Neramumai prasidėjo dar 2011 metais su Arabų pavasariu, karais Libijoje bei Sirijoje, juos lydėjo Ukrainos ir Rusijos konfliktai, galiausiai pasaulį viena po kitos ėmė drebinti teroristinės atakos.
Naujienos viena kitą keičia taip greitai, kad nespėjame iki galo įsisąmoninti, kas įvyko. Kai vėlų liepos 15-osios vakarą naujienų agentūras pasiekė žinutės apie kariuomenės bandymą nuversti Turkijos valdžią, pasaulis tebegedėjo dėl Nicos aukų po žiaurios sunkvežimį vairavusio teroristo atakos.
Sekant pasaulines naujienas gali susidaryti įspūdis, kad gyvename teroristinių atakų itin gausiu laikotarpiu. Tačiau pažvelgus į statistiką matyti, jog realybė šiek tiek kitokia.
„Global Terrorism Database“ duomenimis, terorizmo sukeltų mirčių skaičius 1970–1990 metų laikotarpiu yra kur kas didesnis palyginti su naujausia 1990–2015 metų statistika.
Tai, kaip mes kalbame apie terorizmą, turi įtakos ne tik stiprėjančiam baimės jausmui, bet ir pačiam terorizmo sklidimui.
Priskirdami visus islamo išpažinėjus į vieną radikalią grupę, prisidedame prie „Islamo valstybės“ (IS) tikslo. Musulmonų atskyrimas nuo likusios visuomenės paskatina juos bandyti pritapti kitur – taip jie neretai atsiduria IS gretose.
Radikali retorika tik padeda teroristams
Prieš islamo religiją nukreipta retorika kelia ir kur kas pragmatiškesnes problemas – ji supriešina mus su kitomis musulmoniškomis valstybėmis, be kurių pagalbos neturime jokių šansų nugalėti teroristus.
Pavadinus visus musulmonus priešais, kurstant neapykantą ir paskelbus religinį karą, labai realu, jog teroristai laimėtų be didesnės kovos.
„Įsivaizduokime, kas būtų, jei Europos lyderiai kalbėtų kaip Donaldas Trumpas – kad islamo valstybės yra blogis, būtina atsitverti sienomis ir uždrausti jų gyventojų atvykimą į mūsų šalis. Tuomet tikrai galėtų kilti civilizacinio konflikto grėsmė“, – teigė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, filosofas Nerijus Milerius.
Pasak filosofo, dėl to, jog egzistuoja su islamo tikėjimu susijusios teroristinės grupuotės, nereiškia, kad reikia stigmatizuoti visus islamo išpažinėjus. Tokiu atveju Europa susidurtų ne su dešimtimis tūkstančių, bet su milijonais priešiškai nusiteikusių žmonių.
Sprendimas – geresnė integracija
„Kaip rodo patirtis, dažnai žmonės, kurie IS vardu atliko vieną ar kitą teroristinį aktą net nebuvo religingi. Matome, kad tai dažnai kyla iš senųjų Europos valstybių nesugebėjimo integruoti atvykėlius taip, kad jie jaustųsi esą visuomenės dalimi“, – mano N.Milerius.
Filosofas atkreipė dėmesį į JAV – nepaisant pyktį kurstančių, bet su tikrais faktais mažai ką bendro turinčių Respublikonų partijos kandidato pasisakymų, šalis stebėtinai gerai integruoja imigrantus. Amerika didžiuojasi tuo, jog bet kuris, nepaisant jo religinių įsitikinimų, tautybės ar kultūrinės tapatybės gali tapti piliečiu ir sėkmingai įsilieti į amerikietiškos svajonės naratyvą.
„Sprendimas yra būtent integracija – ne karas“ , – teigė N.Milerius.
Europoje yra kiek kitokia situacija. Į Prancūziją atvykęs svetimšalis nesijaučia prancūzu – dėl įvairių socialinių ir politinių problemų miestų pakraščiuose susidaro urbanistiniai getai, kuriuose didėja pasyviai IS ideologijai pritariančiųjų ratas.
