Paskutiniai atvejai, kai nužudyti politinių partijų nariai, užfiksuoti rinkimų dieną – šį sekmadienį: nušauta Darbininkų partijos narė ir Institucinės revoliucinės partijos politikas.
Pernai Meksikoje iš viso nužudyta beveik 30 tūkst. žmonių. Tai didžiausias aukų skaičius per 20 metų, kai pradėta vesti tokia statistika. Tiesa, ekspertai sako, jog realūs skaičiai turėtų būti gerokai didesni, nes jei žmonės žūsta per susišaudymą arba jei juos policija ar kariuomenė nužudo be jokio teismo kaip įtariamuosius, tokia mirtis nelaikoma žmogžudyste.
Prognozuojama, kad šiemet nužudymų skaičius gali dar išaugti. Vien pirmųjų trijų mėnesių oficialūs duomenys rodo, kad nužudyta per 8 tūkst. žmonių.
„Apie 93 žmonės kiekvieną dieną, arba maždaug 4 žmonės kiekvieną valandą, yra nužudomi Meksikoje ir teisėsaugos sistema nesugeba su tuo susidoroti“, – teigia I.Jusionytė.
90 proc. žmogžudysčių lieka neišaiškintos
Anot pašnekovės, teisėsaugos ir teisėtvarkos sistema yra labai silpna palyginti su organizuotu nusikalstamumu: „Organizuoto nusikalstamumo grupės daugeliu atvejų kontroliuoja valdžios institucijas, yra į jas įsiskverbusios. Daugiau negu 100 kandidatų į įvairius politinius postus ar rinkimų kampanijos atstovų bei politikų buvo nužudyti šios rinkimų kampanijos metu. Ji vadinama kruviniausia rinkimine kampanija Meksikos istorijoje.“
Kai kurie politikai dėl to atšaukė savo kandidatūras, nerimaujama, kad tai galėjo išgąsdinti ir rinkėjus.
„Tai rodo, kaip stipriai organizuotas nusikalstamumas kontroliuoja Meksikos politinį gyvenimą. Dauguma nužudytųjų buvo kandidatai atokiose provincijose, dažniausiai dalyvavo merų ar miesto tarybų rinkimuose. Pavyzdžiui, užpraėjusį savaitgalį, kai buvo nužudytas kandidatas į merus mažame Mičeokano valstijos miestelyje Ocampo, į jį atvyko regioninės ir valstijos policijos pajėgos ir areštavo visas miestelio policijos pajėgas, kurių vadovas įtariamas ryšiais su organizuotu nusikalstamumu. Tai tik rodo, kaip paplitęs organizuoto nusikalstamumo įsiskverbimas, kaip jis siejasi su korupcija ir Meksikos politiniu gyvenimu, taip pat koks didelis smurtas šalyje“, – sako I.Jusionytė.
Daugiau kaip 90 proc. žmogžudysčių lieka neišaiškintos, nepradedami tyrimai. Taigi, dažniausiai nusikaltėliai lieka nenubausti.
Skylantys karteliai konkuruoja tarpusavyje
Pasak I.Jusionytės, iki 2000-ųjų situacija Meksikoje buvo stabilesnė, nes 71 metus šalyje veikusi vienintelė Institucinė revoliucinė partija, nors ir buvo glaudžiai susijusi su nusikalstamu pasauliu, sugebėjo kontroliuoti tokias grupuotes.
Kai 2000-aisiais šalies prezidentu buvo išrinktas Vicente Foxas, politinė padėtis ėmė keistis, o 2006-aisiais prezidentas Felipe Calderonas pradėjo intensyvią kovą su narkotikais. Dešimtis tūkstančių karių jis siuntė veikti kaip policininkus, o jo strategija – susidoroti su pagrindinių narkotikų kartelių vadais. Per šį karą žuvo per 200 tūkst. žmonių. Prezidentu tapus tos pačios Institucinės revoliucijos partijos atstovui Enrique Pena Nieto, tikėtasi, kad jis bent kiek suvaldys padėtį šalyje, tačiau situacija tik blogėjo ir toliau blogėja.
