Ši kompanija dažnai keičia pavadinimus. Iš pradžių ji turėjo pavadinimą OOO „Internet-isledovanija“ (liet. – Interneto tyrimai; OOO – ribotos atsakomybės bendrovės tipo santrumpa, lietuviškas atitikmuo – UAB), vėliau OOO „TEKA“, iki 2019 metų vidurio – OOO „Miksinfo“.
Sergejus pasakoja, kad bendradarbiai savo darbo vietą vadina išskirtinai tik FAN – tai yra „Federalnoje agenstvo novostej“ (liet. – Federalinė naujienų agentūra). O FAN yra pagrindinė J.Prigožino „Media fabriko“ įmonė. Po OOO „Miksinfo“ likvidavimo jiems buvo išduoti darbo pažymėjimai be įmonės pavadinimo.
Įdarbinimo metu būsimi troliai verčiami pasirašyti dokumentą dėl laikymo paslaptyje to, kas vyksta agentūros biuruose, tačiau keli asmenys išdrįso sulaužyti šį pasižadėjimą. 2015 metais buvęs „fabriko“ darbuotojas Maratas Burkchardas radijui „Svoboda“ detaliai papasakojo apie tai, kaip jis dirbo troliu ir įvairiuose forumuose rašydavo komentarus nurodytomis temomis. Netrukus dar keli žmonės davė interviu apie tai, kas vyksta įvairiuose „fabriko“ skyriuose, o žurnalistė Liudmila Savčiuk, norėdama ištirti propagandistų darbą, net įsidarbino „fabrike“, vėliau padavė jį į teismą ir laimėjo bylą.
Prabėgo keleri metai, bet „fabriko“ veikloje iš esmės niekas nepasikeitė, jis kelis kartus persikėlė į naujas patalpas ir toliau plečiasi.
Sergejus K. sutiko papasakoti apie tai, kaip šiandien dirba troliai, taip pat savo veiklą vykdantys ir radijo „Svoboda“ socialiniuose tinkluose. Jis pateikė užduočių, kurias kasdien gauna „Kremliaus botai“, pavyzdžių, o taip pat paaiškino, kaip vyksta atsiskaitymas už darbą – lentelėje būtina nurodyti, kiek komentarų tu parašei kiekvieną darbo valandą. Dalis „fabriko“ produkcijos yra įžeidžiančio ar nepadoraus turinio: vienas iš „fabriko“ skyrių specializuojasi kurti memus, kuriuose žurnalistų ar opozicijos politikų veidai montuojami ant kadrų iš pornografijos filmų.
Įdarbinimo metu būsimi troliai verčiami pasirašyti dokumentą dėl laikymo paslaptyje to, kas vyksta agentūros biuruose, tačiau keli asmenys išdrįso sulaužyti šį pasižadėjimą.
– Sergejau, kodėl jūs nusprendėte papasakoti apie savo darbą „fabrike“?
– Aš kreipiausi į jus dėl to, kad, susipažinęs su valstybinės propagandos virtuve iš vidaus, supratau, kodėl jie jus taip stengiasi užčiaupti ir engti. Jie visą laiką meluoja. Dabar televizija mane tiesiog vimdo, o ir karmą susigadinau trims gyvenimams į priekį.
– Kaip organizuotas „fabriko“ darbas?
– Yra daug skyrių, kiekviename kabinete dirba apie 15 žmonių. Vienas skyrius užsiima „YouTube“, kitas skyrius užsiima „Vkontakte“, trečias – feisbuku ir taip toliau. Kiekvienas skyrius turi savo vadovą. Mūsų skyriuje per darbinį „Telegram“ pokalbių kanalą buvo nurodytos platformos, kuriose dera dirbti: RT, REN-TV, „Izvestija“, o taip pat opoziciniai „Novaja gazeta“, radijas „Svoboda“, net „Stalingulag“, nors ten mus greitai užblokuodavo. Šiose platformose dirbdavome iš įvairių paskyrų. Šių paskyrų kūrimui egzistuoja milžiniškas SIM kortelių kalnas, kuris nuolat papildomas.
– Jūs daug dirbote televizijos kanalų socialiniuose tinkluose?
– Taip, nuo RT iki kanalo „Domašnij“. Peržvelkite komentarus RT apie Vakarus – iš karto matyti, kieno tai darbas. Užeikite į RT grupę bet kuriame socialiniame tinkle, jie ten paromis kaunasi už motinėlę Rusiją. Po bet kokia naujiena – apie raketas, JAV, Putiną – visur, kaip tarakonai.