„Sprendimas yra būtent integracija – ne karas. Kovoti su šimtais milijonų musulmonų būtų visiška savižudybė, dėl kurios visa Europa būtų užlieta krauju“ , – teigė N.Milerius.
Geopolitinis nestabilumas
Tačiau neramumų negalima sieti vien su terorizmu. Įsivaizduojamą pasaulio tvarką gerokai sujudino ir vis labiau jaučiamas Europos Sąjungos silpnumas. Daugeliui apžvalgininkų netikėtas Didžiosios Britanijos gyventojų sprendimas palikti tautų bendriją parodė tikrąjį bendrijos susiskaldymą.
JAV prezidento rinkimai taip pat signalizuoja esminius pokyčius šalyje – kokiais kitais metais, jei ne šiemet galėtume įsivaizduoti tokio kandidato, kaip Donaldas Trumpas iškilimą?
Mus glumina tai, jog nesuprantame, ar šie šokai ir krizės yra pavieniai įvykiai, ar yra kažkokių esminių pokyčių ir ilgesnės tendencijos požymis.
Nors kai kurie konfliktai jau tęsiasi metų metus, bet yra ženklų, kad mes gyvename keistoje eroje, kurioje vieni neramumai lydi kitus. Didelė tikimybė, kad globalinis nestabilumas taps nauju status quo.
Ignoruoti to, kas vyksta pasaulyje, negalima
„Tai kas vyksta vienoje ar kitoje pasaulio dalyje, ypač tokios krizės, kaip pilietiniai karai, naujų teroristinių grupuočių įsitvirtinimas neišvengiamai turi įtakos ir platesniam kontekstui – matome, kad ir tie patys teroristiniai išpuoliai sklinda lyg raibuliai vandeny – nuo artimiausių kaimynių iki Turkijos ar Europos Sąjungos.
Tai žinoma veikia ir politikus, kurie norėtų atsiriboti nuo kažkur toli vykstančių dalykų, tačiau jei jie vėluoja priimti sprendimus, konfliktų eskalavimas gali juos pasivyti su žymiai rimtesnėmis pasekmėmis“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius, politologas Tomas Janeliūnas.
Kaip pavyzdį T.Janeliūnas pateikia Baracko Obamos neryžtingumą IS iškilimo Sirijoje metu ir dvejones dėl agresyvesnių veiksmų prieš Basharą al Assadą. Tai buvo dalis didesnės užsienio politikos strategijos – B.Obama kalbėjo apie tai, kad jis bus tas prezidentas, kuris sugrąžins politiką į Ameriką ir taisys George'o W.Busho padarytas klaidas.
„Natūralu, kad po aktyvesnio JAV įsitraukimo į pasaulio reikalus turėtų sekti tam tikras atoslūgis, tačiau toks atsitraukimas turi savo kainą – kitos valstybės ir ginkluotos grupuotės pajunta, kad turi žymiai daugiau veikimo laisvės“, – teigia politologas.
Keičiasi galios balansas
Jo manymu, JAV atsitraukimas jaučiamas ir kitu aspektu – jos santykinė galia lyginant su kitomis valstybėmis po truputį mažėja. Nebūtinai dėl to, kad JAV silpnėja, kiek dėl to, kad kitų valstybių, pavyzdžiui, Kinijos, augimas tampa vis ryškesnis.
JAV atsitraukimas jaučiamas ir kitu aspektu – jos santykinė galia lyginant su kitomis valstybėmis po truputį mažėja.
„Šie pokyčiai lems daugiapolę pasaulio tvarką, kur nebebus galima identifikuoti vienos valstybės dominavimo. Sprendžiant globalias problemas, iškils daug didesnis poreikis ieškoti tam tikrų koalicijų. Matyt, nuo to, kaip ir kurioms valstybėms pavyks tas koalicijas suvienyti, ir priklausys, ar galios balansas bus pakrypęs į Vakarų ar Rytų pusę“, – mintį užbaigė T. Janeliūnas.
Sunku apibrėžti, kuomet neramumai prasidėjo ar kada jie baigsis, bet aišku viena – priešingai nei išpranašavo politikos mokslų atstovas Francis Fukuyama, istorija dar tikrai nesibaigė.
