„Gerai prisimenu karo pradžią. Tą dieną buvau namuose. Apskritai jau kurį laiką tokios merginos kaip aš Čečėnijoje beveik neišeidavo į lauką“, – tuometines nuotaikas „Novaja Gazeta“ leidiniui pasakojo Inna Ajrapetian, kuri tuomet buvo dvidešimtmetė studentė, gyvenanti Grozne.
Pasak jos, tuomet apie ginklus ir karą buvo kalbama jau kurį laiką, tačiau tik 1994 m. gruodžio 11 d. ji iš tiesų pradėjo į tai kreipti dėmesį.
„Pirmas dalykas, kurį išgirdau, buvo mūsų kaimynų pasakojimai, kad jie matė tankus prie įvažiavimo į Grozną. Tada pasklido žinia, kad jie buvo bombarduojami. Tai atrodė kaip kažkokia fantazija. Tankai? Jie buvo subombarduoti? Kas tai padarė?“ – vėliau pasakojo psichologiją studijavusi moteris.
Jos šeima slėpėsi namų rūsyje, kuriame glaudėsi ir kaimynai.
„Prisimenu, kaip prasidėjus bombardavimui visi puolė į rūsį. Buvo chaosas. Bet sunkiausia man buvo matyti senų žmonių baimę. Jų drebančias lūpas, siaubo kupinas akis“, – pasakoja moteris.
Leidinys „Postimees“ pasakoja, kaip vyko Čečėnijos karai ir kaip tai paveikė tolesnę Rusijos raidą.