2014-aisiais sugauti ar nukauti pagrindinių narkotikų kartelių vadai. Didžiausio „Sinaloa“ kartelio lyderis Joaquinas Guzmanas, žinomas kaip „El Chapo“, pernai perduotas Jungtinėms Valstijoms ir šiuo metu laukia teismo Niujorke. Silpnėjant pagrindiniams narkotikų karteliams, šie ėmė skilti ir tarpusavyje konkuruoti dėl galios bei teritorijos.
Jungtinės Tautos skelbia, kad Meksika yra trečia pagal pagaminamo opiumo kiekį valstybė pasaulyje po Afganistano ir Mianmaro. Šalis turi 2 tūkst. mylių sieną su pagrindine narkotikų rinka – JAV ir didelė šios sienos dalis neužtverta. Didžiuliai narkotikų kiekiai per pagrindinius pasienio punktus pervežami dideliais konteineriais, nešami pėsčiomis sieną kertančių prekeivių ar tiesiog per sieną svaidomi katapultomis.
Tačiau kartelių veikla išsiplėtė ir neapsiriboja narkotikais. Jie verčiasi prekyba žmonėmis, prostitucija, pagrobimais dėl išpirkos, reketuoja vietinius verslininkus. Be to, nusikalstamos grupuotės yra taip persipynusios su valdžia ir visuomene, kad sunku atskirti, kas kam priklauso.
Gąsdinimai persūdyti?
Saugumo klausimas Meksikos gyventojams yra vienas esminių, tačiau ekspertai pastebi, kad nė vienas kandidatas į prezidentus nepateikė konkrečių žingsnių, kaip spręstų šią problemą.
Naujuoju Meksiko prezidentu tapo Andresas Manuelis Lopezas Obradoras, pagal inicialus dar vadinamas AMLO. Jis atstovauja savo įkurtai partijai MORENA, penkerius metus buvo sostinės Meksiko meras ir iki šiol du kartus prezidento rinkimuose liko antras.
„Jis yra kairysis populistas ir kai kurie gyventojai kaltina jį galbūt šiokiu tokiu autoritarišku stiliumi. Bijoma, kad jis galbūt nacionalizuos pramonę, ypač „Pemex“, kuri yra naftos pagrindinė kompanija Meksikoje, ir kad galbūt tai išgąsdins verslą. Tokie pat argumentai buvo keliami ankstesniuose rinkimuose. Jis buvo lyginamas su Hugo Chavezu ir kitais kairiaisiais prezidentais Lotynų Amerikoje.
Žiūrint į jo, kaip Meksiko miesto mero, istoriją, tai taip – jo politika labiau socialiai orientuota: daugiau socialinių programų, paramos pensininkams, studentams, ūkininkams, darbininkams, nelygybės mažinimas. Bet jis, bent kol buvo valdžioje kaip meras, nevykdė jokių labai radikalių permainų. Tad kartais atrodo, kad galbūt tie gąsdinimai, jog jis prives Meksiką prie Venesuelos, yra truputį persūdyti“, – svarsto Lotynų Amerikos ekspertė.
Viena išspręsti problemų nepajėgs
Meksikoje sekmadienį rinktas ir parlamentas. Daugumą vietų jame, pagal išankstinius duomenis, gaus A.M.Lopezo Obradoro partijos MORENA ir dar dviejų politinių jėgų koalicija.
„MORENA sudariusi koaliciją tiek su kairiaisiais – su Darbo partija, tiek su gana konservatyvia dešiniąja Evangelikų partija, kuri gerokai konservatyvesnė, ypač socialinės politikos klausimais, tokiais kaip abortai ir gėjų teisės. Tokiomis temomis A.M.Lopezas Obradoras vengė kalbėti iki rinkimų, nes bijojo galbūt atitolinti tam tikrus rinkėjų sluoksnius, bet labai sunku žinoti, kas galėtų Meksikoje pasikeisti pasikeitus valdžiai.
Turbūt vienintelė viltis – kad iš tikrųjų būtų permainų, kad būtų stiprinamos teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos, kad kažkaip būtų mažinama korupcija ir organizuoto nusikalstamumo įsiskverbimas į valdžios institucijas, kad būtų keliamas žmonių pasitikėjimas valdžios institucijomis“, – sako I. Jusionytė.
Jos teigimu, nors Meksika turi pati tvarkytis su savo problemomis, viena jų išspręsti nepajėgs, todėl veiksmų reikėtų imtis ir tarptautiniu lygiu.
Parengė Jurgita Kuzmickaitė
