir „Moscow News“?
– Taip. Prieš pat bylą prieš „Jukos“ iš Michailo Chodorkovskio ir Leonido Nevzlino gavau pasiūlymą vadovauti „Moscow News“. Tačiau laikraštis ilgai neatlaikė spaudimo. Tuomet tapau laisvai samdomu žurnalistu – turėjau savo laidą „Echo Moskvy“ radijuje, rašiau straipsnius GQ, „Forbes“, „Vedomosti“, „The New Times“.
Profesine prasme tai man buvo labai svarbus laikotarpis. Blogo man linkintys žmonės anksčiau bandė skleisti gandus, kad aš joks žurnalistas, kad nesugebu rašyti, kad galiu tik perskaityti, kas man duota. Tuo metu išsklaidžiau bet kokias abejones apie savo sugebėjimus.
Jeigu mane kas nors kartais pavadina rusų žurnalistu, aš juos pataisau – esu ukrainiečių žurnalistas, kilęs iš Rusijos.
– Kaip pradėjote dirbti „RTVi“?
– Buvęs NTV savininkas Vladimiras Gusinskis mane pakvietė vesti laidos. RTVi buvo pasaulinis palydoviniu ryšiu transliuojamas kanalas rusų kalba, kurį V.Gusinskis JAV įkūrė 2002 m., kai pabėgo iš Rusijos.
Po pusantrų metų jis man pasiūlė darbą Ukrainoje – taip ir pradėjau kurti naują Ukrainos kanalą TVi. Projektas nepavyko, tačiau man pasisekė dar kartą: didžiausias Ukrainos televizijos kanalas „Inter“ mane pakvietė vesti pagrindinę kassavaitinę pokalbių laidą apie politiką. Nuo to laiko gyvenu ir dirbu Kijeve.
– Ar kada važiuojate į Maskvą?
– Kuo ilgiau gyvenu Kijeve, tuo rečiau aplankau Maskvą. Po mano kelionės ten vasario mėnesį daugiau išvis nebevažiavau. Man yra paprasčiausiai nesaugu vykti į Maskvą.
Aš žinau, kaip atlikti savo darbą, tačiau dabartinėje Rusijoje aš neturiu galimybių užsidirbti, todėl ir esu Kijeve. Maždaug prieš 10 metų vienas Rusijos politikas man tiesiai šviesiai perdavė Kremliaus žinutę: jeigu sutiksiu atgailauti, tuomet gausiu darbą. Jeigu ne – ne.
– Atgailauti už ką?
– Už Kremliaus kritiką. Turėjau pabučiuoti V.Putinui kojas ir pasakyti, kad jis yra didis ir galingas, kad jis – būtent toks, kokio prezidento reikia Rusijai, kad viską daro teisingai. Galėjau pradėti jam tarnauti.
Džiaugiuosi, kad dabar gyvenu Kijeve. Jeigu mane kas nors kartais pavadina rusų žurnalistu, aš juos pataisau – esu ukrainiečių žurnalistas, kilęs iš Rusijos.
– Sakoma, kad ukrainiečiai išbando rusų sąžiningumą paklausdami vieno paprasto klausimo – kam priklauso Krymas?
– Tiesa. Mano atsakymas labai aiškus: Krymas priklauso Ukrainai. Jis buvo neteisėtai aneksuotas Rusijos, kuri pasirėmė visiškai absurdišku argumentu, esą reikia ginti rusus.
Pasinaudodama karine jėga („žaliaisiais žmogeliukais“) ir melu („referendumu“) Rusija pusiasalį aneksavo. Nematau skirtumo tarp to, ką V.Putinas padarė Krymui, ir to, kaip Saddamas Husseinas aneksavo Kuveitą. Tikiu, kad vieną dieną Krymas bus grąžintas Ukrainai be jokių sąlygų ir išlygų – taip kaip kažkada Sudetai grąžinti Čekoslovakijai.
