„Kai lyderis turi daugiau nei 80 proc. gyventojų palaikymo, o šalis atsidūrusi krizėje, žmonės gatvėse nelaimingi, reikia svarstyti, ar tas palaikymas tikrai realus. Remiantis apklausomis, kas ketvirtas rusas prisipažįsta nesakantis tiesos, kai yra klausiamas apie V. Putiną ar Rusijos valdžią. Taigi Rusijos valdžios ir prezidento padėtis yra kur kas prastesnė, nei bandoma parodyti“, – pastebi L.Ševcova.
– Kokią įtaką Rusijos opozicijos susitikimas gali padaryti Rusijai, jos žmonėms ir pačiai opozicijai?
– Nesu tikra, ar mums reikėtų kelti sau dideles ambicijas. Paprastai, kai turime didelių planų ir vilčių, nieko neįvyksta. Viltis visada yra atidėtas nusivylimas. Bet Laisvos Rusijos forumas svarbus dėl vienos priežasties. Mes susitinkame labai draugiškoje šalyje, kuri tokio lygio susitikimus rengia jau ne pirmą kartą.
Mums labai svarbu ir įdomu tokioje laisvoje atmosferoje tiesiog diskutuoti, kalbėtis. Čia susipažįstame su žmonėmis iš įvairiausių regionų. Maskvoje surengti tokį susitikimą būtų labai sudėtinga. Čia dalyvauja iš Rusijos turėję pasitraukti žmonės, kurie dabar gyvena Lietuvoje, Vokietijoje ar Estijoje. Taigi šis forumas – tarsi tiltas tarp mūsų pačių. Žinoma, svarbiausia mums per šias diskusijas surasti bendrą sutarimą svarbiausiais klausimais, turime atsakyti, kaip turime bendrauti ir palaikyti ryšius vieni su kitais, kaip elgtis dėl Rusijos pačiu artimiausiu metu. Tai tik ilgo proceso pradžia.
– Ar per šias dienas pavyko rasti bendrą sutarimą svarbiausiais klausimais? Kokie opozicijai yra patys svarbiausi klausimai?
Mes visi suprantame, kad Rusija atsidūrė krizėje, kad šalyje egzistuoja didžiulė korupcija, tačiau daugeliui svarbiausia spręsti, ką daryti, jei ši krizė ir toliau tęsis.
– Manau, kad bent jau daugumai žmonių, ypač iš regionų, ne maskviečiams, svarbiausia yra ne situacija Rusijoje. Mes visi suprantame, kad Rusija atsidūrė krizėje, kad šalyje egzistuoja didžiulė korupcija, tačiau daugeliui svarbiausia spręsti, ką daryti, jei ši krizė ir toliau tęsis. Labai svarbu žinoti, kokių veiksmų turėtų imtis opozicija ir pilietinės visuomenės. Mes kalbame apie tolimas perspektyvas, kokia Rusija bus po 10–25 metų, bet nežinome, kaip reikėtų elgtis pereinamuoju laikotarpiu, kokių veiksmų reikėtų imtis dabar ir iki to laiko, kai reikės naujai kurti šalį, kurti naują konstituciją. Kas tam vadovaus? Ar turime tokią politinę jėgą? Kas taps protestų simboliais? Šiandien, deja, mes esame tik embriono būsenos. Sutariame bent jau dėl to, kas mums kelia didžiausią nerimą, visi jaučia panašų nepasitenkinimą dabartine Rusijos padėtimi. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki šiol pasiekėme daug kalbėdami apie konkrečius planus.
– Ar forume kalbėjote apie Nadeždą Savčenko ir jos teismą Rusijoje? Kokia yra opozicijos nuomonė šiuo klausimu?
– Žinoma, per visas tas dienas įvairiose vietose Kaune ar Lietuvos intelektualų forume visi kalbėjome apie N.Savčenko. Mes paskelbtoje deklaracijoje raginame dėti visas pastangas, kad N.Savčenko būtų išleista į laisvę, išreiškiame jai visapusišką palaikymą. N.Savčenko mums tapo pasipriešinimo simboliu ir pavyzdžiu, kokia Rusija, tiksliau jos teismų sistema, gali būti neteisinga. Taip, N.Savčenko klausimas mums buvo labai svarbus ir jis buvo nuolatos mūsų darbotvarkėje.
– Prieš keletą savaičių kalbėjau su vienu ekspertu, kuris pasakė, kad po Boriso Nemcovo nužudymo aiškios Rusijos opozicijos neliko, nėra aiškaus lyderio. Ar apie šią skaudžią problemą kalbėjote, o galbūt ją vertinate visai kitaip?
