Pasak L.Gozmano, V.Putino pradėtas karas Ukrainoje nėra susijęs su siekiu neleisti šiai šaliai įstoti į NATO – to neįmanoma išspręsti kariaujant. Jis nesiekia užtikrinti, kad Donbase žmonės galėtų kalbėti rusiškai – jie ir taip gali tai padaryti.
„Šis karas skirtas tik Ukrainai – kaip valstybei, kaip kultūrai, kaip tautai – sunaikinti. Putinui nepatinka Ukraina: viskas taip paprasta. Be to, jis niekada nebandė slėpti savo tikslų: Putinas ne kartą yra sakęs, kad rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, kalbanti ta pačia kalba, o Ukraina yra Lenino išradimas.
Turime pagrindo manyti, kad Ukrainos sunaikinimas yra tik tarpinis tikslas, po kurio seks dar vienas karas, kuriuo bus siekiama pajungti Putinui visą Vakarų civilizaciją. Nors abejoju, kad jis planuoja įjungti Prancūziją ar Ispaniją į Rusijos sudėtį, V.Putinas rimtai ketina grąžinti buvusias Varšuvos pakto valstybes į Rusijos „įtakos sferą“ ir galbūt „susigrąžinti“ Suomiją“, – rašo L.Gozmanas.
Tačiau, anot jo, kadangi Ukraina niekada negalės sutikti su Rusijos reikalavimu, kad ji nustotų egzistuoti kaip valstybė, karo negalima užbaigti pasirašant taikos sutartį.
„Šis karas gali baigtis taika tik tuo atveju, jei jis baigsis visišku kariniu ir politiniu V.Putino Rusijos pralaimėjimu ir dabartinio režimo išardymu. Putino valstybė turi nustoti egzistuoti: ne Rusija, o dabartinė valstybė, priešiška visam pasauliui, įskaitant ir ją pačią. Bet kokia kita baigtis lemtų tik laikinas paliaubas, nes Putino režimas tiesiog vėl pradės puolimą, kai tik sustiprins savo jėgas“, – mano Kremliaus kritikas.
Pasak jo, kai Ukraina išlaisvins visą savo teritoriją – o tai anksčiau ar vėliau įvyks, nes akivaizdu, kad V.Putino Rusija negali laimėti mūšio lauke – jokia su Maskva pasirašyta taikos sutartis nebus pakankama atgrasyti Rusiją nuo dar vienos agresijos bangos.
Šiame kontekste Vakaruose dažnai girdimi siūlymai, kad derybos su V.Putinu turėtų prasidėti, kai tik Ukraina visiškai ar iš dalies išlaisvins savo teritoriją, gąsdina tuo, jog nepakankamai įvertinama egzistencinė grėsmė, kurią Rusija kelia visam pasauliui.
Putino valstybė turi nustoti egzistuoti: ne Rusija, o dabartinė valstybė, priešiška visam pasauliui, įskaitant ir ją pačią.
„Kaip ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, derybos yra būtinos ir svarbios, tačiau tik tiek, kiek jos susijusios su Rusijos kapituliacija. Be to, režimą įkūnijančiam žmogui negalima leisti pasirašyti jokio susitarimo, net jei jis to norėtų – ant jo rankų per daug kraujo. 1945 m. feldmaršalas Wilhelmas Keitelis Berlyne pasirašė Vokietijos kapituliacijos sovietų pajėgoms dokumentą.
Kas šiandien gali būti mūsų Keitelis? Manau, kad bet kas iš artimos lyderio aplinkos. Tam nebūtina okupacija: 1918 m. Vokietija pasirašė visas sutartis, kurias jai buvo liepta pasirašyti, nors į jos teritoriją net nebuvo įžengęs joks priešo karys. Putino sąjungininkai tai padarys, kai taps visiškai aišku, kad karas pralaimėtas, kad fronto linija atsidūrė ties žlugimo riba, kad jiems baigėsi ištekliai, o ekonomika smunka.
Šie bičiuliai tai padarys ne tam, kad nutrauktų kraujo praliejimą ar išgelbėtų šalį nuo chaoso ir bado: jie tai padarys tik dėl savęs. Jiems nerūpi nei Ukraina, nei Rusija, tačiau jiems rūpi išgelbėti savo kailį. Kiekvienam iš jų reikia tik vieno dalyko: Vakarų atleidimo. Jiems reikia užsitikrinti, kad vėl galės leisti savo milijardus amoralumo ir rusofobijos karalystėje. Antraip kokia prasmė? Koks apskritai buvo jų gyvenimo tikslas?“ – svarstė L.Gozmanas.
Pasak jo, siekiant užtikrinti, kad po karo ateitų taika, o ne paprastos paliaubos, galutinę taikos sutartį turėtų pasirašyti Ukraina, Rusija ir NATO – V.Putinas nuolat kartoja, kad Rusija kariauja su NATO, ir bent kartą jis sako tiesą.
Svarbiausias žingsnis bus užtikrinti Rusijos demilitarizaciją ir atsisakyti branduolinio arsenalo, be kurio V.Putinas niekada nebūtų pradėjęs šio karo.
Sutartis turėtų ne tik įtvirtinti Ukrainos teritorinį vientisumą ir suteikti saugumo garantijas, bet ir užtikrinti, kad Rusijos kariuomenė pasitrauktų iš okupuotų teritorijų Sakartvele ir Moldovoje, taip pat iš Baltarusijos. Joje turėtų būti numatytas Rusijos įsipareigojimas sumokėti kompensacijas ir perduoti visus įtariamus karo nusikaltėlius.
„Svarbiausias žingsnis bus užtikrinti Rusijos demilitarizaciją ir atsisakyti branduolinio arsenalo, be kurio V.Putinas niekada nebūtų pradėjęs šio karo. Bent jau turi būti nustatyta tarptautinė Rusijos branduolinių ginklų kontrolė. Jei po to bus įgyvendintas XXI a. Maršalo planas, skirtas atkurti šalies ekonomiką ir politines institucijas, šis procesas galiausiai sulauks visuomenės palaikymo.
Šiandien režimo kapituliacija atitinka Rusijos ir jos žmonių interesus, nes valstybė ne tik naikina Ukrainą, bet ir daro didžiulę žalą Rusijai.
Jei dabartinis režimas išliks, rusams gali niekada nepavykti išsivaduoti iš siaubingos dabarties, kurioje jie atsidūrė.
Kapituliacija, po kurios sektų metodiškas režimo demontavimas, galėtų suteikti rusams šansą – labai mažą šansą, su kuriuo jie turi sutikti, bet kuriuo jie vis dėlto turėtų pasinaudoti“, – įsitikinęs Kremliaus kritikas.
