Irano vadovai mano, kad 2011 metais arabų pasaulis pasekė pavyzdžiu, kurį ši šalis parodė 1979 metais, kai nuvertė Jungtinių Valstijų remtą šachą, o į Iraną sugrįžo ajatola Khomeini, įkūręs Islamo Respubliką.
„Islamo pasaulis prinoko svarbiems, naujiems vyksmams, ir Khomeinio islamas yra visų šių įvykių variklis“, – rašo konservatyvus Irano laikraštis „Kayhan“. „Atėjo metas remiantis islamo mokymais įveikti marionetinius autokratinius režimus“, – teigia Irano parlamento pirmininkas Ali Larijanis.
Teheranas siekia išplėsti savo įtaką. Daugybę metų Irano režimas bandė eksportuoti savo religinės valdžios formą į Artimuosius Rytus. Bet, išskyrus „Hezbollah“ pietinėje Libano dalyje, didesnės sėkmės Iranas šiuo klausimu nepatyrė.
Dabar, žlugus Ben Ali valdžiai Tunise ir laukiant panašių rezultatų Egipte, Teheranas mano turįs neblogą galimybę. „Prasideda islamiškų Artimųjų Rytų formavimas, – per penktadienio pamaldas sakė vienas iš garsiausių šalies konservatyvių dvasininkų Ahmedas Khatami. – Naujieji Artimieji Rytai formuojasi islamo, religijos ir religinės demokratijos pagrindu.“
Tačiau jei Irano retorika ir skamba labai pasitikinčiai, šios šalies įtaka arabų pasaulyje vykstantiems neramumams gan abejotina. Tiesioginė Irano įtaka Artimuosiuose Rytuose visuomet buvo ribota dėl dviejų istorinių aplinkybių: šios šalies gyventojai yra persai, o ne arabai; šalis išpažįsta šiizmą, ne sunizmą.
Kitaip tariant, sunku turėti daug įtakos, kai kalbi kita kalba, kai tavo kultūra skiriasi ir kai išpažįsti kitą religiją nei žmonės, kuriems sieki daryti įtaką.
Islamo šešėliai
Pastaruoju metu pasigirdo nemažai spekuliacijų dėl Irano galimos įtakos Egipto svarbiausiam islamo judėjimui, Musulmonų Brolijai. Vienaip ar kitaip, tiek Iranas, tiek Musulmonų Brolija tiki islamo viršenybe prieš pasaulietinę politiką.
Iranas turi sąsajų su palestiniečių judėjimu „Hamas“, kuris yra Egipto Musulmonų Brolijos atšaka. Tačiau Irano režimas negali taip paprastai daryti prielaidos, kad Musulmonų Brolija pati atsigręš į Teheraną, norėdama pasisemti įkvėpimo. Kai kurių ekspertų įsitikinimu, Musulmonų Brolija renkasi kitą kelią.
„Manau, Musulmonų Brolija mano turinti įtakos Iranui, o ne atvirkščiai, – teigia Vašingtono instituto analitikas Mehdi Khalaji. – Kalbant apie šio judėjimo ideologiją, ji yra labai pasitinkti savimi. Judėjimo nariai mano, kad būtent Musulmonų Brolija įkvėpė Irano dvasininkus įvykdyti Irano revoliuciją. Ideologine prasme Iranas neturėjo Musulmonų Brolijai jokios įtakos.“
Svarbu prisiminti, kad islamo judėjimai Artimuosiuose Rytuose yra labai painūs. 1982 metais Sirijos kariuomenė numašino Musulmonų Brolijos sukilimą Sirijoje. Žuvo tūkstančiai žmonių. Irano režimas rėmė Sirijos valdžią, ne islamistus.
„Irano atsakas į žudynes buvo Musulmonų Brolijos pasmerkimas kaip grupuotės, įgyvendinančios Kemp Deivido sąmokslą prieš Siriją. Teokratinė valstybė, tariamai atsidavusi savo šventos žinios skelbimui, ne tik nesikišo, kai jos kolegos fundamentalistai buvo naikinami, bet dar ir rėmė tai darantį režimą“, – savo knygoje apie Iraną rašo Ray Takeyhas.
Tarp Irano revoliucijos 1979 metais ir arabų pasaulį krečiančių protestų 2011 metais yra dar vienas svarbus skirtumas. Irane protestuotojai žinojo turį savo lyderį – ajatolą Khomeini. Palyginkite tai su faktiškai lyderių neturinčiais sukilimais Tunise ir Egipte.
Kai kurie Irane mieliau atkreipia dėmesį į kitą paralelę. Galintiems komunikuoti su išoriniu pasauliu, paralelė akivaizdi: arabų pasaulis 2011 metais iš esmės yra masinių, prieš valdžią nukreiptų protestų Irane 2009 metais, pasikartojimas.
„Mūsų tauta labai gerbia šlovingą sukilimą ir drąsius žmones Tunise, Egipte, Jemene ir kitose šalyse, kurie sukilo reikalaudami savo teisių“, – teigia Irano opozicijos lyderis Miras Hosseinas Mousavi.
Dar vieno opozicijos rėmėjo socialiniame tinkle puikuojasi užrašas: „Tikėkimės, kad Hosniui Mubarakui baigsis taip kaip Ben Ali ir kad regione, o taip pat ir Irane, bus nuverstos diktatūros. Tegyvuoja laisvė.“