– Be skyrių, kurie užsiima socialiniais tinklais, kokių dar yra padalinių?
– Yra skyrius, kuris renka duomenis: asmenines neįtinkančių asmenų bylas su kompromituojančia medžiaga. Yra interneto tinklalapių, kuriuos, atleiskite už išsireiškimą, reikia apšikinėti, sąrašas, jo pirmosiose pozicijose yra radijas „Svoboda“ ir „Novaja gazeta“. Naudojama specialaus skyriaus, gaminančio bukus memus, tarp jų ir pornografinius, produkcija. Jaunuoliai sėdi ir štampuoja tuos memus, po to meta juos į bendrą darbinį pokalbių kanalą, o mes jau juos imame iš ten ir pradedame pyškinti. Viskam yra savo skyrius. Tai labai gerai organizuota struktūra. Tiesiog netelpa galvoje, kokiais niekalais žmonės ten užsiima ir už kokius didelius pinigus.
„Fabriko“ įkūrimas ir purvini jo darbuotojų darbai
Buvusi Sankt Peterburgo parlamento deputatė, o dabar – politinė emigrantė, vieno iš „Putino draugų“, Kalnakasybos universiteto rektoriaus Vladimiro Litvinenkos, dukra Olga Litvinenko interviu radijui „Svoboda“ pasakojo, kad dar 2007 metais Olgine (red. – istorinis Sankt Peterburgo rajonas), jaunimo visuomeninio judėjimo „Žizn molodaja“ (liet. – jaunasis gyvenimas) pagrindu, stebint Federalinei saugumo tarnybai (FST), buvo kuriamas pirmasis trolių „fabrikas“. Darbui buvo verbuojami proputiniškai nusiteikę studentai, jiems buvo rengiamos politinio švietimo paskaitos. „Šie žmonės turėdavo pasirašyti, kad jie įsipareigoja neatskleisti jokių duomenų ir informacijos, kurią išgirs per šiuos susitikimus, o taip pat to, kuo užsiims ateityje. Taip pat kai kurie sutikdavo bendradarbiauti su FST ir savo sutikimą patvirtindavo raštu.“
2018 metais „Novaja gazeta“ paėmė interviu iš viešųjų ryšių specialisto ir vieno iš „fabriko“ įkūrėjų Andrejaus Michailovo. A.Michailovas patvirtino, kad nuomojo „fabrikui“ patalpas Sankt Peterburge, Savuškino gatvėje. Pasak jo, tada organizacijoje dirbo apie 200 žmonių.
A.Michailovas papasakojo, kaip J.Prigožinas išnaudodavo juodąsias viešųjų ryšių technologijas savo viešojo maitinimo verslo interesais. 2012 metais A.Michailovas surengė apskritojo stalo diskusiją, kurios dalyvių maitinimui buvo pasamdyta konkurentų įmonė. Po pietų dalyviai simuliavo masinį apsinuodijimą maistu. 2013 metais A.Michailovas vadovavo informacinei atakai prieš maisto tiekėjus į Samaros ligonines. Tam tikslui į Samarą buvo vežami ir ligoninių patalpose paleidžiami specialiai Peterburgo turguje nupirkti tarakonai.
Pasak A.Michailovo, vykdydamas J.Prigožino saugumo tarnybos vadovo nurodymus, jis taip pat užsiimdavo nepatikrintų naujienų skelbimu per valstybinę agentūrą „RIA Novosti“. A.Michailovas mano, kad galutinis to tikslas buvo pašalinti iš pareigų generalinę agentūros direktorę Svetlaną Mironiuk. 2013 metais S.Mironiuk buvo išmesta iš savo posto, agentūra buvo reorganizuota, o jos vietą užėmė Dmitrijus Kiseliovas.
A.Michailovas papasakojo, kaip vykdydami J.Prigožino nurodymą, jo pavaldiniai nuskrido pas Sočyje gyvenantį tinklaraštininką Antoną Griščenką, kritikavusį pasirengimą Sočio olimpiadai ir patį V.Putiną. A.Griščenka imtas sekti, o vėliau J.Prigožino darbuotojai privertė jį ištrinti tinklaraštį, daužydami metaliniu strypu per ranką.