Už sprendimą likti Rusijoje gali tekti brangiai sumokėti
– Praėjusiame amžiuje dažnai rusų emigrantai nuspręsdavo nepirkti nekilnojamojo turto užsienyje – jie gyvendavo viešbučiuose ir laukdavo, kol žlugs režimas – tuomet jie galės grįžti namo. Ar jūs irgi laukiate dabartinio režimo žlugimo? Ar norėtumėte grįžti?
– Tie, kurie niekada neišsikraudavo lagaminų, nes laukė Sovietų Sąjungos žlugimo, galėjo iššvaistyti geriausius savo metus. Jeigu kas nors pasikeis Rusijoje, aš galbūt ir vėl ten nuvyksiu, galbūt – visam laikui. Niekada nesakyk niekada.
Mano tėvynės istorija jau kelis kartus moko tos pačios pamokos – kaip greitai viskas gali pasikeisti. 1913 metais Rusija pompastiškai šventė Romanovų valdymo 300 metų jubiliejų. Patriotinis entuziazmas buvo padangėse, o caras imperatorius atrodė be galo mylimas savo žmonių. Varpai skambėjo, visi džiaugėsi.
Jeigu tuo metu būtų kas nors pasakęs: „Pabuskite! Šita valstybė per ketverius metus subyrės, vadovas su visa šeima bus nužudyti rūsyje, brolis kausis prieš brolį, šalį užlies kraujas“? Toks žmogus būtų palaikytas visišku bepročiu. Tačiau būtent taip ir nutiko.
Kaip ir viskas vyko su perestroika. Net labiausiai išmanantys žmonės negali prognozuoti ateities. Pamenu, kai 1989 metais kalbėjausi su puikiu žurnalistu Vladimiru Cvetovu. Jis tuomet labai argumentuotai ir įtikinamai aiškino, kodėl artimiausiu metu Vokietijos demokratinėje respublikoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje nebus jokių pokyčių – nors reformos ir buvo įgyvendinamos Vengrijoje bei Lenkijoje.
Gal kiek perdedu, tačiau dalis žmonių, kurie nusprendžia ten likti, man primena žydus, kurie atsisakė išvykti iš Kijevo, kai jį okupavo naciai.
Ir štai, po kelių dienų griuvo Berlyno siena, sovietų valdžios režimai žlugo Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Tačiau net ir tuomet negalėjome įsivaizduoti, kas vyks 1991 m.
– Žmonės Rusijoje bijo areštų, uždaromų sienų, draudimo naudotis užsienio valiuta.
– Režimo logika tą diktuoja – kad bus dar labiau veržiami sraigtai, bus stengiamasi riboti valiutos keitimą, sugrąžinti leidimus išvykti iš šalies, internetas gali būti labai apribotas – kaip Irane ar Kinijoje. Būtent todėl aš sakau savo draugams, giminėms ir pažįstamiems – jeigu turite progą, išvažiuokite į kitą šalį.
Šiandieninėje Rusijoje vyksta siaubingi dalykai. Gal kiek perdedu, tačiau dalis žmonių, kurie nusprendžia ten likti, man primena žydus, kurie atsisakė išvykti iš Kijevo, kai jį okupavo naciai.
– Kas nutiks liberaliems intelektualams, kurie liks Rusijoje?
– Nebus surengtos masinės žudynės tiems, kurie laikomi „tautos išdavikais“ ar „penktąja kolona“, tačiau gniaužtai opozicijai vis tvirtės. Tie, kurie nusprendė pasilikti po 1917 metų revoliucijos, nes tikėjo, kad V.Leninas, L.Krasinas ir F.Dzeržinskis vis dėlto yra išsilavinę ir intelektualūs žmonės, turėjo greitai skaudžiai sumokėti už savo naivų optimizmą.
Tie naivuoliai, kurie grįžo į Rusiją trečiajame dešimtmetyje, nes manė, kad situacija pagerėjo, taip pat sumokėjo didžiulę kainą.
