Pas Lidiją Araslanovą iš Kemerovo srities atvyko iš karinio komisariato ir pasakė, kad jos vyras žuvo. Nebuvo atliktas nei atpažinimas, nei DNR tyrimas, rašo okno.group žurnalistai.
„Nemačiau nei kūno, nei veido, bet palaidojau, – sako Lidija. – Aš buvau nesava, man pasakė „jis“, patikėjau, o dabar galvoju: o ką aš palaidojau? Jie juk nei vyro daiktų, nei paso neatidavė. Karstą atidaryti uždraudė: „Laidokite taip.“ Aš paklusau. O dabar nežinau, ką ir galvoti.“
Socialiniuose tinkluose beveik po kiekvienu įrašu apie dingusių ar neatpažintų mobilizuotųjų ir kontraktininkų paiešką yra daugybė panašių istorijų.
„Karstą atidarinėti nerekomenduojama“
„Brolį paėmė per mobilizaciją 2022-ųjų lapkritį, 2023-iųjų pradžioje ryšys su juo jau nutrūko. Mums pasakė, atsiųskite DNR, paskui ilgai kvaršino galvą, kad sesers DNR netinka, kankinau dėl to savo senyvą motiną, padarė. Tada porą mėnesių jie mums aiškino: „Ne, DNR nesutampa.“ O paskui staiga – išvis nėra galimybės patikrinti: „Kūnas smarkiai apdegęs, nerekomenduojama atidarinėti.“ Kaip man po to atidarinėti? Kad motina patirtų dar vieną infarktą? – sako Olga Kuznecova. – Teko laidoti kažką, ką jie atsiuntė po 5(!) mėnesių cinko karste. Ir visą tą laiką galvoju: „Ar tikrai ten jis? Ar tikrai Volodia?“ Ir negaliu tuo su niekuo pasidalyti, nes bijau sukelti tokį pat abejonių skausmą savo artimiesiems.“
Komentaruose po įrašais, kurių autoriai, kaip ir Olga, nėra tikri, kad palaidojo giminaitį, rašo tie, kurie iš viso nesulaukė savo artimųjų, žuvusių kare, palaikų. Jie sako, kad „net pavydi“: „Nes bent jau šioks toks konkretumas yra.“
„Man apie sūnaus žūtį pranešė vienas iš bendražygių. Iš vadovybės taip ir nesulaukiau jokių žinių. Vėliau pranešė, kad jis tikrai žuvo, bet „guli Kreminos miškuose (nacionalinis gamtos parkas Sjevjerodonecko rajone, Luhansko srityje, Ukrainoje, – red.)“. Jis ten guli nuo 2023 metų gruodžio 25 dienos. Ir kada bus evakuoti kūnai, neaišku. Ir ar iš viso bus?“ – sako Ana Ivuška.
„Morge susipainiojo“
Giminaičių, kurie palaidojo savo artimuosius be DNR ekspertizės, nuogąstavimai nėra nepagrįsti. Mobilizuotojo iš Jekaterinburgo našlė savo vyrą Ivaną A. (pavardė artimųjų prašymu neskelbiama) palaidojo du kartus – morge supainiojo jo kūną su kito žuvusio vyro iš Kazanės kūnu.
„Jis buvo mobilizuotas 2022 metų pabaigoje. Kariavo kaip jefreitorius. Praėjusių metų pabaigoje apie jį net buvo parengtas reportažas, jis aptiko diversantus – didvyris! Šeima buvo bombarduojama pasiūlymais duoti interviu, Vanios žmona net pavargo priešintis. Ir staiga paskambino savanoriai iš ligoninės: „Jūsų vyras mirė.“ Ir štai kaip išėjo, net didvyrio negalėjo žmogiškai palaidoti“, – pasakoja Liudmila, viena iš žuvusio mobilizuotojo artimųjų.
Pasak Liudmilos, Ivanas žuvo 2023 metų gruodžio pradžioje. Jo našlei teko vykti į Rostovą prie Dono, kad atpažintų kūną.
„Tada ji grįžo namo ir kelias dienas laukė, kol Ivano kūnas bus atgabentas. [Sausio] trečią dieną įvyko laidotuvės, o po 5 dienų skambutis iš karinio komisariato: „Supainiojo kūnus, jūs palaidojote ne tą“, – prisimena Liudmila. – Jį kaip atvežė cinko karste, tai taip ir palaidojo, nelietė. Pasirodo, be reikalo, niekuo negalima pasitikėti. Be to, šeima už viską sumokėjo pati – kariniame komisariate iš karto pasakė, kad Gynybos ministerijos skirtus 48 tūkstančius galėsite gauti tik po laidotuvių. Tokios štai tos kompensacijos sąlygos...“
Pašnekovės teigimu, šeima išleido net daugiau, nei žadėjo kompensuoti, nes laidotuvėms pasirinko išeiginę dieną, užsakė giedotojus ir orkestrą.