2017 metų gegužę, kaip teigia A.Michailovas, po konflikto su J.Prigožinu ir jo aplinka, jį patį išvežė į mišką ir sumušė.
– Kiek žmonių dirba „fabrike“?
– Tiksliai nežinau, aš ne visuose skyriuose lankiausi, tuo labiau, kad jie yra įsikūrę skirtinguose pastatuose. Ne mažiau 150 žmonių dieninės pamainos metu vien viename pastate, o jeigu skaičiuoti visus, man atrodo, iki tūkstančio žmonių. Vieni žmonės numeta duomenis, kiti tuos duomenis permeta skyriams, treti rengia susirinkimus, per kuriuos paaiškina, su kokiomis tezėmis kam reikia dirbti, o ko daryti nereikia, ką reikia kelti į viešumą, ką akcentuoti.
Skirtingo intelekto žmonės, bet visi dirba pagal nurodymus. Vektorius užduodamas, o tu tiesiog esi vykdytojas, operatorius.
– Kokių įgūdžių reikalaujama iš norinčių įsidarbinti? Ir kaip jie aiškinasi, ar jūs nesate priešo agentas?
– Aš atlikau testą, kurio metu reikėjo improvizuoti komentaruose įvairiomis temomis. Jų saugumo tarnyba patikrino mane per duomenų bazes. Mane įformino ir iš karto metė į mūšį RT, „Izvestija“, REN-TV ir panašiose komentarų grupėse. Darbas nesunkus, sėdi sau, barškini klavišais vienas ir tas pačias nesąmones po 11 valandų. Visi darbuotojai padalyti į dvi pamainas – dieninę ir naktinę.
– Įsidarbinant reikalingas diplomas?
– Ne, diplomo nereikalavo. Pakako turėti baigto vidurinio išsilavinimo atestatą ir būti raštingam. Čia ateina dirbti absoliučiai skirtingi žmonės. Yra labai išsilavinusių, mokslo daktarų, yra žmonių be aukštojo išsilavinimo. Skirtingo intelekto žmonės, bet visi dirba pagal nurodymus. Vektorius užduodamas, o tu tiesiog esi vykdytojas, operatorius.
– Į darbą priimdavo ne tik jaunuolius?
– Ne ten ir pensininkų yra.
– Ir kiek moka?
– Kas 40 tūkstančių rublių (red. – 435,26 euro) gaudavo, kas daugiau ir nuoširdžiau dirbo – 45, 50 ir daugiau.
– Kiek komentarų reikia parašyti per pamainą?
– Norma – apie 120.
– M.Burkchardas pasakojo, kad vienas trolis rašo apie ką nors negatyvų komentarą, o greta sėdintis trolis rašo lyg ir paneigimą, kad forume būtų sukuriama diskusijos regimybė. Ši praktika išliko?
– Taip iš vienų netikrų tos pačios mūsų kontoros paskyrų būdavo rašomi paskviliai, o iš kitų netikrų paskyrų tai neigiama. Aktyvios veiklos regimybė, tikintis, kad vartotojai žvilgtelės į komentarus po naujiena.
– Ar tiesa, kad „fabrike“ vykdomos griežčiausios saugumo priemonės, kruopščiai stebima, kad nepatektų koks nors pašalinis, ieškoma įsiskverbusių agentų ir skatinamas kolegų skundimas?
– Tai tiesa. Dėl skundimo – nepasakysiu, nes mano praktikoje tokių atvejų nebuvo, bet technikos kontrolė yra absoliuti. Analizuojama (pasirinktinai), kas vyko kai kurių pamainos darbuotojų ekrane.
– Kaip tikrinama darbo kokybė?
– Kiekvienas komentaras (jo tekstas ir nuoroda) įvedamas į ataskaitą už pamainą ir patenka į lentelę vadovo duomenų bazėje. Tai yra parašei komentarą – spragtelėjai ant plėtinio, atsidarė langelis su temomis (Vakarai, žiniasklaida, opozicija ir t. t.), išrinkai temą ir paspaudei „siųsti“.
– Yra patikimas būdas nustatyti, kad komentaras parašytas trolio?
