Krizės klampinamoje Venesueloje – bandymas rasti išeitį iš padėties be išeities

„Turiu pripažinti du dalykus: abejones dėl JAV užsienio politikos Lotynų Amerikoje ir faktą, kad Maduro yra žiaurus, baisus lyderis“, – tviteryje parašė vienas žurnalistas.

Taip tiek jis, tiek daugybė kitų stebėtojų reagavo į trečiadienio įvykių audrą didelės humanitarinės krizės siaubiamoje Venesueloje.

Ten trečiadienį Venesuelos nacionalinio susirinkimo pirmininkas J.Guaido prieš opozicijos šalininkų minią pasiskelbė einančiu šalies prezidento pareigas, o netrukus JAV, Brazilija ir daugelis Pietų Amerikos valstybių, akivaizdžiai suderinusios veiksmus, jį pripažino laikinuoju Venesuelos lyderiu.

Venesuelos prezidentu pasiskelbęs Juanas Guaido

N.Maduro nereaguoti negalėjo. Jis numojo ranka į J.Guaido ėjimą, tačiau tikėtina, kad opozicijos lyderis netrukus bus suimtas. Venesuelos prezidentą, tęsiantį Hugo Chavezo valdymo tradicijas, remia svarbiausia šių šachmatų figūra – šalies ginkluotosios pajėgos.

JAV vyriausybė, regis, nutarė rizikuoti ir pripažinti 35-erių J.Guaido valdžią. Donaldo Trumpo administracija jau ne pirmą kartą užsiminė ir apie karinio įsikišimo galimybę, nors labiau tikėtinos dar platesnės sankcijos Karakasui.

Vis dėlto realistiškiausia šiuo metu būtų pereinamosios vyriausybės patvirtinimas ir derybos tarp JAV, Kinijos, Rusijos bei Irano, mano Lotynų Amerikos ekspertė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Ieva Giedraitytė.

Kas kaltas dėl padėties?

„Venesuelos žmonės jau per ilgai kenčia nelegalų Maduro režimą“, – tviteryje trečiadienį paskelbė D.Trumpas, taip pripažindamas J.Guaido laikinuoju šios per pastaruosius metus nuskurdusios šalies prezidentu.

Kad Venesuela skursta, o iš jos bėga milijonai žmonių, ginčytis sunku – kaip ir dėl to, kad N.Maduro valdžia nėra teisėta. Jis sausio 10 dieną pradėjo antrąją šešerių metų kadenciją, bet prieš tai neleido pagrindiniams opozicijos veikėjams mesti jam iššūkį rinkimuose.

„Šalį ištikusi visiška humanitarinė krizė – ir dėl netikusio ekonominio vadovavimo, ir dėl nukritusių naftos kainų. Juk daugiau nei 80 proc. pajamų – iš naftos. Aišku, 2017 metų protestai buvo labai ilgi – tokie neramumai bet kur sutrikdytų ekonominę veiklą.

Taip pat buvo kilusi rekordinė sausra. Situacija bloga, skiriasi tik vertinimai, kas kaltas“, – 15min teigė I.Giedraitytė.

„Scanpix“/AP nuotr./Alkani ir netekę vilties venesueliečiai plūsta į Braziliją

Opozicija ir jos šalininkai, žinoma, kaltina N.Maduro vyriausybę, kuri tik pablogino padėtį bandydama kontroliuoti kainas ir įsukdama hiperinfliaciją. O režimas ir jo rėmėjai tvirtina, kad kaltos sankcijos, turtingųjų apsisprendimas boikotuoti valdžią ir spekuliantai.

„Kitaip tariant, abi pusės sutinka, kad situacija baisi, bet nesutaria dėl to, kas turėtų prisiimti kaltę“, – pastebėjo I.Giedraitytė.

Amerikiečiai vertinami įtariai

Ji pabrėžė, kad Venesueloje, priešingai nei dažnai manoma, valstybė vis dar neturi žiniasklaidos monopolio, todėl tikriausiai negalima sakyti, kad dalis šalies gyventojų N.Maduro palaiko tik veikiami valstybinės propagandos.

