„Negali būti“, – tarė Maša, o mokytoja tuo metu amerikietį žurnalistą nuvėrė žvilgsniu, teigiančiu: „argi aš tau nesakiau?“. Maša gimė ir augo Donecke, tačiau prasidėjus konfliktui su šeima atvyko į Jaltą, kur ir dabar slepiasi nuo karo, pasak jos, sukelto Ukrainos, o ne Rusijos.
Tiki Krymo ateitimi
Žurnalisto bandymai paaiškinti apie tarptautinės teisės pažeidimus ir Krymo aneksiją buvo bergždi. Mokiniai tiki, jog žymiai didesnį pavojų jiems kelia Ukrainos nacionalistai (kurių daugelis nėra net akyse matę) ir laiko Rusiją – jų interesų gynėja.
„Rusija yra Krymo tėvynė“, – sukandusi dantis piktai iškošia mokytoja, o moksleiviai prapliumpa aplodismentais.
Tai nebūtų taip nuostabu, jei dar prieš metus Jaltos 12-oji vidurinė nebūtų buvusi ukrainietiška mokykla. Jei ne kompiuterių klasės ir madingai apsirengę moksleiviai, mokykla atrodytų kaip tradicinė sovietinė švietimo įstaiga su ilgais, tamsiais koridoriais ir aptriušusiais kabinetais. Dauguma mokytojų – pagyvenę moteriškės, gimę dar Sovietų Sąjungoje.
„Mes nežinodavome, kiek pinigų gausime. Ar gausime kreidos? Ar duos valymo skysčio? Nieko negaudavome. Viską supirkti turėjo tėvai“, – skundėsi direktorė Olga Čerkaščenko. Tiesa, įsijungęs į Rusijos sudėtį Krymas nepradėjo žibėti. Regionas išsiskiria savo skurdumu ir prasta infrastruktūra.
Tarp kalnų ir Juodosios jūros išsidėsčiusi Jalta pritraukdavo turistus, tačiau ir čia vidutinis atlyginimas vargiai siekdavo 200 dolerių. Moksleiviai aiškino, kad Rusija suteikė nemokamą sveikatos apsaugą, geresnius atlyginimus mokytojams, daugiau mokyklos įrengimų, tačiau pripažino, kad kainos smarkiai pakilo, laukia Rusijos valstybiniai egzaminai ir galimybės keliauti nebėra tokios pačios.
Gyvenimas tapo sunkus pusiasalio gyventojams, patiriantiems Vakarų sankcijas ir katastrofiškai sumažėjusį turistų antplūdį. Net ir atvykę užsieniečiai Kryme nelabai turi ką veikti, mat pusiasalyje dėl sankcijų neveikia nei „Visa“, nei „MasterCard“ kortelės.
Liepė nekurti problemų
Jau pirmąją dieną atvykusį žurnalistą Jelena Dvorjaninova įspėjo: „Turėtum būti atsargus, kai juos klausinėjate“. Tvyro savotiška įtampa – proukrainietiškai nusiteikę vaikai nenori viešai skelbti savo pažiūrų. Tai neturėtų patekti už klasės ribų. „Kam jums kelti problemas?“, – paklausė mokytoja.
„Kam jums kelti problemas?“, – paklausė mokytoja.
Daugelis etninių ukrainiečių paliko Jaltą dar iki aneksijos. Daugelis vietinių prarado draugus. Į Ukrainą nukeliauti sunku, o telefono skambučiai taip pat nėra pigūs. Buvę draugai dabar dažnai vienas kitą vadina išdavikais.
Nors daugelis Krymo gyventojų džiaugėsi dėl Rusijos valdžios, bet mažumoje atsidūrę Krymo totoriai ir ukrainiečiai pajuto sunkią naujos valdžios ranką. Šalia 12-osios vidurinės yra universitetas. Anksčiau ten kabėjusi Ukrainos vėliavos spalvų lentelė buvo grubiai uždažyta juodais dažais.
Pasak studentų, daugelis ukrainiečių jaunuolių metė studijas ir sugrįžo gyventi į Ukrainą. Dėstytojos teigimu, iš universiteto išvyko ir buvęs rektorius, nepanoręs gyventi okupuotoje teritorijoje ir persikraustęs į Kijevą. „Aš laimingas, nes galiu gyventi laisvėje“, – vėliau sakė jis jai.
Pirmieji žmonės Žemėje
Daugelis kalbintų Krymo moksleivių džiaugėsi, kad galės vykti studijuoti į Maskvą ir Sankt Peterburgą. Kai kurie patyliukais svajoja apie galimybes Europos Sąjungoje ar JAV. Mokytojų teigimu, vaikai patyrė ne tik politinius pokyčius – iš mokyklos programų dingo informacija apie Ukrainos literatūrą, istoriją ir geografiją.
„Atleiskite, bet kokia dar literatūra?“, – įžūliai pasiteiravo J.Dvorjaninova. „Ką jie turi? Be XIX amžiaus ir Taraso Ševčenkos aš daugiau nieko nežinau“, – kėlė antakius mokytoja.
„Atleiskite, bet kokia dar literatūra?“, – įžūliai pasiteiravo J.Dvorjaninova. „Ką jie turi? Be XIX amžiaus ir Taraso Ševčenkos aš daugiau nieko nežinau“, – kėlė antakius mokytoja.
O.Čerkaščenko džiugavo, kad Rusijos literatūra ir istorija vaikams duos platesnį pasaulio suvokimą. „Ukrainieičiai manė, kad jie yra pirmieji žmonės Žemėje“, – su panieka Ukrainos švietimo sistemos programą vertino mokytoja.
Jei Krymas ir toliau liks Rusijos kontrolėje, žinios apie kažkada ten buvusią Ukrainos kultūrą ir ukrainiečių kalbą bus pamirštos. Tėvai jau dabar reikalauja mokyti vaikus tik rusų kalba, skųsdamiesi, jog rašydami jie daro dar nemažai gramatinių klaidų.
Ukrainiečių kalba Kryme tapo pasirenkamąja. Ir ją mokosi tik vyresnių klasių moksleiviai, kurie jau anksčiau mokėsi šią kalbą. Jaunesniųjų, besimokančių ukrainietiškai liko mažiau nei dešimtadalis.
„Pakvaišę ukrainiečiai“
Jaltos 15-mečių moksleivių klasė štai taip nupasakojo įvykius Ukrainoje. Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo metu, praėjusių metų vasario mėnesį Kijeve prasidėjo neramumai, kurie plėtėsi į kitus miestus. Pasak paauglių, fašistai iš Ukrainos vakarų suorganizavo neramumus ir šalies rytuose bei šiaurėje.
Vienas iš vaikų, vardu Saša, piktai rėžė – „tie pakvaišę ukrainiečiai“. Pasak jo, į Simferopolį atvyko traukinys banditų. Juos sulaikė tik iš nežinia kur atsiradę savanorių pulkai, kuriuos sudarė buvę kariai ir šiaip „geri žmonės“. Televizijos rodė šimtus žmonių su lazdomis ir kitais ginklais, mojuojančius Rusijos vėliavomis, kurie išvaikė fašistus banditus, aiškino paauglys.
Tolesnę istoriją žino visi. Greitai Krymo valdžią paėmusi, iš nežinia kur atsiradusi publika suorganizavo referendumą, kuriame tariamai ir buvo nulemtas Krymo likimas.
Amerikiečiui pasiteiravus, ką jaunuoliai mano apie Ukrainos prezidentą Petro Porošenką, šie sujudo. „Jis kvailiausias ukrainietis iš visų. Jis net nebando sustabdyti karo“, – dėstė Saša.