– Žinoma, ne kiekvieną proputinišką komentarą parašo troliai. Turime pakankami įsitikinusių žmonių, vadinamųjų vatnikų. Jeigu kyla įtarimas, kad susidūrėte su troliu, pažvelkite į to žmogaus paskyrą. Įprastai trolių paskyros uždaros – yra nurodymas jas uždaryti. Troliai savo paskyroms naudoja iš ko nors tinkle „Odnoklasniki“ pavogtas nuotraukas. Vagia realių žmonių fotografijas, išsigalvoja netikrus vardus, įkelia tas nuotraukas, bet apverstas, kad jų nebūtų galima rasti per „Jandeks. Paveikslėliai“, arba pakeičia spalvas, pavyzdžiui, paverčia nuotraukas nespalvotomis, taip irgi būna sunkiau surasti.
Yra žmonės, kurie dirba prieš „trolių fabriką“, jie atverčia paveikslėlius atgal, ieško nuotraukų, randa originalą internete ir parašo komentaruose: „Štai, fotografiją pavogė kvailys. Parašysiu dabar tam žmogui, parodysiu tavo fotografiją. Nenori pasiaiškinti, kas tu ir ką čia veiki?“
– Buvo atvejų, kai žmonės, kurių nuotraukas pavogė, protestuodavo?
– Buvo ir blogiau. Aš parašiau komentarą ar tai po RT, ar po REN-TV žinute, o po to man asmeniškai laiškelį parašė mergina: „Iš kur pas jus ši paskyra? Tai mano sesers paskyra.“ Nesuvokiu, ką jai atsakyti. Įlendu į jos puslapį, randu fotografiją ir suvokiu, kad tai iš tiesų jos sesuo ir ji neseniai mirė, užsimušė per avariją.
Žinoma, ne kiekvieną proputinišką komentarą parašo troliai. Turime pakankami įsitikinusių žmonių, vadinamųjų vatnikų.
– O kaip pas trolius atsidūrė jos paskyra?
– Jie ją paprasčiausiai pavogė. Tai košmaras: jie savinasi mirusių žmonių paskyras. Tada aš pirmą kartą pasijutau labai susitepęs, iki dabar negaliu nusiplauti.
– Kiek buvo paskyrų, su kuriomis jūs dirbdavote?
– Daugiau šimto. Kai jas panaikindavo, man pametėdavo kitų. Kiekvienai paskyrai buvo atskira tematika. Jeigu mergina būtų pradėjusi rašinėti apie vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo sutartį, tai būtų buvę nelogiška. Jie ima kokių nors vyrų, iš karto matyti, kad „vatinių“, nuotraukas ir pradeda, pavyzdžiui, temą apie ginklus. O mergina gali kalbėti ką nors apie buities sąlygas. Tai yra stengiamasi vaizduoti realius žmones, bet su uždaromis paskyromis.
– O pačias paskyras būtina dėl tikroviškumo kuo nors užpildyti?
– Paskyra laikoma gera, jeigu prikimšta kokių nors žmonių į draugus, yra kažkokių nuotraukų, įkeltų ne vienu metu, o kas kiek laiko. Tokios paskyros yra aukso vertės. Jas stengiamasi naudoti atsargiai, kad neužblokuotų.
– Trolius visur blokuoja. Tenka nuolat kurti naujas paskyras?
– Įvairiuose puslapiuose blokuoja dažnai. Kai vykdydavome kokias nors atakas, pavyzdžiui, kai puolėme radiją „Svoboda“, tai mūsų paskyros degė kaip šienas. Netgi turint galvoje tai, kad dirbome per VPN.
– O visi dirba per VPN?
– Savaime suprantama. Rodoma, kad komentaras yra iš Mozambiko, o iš tiesų jis atskriejo iš Peterburgo.
– Visi dirba griežtai pagal nurodymus, iniciatyva nėra sveikinama?
– Ne, galite pažvelgti kūrybiškai, pasitarę su vadovu. Jeigu yra kūrybinis potencialas – prašom, naudok.
– Jūsų kolegos jo turėjo ar visi paprasčiausiai atidirbdavo savo pamainą už 40 tūkstančių?
– Kaip kas. Buvo žmonių, kurie iš entuziazmo išties skraidydavo, o kai kas ateidavo atidirbti, suprasdamas, kad užsiima nesąmonėmis. Žmonės skirtingi. Aš ten sutikau žmonių, kurie buvo įsitikinę, kad problemos kyla ne dėl to, jog pas mus viskas prastai suręsta, o dėl JAV Valstybės departamento ir akies piramidėje.
– Buvo atvejų, kai ką nors dėl politinio nepatikimumo atleisdavo iš darbo arba nubausdavo?