„Chavistai buvo teisūs ta prasme, kad visos televizijos anksčiau priklausė oligarchams ir buvo kritiškos kairiesiems. Pastarieji įkūrė televiziją „Telesur“ (ją finansuoja Venesuela, Kuba, Nikaragva, Urugvajus ir Bolivija), kad ji taptų atsvara turtuolių kontroliuojamai žiniasklaidai“, – aiškino I.Giedraitytė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Nicolas Maduro

Jos teigimu, pagrindinės privačios televizijos vis dar labai kritiškos chavizmo atžvilgiu, nors nemažai H.Chavezo idėjų buvo „labai demokratiškos“.

„Bet požiūris į JAV yra labai dvilypis visoje Lotynų Amerikoje. Kai kalbama apie kokį nors „jankių boikotą“, turimi omenyje dalykai, kurie regione iš tikrųjų vyko. Žmonės šiuo atveju žvėriškai jautrūs.

Bet kokia informacija apie, tarkime, opozicijos mokamus pinigus boikotuotojams nuraibuliuoja per socialinius tinklus.

I.Giedraitytė: „Požiūris į JAV yra labai dvilypis visoje Lotynų Amerikoje. Kai kalbama apie kokį nors „jankių boikotą“, turimi omenyje dalykai, kurie regione iš tikrųjų vyko. Žmonės šiuo atveju žvėriškai jautrūs.“

Dalis žmonių tikrai tiki, kad pastarieji įvykiai – Venesuelos suverenumo pažeidimas. Kiek, atsakyti negaliu. Spėju, kad 50 proc. nekenčia Maduro, 30 proc. jį remia, o likę 20 proc. nepalaiko režimo, bet ir nenori jankių“, – 15min teigė ekspertė.

Asmeninio albumo nuotr./VU TSPMI dėstytoja Ieva Giedraitytė

Pranešimus apie valdžios „uzurpaciją“ Venesueloje itin aktyviai skleidžia ir Karakaso sąjungininkė Maskva – tiek oficialiais pasisakymais, tiek per propagandinius RT ir „Sputnik“ kanalus. N.Maduro parėmė ir Turkija, taip pat Meksika, Bolivija.

Valdžios vairas – N.Maduro rankose

Tad jau dabar akivaizdu, kad 35-erių inžinierius J.Guaido, net užsitikrinęs JAV, kurios greičiausiai ir inicijavo trečiadienio įvykius, diplomatinį užnugarį, susidurs su problemomis.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Venesuelos prezidentu pasiskelbęs Juanas Guaido

Ką jis žada? Žinoma, laisvus ir sąžiningus rinkimus. Taip pat – pereinamąją vyriausybę, kuri nutrauktų venesuliečių vargus dėl hiperinfliacijos, ir amnestiją kariškiams, jei jie padės išstumti N.Maduro iš valdžios.

Tačiau J.Guaido laukia didelis galvosopis – juk jis nekontroliuoja svarbiausių valstybės institucijų, o ginkluotosios pajėgos atsiribojo nuo opozicijos lyderio ir bent jau kol kas lieka ištikimos N.Maduro.

Gynybos ministras Vladimiras Padrino socialiniame tinkle „Twitter“ pažadėjo toliau remti N.Maduro: „Tėvynės kariai nepripažįsta prezidentu asmens, paskelbto tamsiųjų interesų šešėlyje.“

Ginkluotosios pajėgos atsiribojo nuo opozicijos lyderio ir bent jau kol kas lieka ištikimos N.Maduro.

„Tiesa tokia, kad nors J.Guaido pripažįstamas tarptautinėje erdvėje, tikroji galia – vis dar Maduro rankose“, – pažymėjo Kolumbijos, į kurią suplūdo šimtai tūkstančių venesueliečių, sostinėje Bogotoje dirbantis politologas Ronalas Rodriguezas.