– Mes nediskutavome apie lyderystės trūkumo problemą. Ir, manau, tai gerai. Galbūt pirmą kartą Rusijos istorijoje turime kalbėti ne apie tai, kas taps lyderiu, o apie šalies struktūrą, politines institucijas. Dabar mums nereikia vieno lyderio, nes lyderystė opoziciją sugrąžintų į personalizuotą savo interesų politiką. Bet, žinoma, B.Nemcovo, mano labai artimo draugo, nebuvimas su mumis šiandien sukuria milžinišką stiprių, atsidavusių ir pasiryžusių pasiaukoti žmonių deficitą. B.Nemcovas buvo vienas aktyviausių opozicijos lyderių. Be jo net partija „Parnas“ ir visa opozicijos suvienijimo idėja sušlubavo. Ji labai susilpninta. Bet, prisimindami B.Nemcovą, turime eiti priekį.
B.Nemcovas buvo vienas aktyviausių opozicijos lyderių. Be jo net partija „Parnas“ ir visa opozicijos suvienijimo idėja sušlubavo.
– Kokias matote opozicijos galimybes per šių metų rugsėjį vyksiančius rinkimus?
– Galime nuspėti, kad Rusijos valdžia bet kokia kaina bandys manipuliuoti rinkimų procesu, procedūromis ir balsų skaičiavimais. Ir, žinoma, daug galimybių, kad jai tikrai pasiseks. Sunku pasakyti, kokios bus opozicijos galimybės. Bet faktas, kad Kremlius taip desperatiškai bando užkirsti kelią bet kokiai laisvės apraiškai, reiškia, kad jis nėra tikras dėl savo ateities. Sakyčiau, kad galbūt opozicijai dar neatėjo tinkamas laikas. Tačiau bet kokiu atveju opozicija turi dalyvauti rinkimuose, turi kalbėtis su žmonėmis, eiti iš vieno buto į kitą ir tapti matoma, tapti simboliu. Jei mūsų nerodo per televiziją ar radiją, opozicija turi būti matoma gatvėse.
– Bet kaip paaiškintumėte Vladimiro Putino populiarumo fenomeną?
– Tai tarsi klastotė, tai mitas. Aš pakankamai sena, kad atsiminčiau Komunistų partijos žlugimą. Komunistų partijos populiarumas Sovietų Sąjungoje buvo 99,5 proc., o po dviejų savaičių partija žlugo. Sakyčiau, kad, kai lyderis turi daugiau nei 80 proc. gyventojų palaikymo, o šalis atsidūrusi krizėje, žmonės gatvėse nelaimingi, tuomet jau reikia svarstyti, ar tas palaikymas tikrai realus. Remiantis apklausomis, kas ketvirtas rusas prisipažįsta nesakantis tiesos, kai yra klausiamas apie V.Putiną ar Rusijos valdžią. Taigi Rusijos valdžios ir prezidento padėtis yra kur kas prastesnė, nei bandoma parodyti. Tačiau tai nereiškia, kad opozicija yra stipri. Ne. Situacija vis dar labai nepastovi.
– Žvelgiant į šiandienos geopolitinę situaciją, bent jau iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Rusija iš tokios situacijos sugebėjo gauti daugiausia naudos (tiek dėl Sirijos, tiek dėl Ukrainos). Kaip matytumėte artimiausią ateitį, ar galime tikėtis, kad, siekdami tartis dėl Sirijos, Vakarai panaikins sankcijas Rusijai?
– Čia mes kalbame apie taktinius Kremliaus laimėjimus. Nesu tikra, ar šioje situacija verta demonizuoti tik poną Putiną, nes jis vis dėlto nėra vienintelis šalies atstovas – su juo stovi Kremliaus elitas. Kremliui iš tiesų pavyko pasiekti didelių taktinių laimėjimų, pavyzdžiui, pakenkti Ukrainai ar priversti JAV siekti kalbėtis su Rusija dėl Sirijos. Bet tokiais atvejais pasitaiko, kad taktinės pergalės virsta strateginiu pralaimėjimu.
Kremliui iš tiesų pavyko pasiekti didelių taktinių laimėjimų, pavyzdžiui, pakenkti Ukrainai ar priversti JAV siekti kalbėtis su Rusija dėl Sirijos. Bet tokiais atvejais pasitaiko, kad taktinės pergalės virsta strateginiu pralaimėjimu.
Kodėl? Nes Rusija ir toliau izoliuota, pasaulis ja nepasitiki. Net Baltarusija ir buvę sąjungininkai įtariai žvelgia į Rusiją. Taigi tai labai trapi situacija. Ir, atrodo, Kremlius tą puikiai supranta, nes siekia, kad jam būtų panaikintos sankcijos.
Gali būti, kad Europos Sąjunga sušvelnins sankcijas, bet dabar tai neaišku. JAV, priešingai, Rusijai tik prailgino sankcijų laikotarpį, nepamiršdamos, kad Minsko susitarimas vis dar iki galo nevykdomas. Taigi mes esame ant naujos epochos slenksčio. Ji labai nenuspėjama. Bet kokios prognozės jau po dviejų mėnesių gali nepasitvirtinti. Todėl siūlyčiau tiesiog tikėtis, kad mums pavyks išvengti naujų konfrontacijų ir karo.