– Su tokiais atvejais nesusidūriau. Vienintelis dalykas, ką galėdavo padaryti, – tai atimti premiją.
„Kremliaus boto“ išpažintis
Kelerius metus socialiniame tinkle „Telegram“ egzistavo anoniminis kanalas „Kremliaus boto“ išpažintis“. Šaltiniai radijui „Svoboda“ patvirtino, kad jį vedė tikras trolis. Kaip sako Sergejus K., visas „fabrikas“ skaitė šį kanalą. Dabar įrašai ištrinti, nors pats kanalas nepašalintas. Štai keli fragmentai to, ką pasakodavo „Kremliaus botas“.
-
Prieš įsidarbinant niekas tiksliai nepaaiškina, ką tu veiksi. Darbo esmę imi suprasti tik tada, kai pradedi jį dirbti. Ne visi ištveria tokią buką veiklą. Normalūs žmonės išsenka per 2–3 mėnesius. Dar vienas faktorius: kai kada įdarbina tokius neprotingus žmones, kad jie nesugeba ir dviejų žodžių rišliai parašyti. Tenka jų atsikratyti. Taip pat ne visi spėja vykdyti komentarų kiekio planą, taip pat ilgainiui perdega. Tačiau yra ir žmonių, kurie metų metais sėdi, ir juos, matyt, viskas tenkina.
-
Pats pavadinimas „Kremliaus botas“ iš esmės ne visai teisingas. Dėl to, kad užsakymai gali ateiti ne tik iš Kremliaus. Gali kreiptis koks nors įtakingas žmogus, pavyzdžiui, banko, oro uosto, gamyklos savininkas ir taip toliau.
-
Žinote, kodėl „kremliaus botai“ komentaruose nuolat įžeidinėja Navalną vienais ir tais pačiais žodžiais? „Analnas“, „ovalnas“, „papulis“ ir taip toliau? Suprantama, kad pagal metodiką, bet koks tikslas?
Kad būtų „sukurtas patvarus asociatyvinis ryšys“. Štai girdi tu „Navalnas“, ir tau į galvą iš karto ateina kuris nors bjaurus epitetas. Bent jau tokia pati idėja, ar ji veikia praktikoje, nežinau.
-
Užsienio skyrius egzistuoja seniai: bent jau kai aš atėjau dirbti į „fabriką“, jis jau buvo. Į jį renkami žmonės, gerai mokantys anglų kalbą. Sėdi jie atskirai, turi jie savo kavos aparatą, ir mūsų keliai nedažnai susikerta. Pastaraisiais metais skyrius tik auga, bet vis tiek iki rusiškojo jiems dar toli. Ar mačiau savo akimis, kad jie bombardavo amerikiečių socialinius tinklus ir kūreno anglis už Trumpą? Ne, nemačiau ir patvirtinti to negaliu. Bet galiu daryti tokią prielaidą, nes kam kitam reikia tiek angliškai kalbančių žmonių. Periodiškai jie renkasi į susirinkimus ne tik darbo reikalų aptarti, bet ir nagrinėti anglų kalbos klausimus. Matyt, svarbu neišsiduoti, kad jie nėra tikri amerikiečiai.
-
Žmonės ėmė visus valdžią palaikančius komentarus vertinti kaip apmokėtus. Juokinga, kai užsipuola paprastą žmogų, besilaikantį prokremliškos pozicijos – „Kremliaus botas“, šlykštyne, tave nupirko!“ Žiūrėti į tai labai linksma. Kuo daugiau mes į pasaulį paleidžiame žinučių, tuo labiau kenkiame valdžiai. Į pliusą jau niekas neina. Kokia ironija, ar ne tiesa? Dabar mums nurodyta rašyti: „Aš realus žmogus, aš realiai už Putiną, kodėl tu vadini mane botu?“
-
Putinas davė interviu Austrijos televizijos ir radijo kompanijai. Mus pasiuntė į komentarų skiltį aktyviai abejoti žurnalisto kompetencija ir jo profesinėmis savybėmis. Buvo klausimas apie „trolių fabriką“. Putinas atsakė, kad Rusijos valstybė niekaip su tuo nesusijusi, „tai asmeninis pono Prigožino reikalas“.
– „Kremliaus botas“ rašė, kad paties žodžio „trolis“ fabriko darbuotojai nevartoja. O kaip jūs vadinote save patys?