Aišku, J.Guaido gali paremti kitos šalys. Antai JAV gali jam perleisti įšaldytus N.Maduro režimo atstovų pinigus, už kuriuos būtų galima nusipirkti maisto ir vaistų. Bet juk šalies uostus ir toliau kontroliuoja N.Maduro sąjungininkai.

Sudėtingas galvosopis

Daug Venesuelos opozicijos rėmėjų dabar būgštauja, kad J.Guaido gali būti sulaikytas – kaip ir ankstesnis vyriausybės priešininkų lyderis Leopoldo Lopezas, kuris nuo 2014-ųjų dienas leidžia tai kalėjime, tai namų arešto sąlygomis.

Mat N.Maduro akivaizdžiai nenusiteikęs ieškoti kompromiso. Jis trečiadienį paskelbė duodantis 72 valandas JAV, kurios pripažino J.Guaido prezidentu, diplomatams palikti šalį ir sugriaudėjo: „Mes giname mūsų Bolivaro Respublikos teisę egzistuoti.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Nicolasas Maduro

Venesuelą norima valdyti iš Vašingtono. Ar jūs norite lėlių vyriausybės, kurią kontroliuotų Vašingtonas?“

JAV ir jų sąjungininkės savo ruožtu jau negalėtų nereaguoti į J.Guaido areštą ar represijas prieš protestuotojus. Tačiau kokie galėtų būti tolesni veiksmai?

Sankcijos? N.Maduro režimą nauji suvaržymai prismaugtų, bet humanitarinė krizė dar labiau pagilėtų. Iš Venesuelos per krizę ir taip išvyko jau daugiau nei 3 mln. žmonių.

Karinė intervencija? Susirėmimai kainuotų daug gyvybių, o JAV įsiveltų į klampią ir neabejotinai netrumpą okupaciją – be to, Venesuelą reikėtų atstatyti.

Venesueloje – protestai prieš prezidentą N.Maduro

+6

„Pažiūrėkite į Somalį, Afganistaną, Iraką. Visose šiose šalyse kariniai veiksmai turėjo būti žaibiški, bet jų kaina vėliau išaugo šimteriopai“, – teigė Lotynų Amerikos ekspertas Davidas Smilde.

Europos Sąjunga neskuba

„Ligšioliniai įvykiai Venesueloje buvo nedemokratiški ir kėlė pavojų viso regiono stabilumui. Tad sunku nereaguoti į tokio masto konfliktą.

Bet opozicija ilgą laiką buvo labai susiskaldžiusi, o karinės pajėgos – chavistų pusėje. Tikiuosi, kad amerikiečiai nepanorės įsikišti karine prasme – jie apskritai paskubėjo su Guaido pripažinimu. JAV atsiradimas šiame reikale režimui iškart leido sakyti, kad čia įsisuko jankiai“, – 15min tvirtino I.Giedraitytė.

Europos Sąjunga nepripažino J.Guaido laikinuoju Venesuelos prezidentu, nors ir paragino surengti šalyje „laisvus ir patikimus rinkimus“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Riaušės Karakase

„Ko gero, ES, kurią visi kaltina mykimu, bando suprasti, ką daryti, nes įstumti Venesuelą į pilietinį karą nebūtų labai protinga“, – pastebėjo I.Giedraitytė.

Anot analitikės, pirmiausia prie derybų stalo reikėtų sodinti ne tik režimo ir opozicijos atstovus, bet ir JAV, Kinijos, Rusijos bei Irano pareigūnus.

„Gal ir nėra smagu apie tai kalbėti, bet 80 proc. Venesuelos naftos kompanijų gaunamų pajamų atitenka skolų Kinijai ir Rusijai apmokėjimui. Kinija šalyje labai daug investavusi, Rusija ją remia karine prasme.

Vienintelė išeitis – pereinamoji vyriausybė, kurią sudarytų tiek chavistai, tiek opozicija. Be to, reikėtų amnestijos – tai nebūtų sąžininga, bet be jos neapsieisi“, – svarstė I.Giedraitytė.