Jūs suprantate, kokia absurdiška, bet tuo pačiu metu ir galinga ši sistema? Aš tiesiog iš proto ėjau nuo to, kaip viskas veikia.
– Na ne, taip ir sakydavome „trolis“. Nežinau, gal mūsų skyriuje vaikinai tokie drąsūs buvo. Mes juk tuo ir užsiėmėme – rašėme nepadorius dalykus, kai kada labai įžeidžiai atsakinėdavome žmonėms. Kare visos priemonės geros, kad tik purvu pavyktų apipilti.
– Jokių draudimų nėra, nenormatyvinė leksika skatinama?
– Galima įvairiai varijuoti su keiksmažodžiais, svarbu tik, kad neužblokuotų. Buvo pas mus vaikinų, kurie nevengė riebesnių žodžių.
– Tai, kad „fabrikas“ įsikūręs Peterburge, daro kokią nors įtaką darbui? Ar daug reikia rašyti Peterburgo temomis ir dirbti vietos forumuose?
– Taip, ypač apie gubernatorių Beglovą. Dar kai jis tik buvo skiriamas, buvo duotas tezių pluoštas, reikėjo aprašyti jo pasiekimus, papasakoti, kaip jis visur suspėdavo. Jeigu kas internete parašydavo, kad Beglovo snukis kreivas, reikėdavo atsakyti: „Oi, jūs tik į savo pasižiūrėkite, žmogus dirba, mes jį ne už išvaizdą vertiname, o už darbus“. Ir paskui ataskaitoje šitą komentarą reikėdavo pažymėti grotažyme „Beglovas-išvaizda“. Mes Beglovo ūsus gindavome, pasakodavome, kaip jis juos kruopščiai kerpa. Arba nusprendėme iniciatyvą pademonstruoti, kad Beglovas – iškalbinga pavardė, jis greitai bėgioja, visur suspėja. Vėliau susidūrėme su atsikirtimu, kad Beglovas bėgioja nuo problemų, ir nustojome naudoti šią tezę. Jūs suprantate, kokia absurdiška, bet tuo pačiu metu ir galinga ši sistema? Aš tiesiog iš proto ėjau nuo to, kaip viskas veikia.
– Galima dažnai pastebėti, kaip troliai atakuoja kokią nors konkrečią žinutę socialiniame tinkle.
– Taip, paprastai atakuojama pagal užsakymą. Jeigu jūs rašote ką nors nepatogaus, pavyzdžiui, apie „Putino virėją“, į jus iš karto pradeda mėtyti pirmos rūšies šūdą. Pradeda piltis memai, grasinimai. Ir taip bus ir „Vkontakte“, ir instagrame, ir „YouTube“. Paskyrų pas juos užteks kaip šovinių. Štai toks memas, pavyzdžiui: „Oi, kas tai, aš į šūdą įlipau?“ Žiūri į padą, o ten parašyta „Novaja gazeta“ arba radijas „Svoboda“. Pasitelkdami fantaziją vaikinai dirba.
– Prigožinas jūsų kontoroje pasirodydavo?
– Ne, pas mus į biurą jis neatvažiuodavo, o ko į tuos baudžiauninkus žiūrėti? Pasirodydavo tik jo padėjėjas. Aš negaliu prisiminti jo vardo, taip pat plikas vyriškis, maždaug 45–50 metų. Visi jo kažkodėl labai bijojo, nors be prarastos darbo vietos daugiau nebuvo ko bijoti.
– Kada supratote, kad nebenorite tuo užsiimti?
– Iš pradžių buvo net įdomu. Kolektyve atvirai juokaujama apie tą patį Putiną ir beveik visi supranta to, kuo užsiimame, to valdžios išlaižymo absurdiškumą. Bet darbas atneša pinigų. Čia kaip gydytojai, kurie dirba su lavonais, laikui bėgant ima juokauti, atsipalaiduoja, stengiasi mažinti įtampą. Po kurio laiko aš nustojau jausti įtampą, bet paskui pradėjo graužti sąžinė. Grįžti namo užsiknisęs. Dėl sąžinės graužimo ir streso mane darbe imdavo kamuoti migrena. Matyt, kažkokia psichikos savisauga ėmė veikti, organizmas turi save kažkaip apsaugoti, aš ėmiau dažniau iš viso šito juoktis. Žmogui, kuris nematė, kaip visa tai veikia, sunku įsivaizduoti, kad suaugę žmonės sėdi ir užsiima visiškomis nesąmonėmis.