„Šeima didelė, draugų daug – valgykla buvo šimtui su viršum žmonių! – prisimena Liudmila. – Vos tik truputį atsikvėpėme, kaip tas skambutis. Paaiškėjo, kad ten buvo trys bendravardžiai ir bendrapavardžiai, o mūsų Vanios numerį priskyrė kitam iš Tatarstano. Taigi palaidojome visiškai svetimą žmogų! Teko savo lėšomis ekshumuoti kūną, išsiųsti jį į Rostovo morgą (ten visus suveža prieš išsiunčiant „namo“), tada laukti „savojo“ ir vėl savo lėšomis perlaidoti. Galiausiai kompensaciją galėsime gauti tik per teismą. Iki šiol laukiame!“
Kitas laidotuves šeima surengė sausio 15 d. Našlė nusiuntė užklausimą karinei prokuratūrai, kodėl jai buvo atiduotas svetimas kūnas, tačiau aiškaus atsakymo negavo.
„Juk mes tave jau prieš 40 dienų palaidojome!“
Kita kariškio šeima iš Buriatijos taip pat „per klaidą“ palaidojo 44 metų Sergejų K. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, Sergejus buvo gyvas. Jį iš kolonijos, kur atlikinėjo 15 metų laisvės atėmimo bausmę, užverbavo privati karinė kompanija „Wagner“. Po „Bachmuto mėsmalės“ jis kariavo Ukrainos Luhansko srityje, buvo sužeistas. Sergejus neprisimena, kaip atsidūrė Luhansko ligoninėje, iš kurios po mėnesio buvo pervežtas į ligoninę Krasnodaro krašte.
„Kai šiek tiek atsigavo, jis nusipirko telefoną ir paskambino artimiesiems. O jie sako: „Serioža, kaipgi taip, juk mes tave jau prieš 40 dienų palaidojome!“, – prisimena pats buvęs „Wagner“ samdinys. – Giminaičiams į kaimą atvežė uždarą karstą, pasakė mano vardą ir gimimo datą. Mano vardas ir pavardė buvo iškalti ant karinio memorialo. Nežinau, kaip tai atsitiko – ligoninėje gulėjau su savo pavarde, gydytojai turėjo mano žetono numerį.“
Sergejus grįžo į Buriatiją su paleidimo iš įkalinimo vietos pažyma ir „Vietinių karų ir karinių konfliktų veteranų interesų gynimo lygos“ pažyma, kad nuo 2023 m. sausio 23 d. iki liepos 23 d. kariavo prieš Ukrainą. Nepaisant to, jam teko kreiptis į teismą, kad jo mirties akto įrašas būtų pripažintas negaliojančiu.
Kai Sergejaus advokatas paskambino į „Wagner“ struktūras Maskvoje su prašymu padėti atkurti dokumentus, jos atsisakė padėti, tačiau pareikalavo grąžinti 6 mln. rublių laidojimo išmoką, kurią Sergejaus artimieji jau buvo gavę. O pripažinti jį gyvu per teismą pavyko dėl... ankstesnio teistumo, sako Sergejaus advokatas Andrejus Kibiriovas, vadindamas tai „sėkme“.
„Tuomet kreipiausi į vietos prokuratūrą, ir jie priėmė pareiškimą, – sakė A.Kibiriovas. – Sergejui čia pasisekė, nes jo pirštų atspaudai jau yra Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje. Jie sutapo – taigi tapatybė nustatyta. Tada teismas. Teisėjas išnagrinėjo bylos medžiagą, išklausė jo sesers, liudytojo, atsižvelgė į pirštų atspaudus. Tada jo mirties įrašą ir pripažino negaliojančiu.“
„Negyvėlis“ pateko į nelaisvę
Natalijos Koroliovos iš Tiumenės šeimai pasisekė dar labiau – jai neteko vietoje vyro laidoti svetimo žmogaus, o jos vyras pasirodė esąs gyvas, nors apie jo mirtį šeimai „per klaidą“ taip pat buvo pranešta.
„Sutartį jis pasirašė gerokai prieš karą. Sakė, kad kariuomenėje ir atlyginimas didesnis, ir pensija, ir daugybė privilegijų, todėl išvyko tarnauti į Kurilską. Dvejus metus važinėjau pas jį, nes Dima kartą per metus keliems mėnesiams grįždavo namo – koks čia gyvenimas. Paskui prasidėjo „specialioji karinė operacija“, mes civiliokai nelabai supratome, kas tai yra ir kaip ten viskas. Praėjo pusantro mėnesio, ir ryšys su juo nutrūko. Jo mama važiavo autobusu, kai paskambino iš karinio komisariato. Mano anyta iškart perskambino man: „Nataša. Viskas“ – „Ką reiškia, viskas?“ – „Skambino iš karinio komisariato, jie netrukus atvažiuos paimti kraujo DNR tyrimui, kad sulygintų“. Man viskas lyg nutrūko. Kai specialistai iš komisariato mano anytai ėmė kraują DNR tyrimui, jie jau klausinėjo: „Kur planuojate laidoti, jei ką?“
Jie patys pasiūlė Kovinės šlovės alėją Červiševskio trakte. Tai yra viskas, mus jau „paruošė“, kelio atgal nebėra. Jau patikėjau, nieko nebepajėgiau daryti, spjoviau į darbą. Ir tada skambutis iš Raudonojo Kryžiaus: „Mes radome jūsų vyrą nelaisvėje“. Gavau nuotrauką su jo ranka rašytu tekstu: „Nepavyksta paskambinti telefonu, nes patekau į nelaisvę. Gyvas, sveikas, nesijaudink. Daug nerašysiu. Tikiuosi, kad artimiausiu metu įvyks mainai.“ Aš iš karto jį [rašyseną] atpažinau. Puoliau skambinti. Dalinys, Gynybos ministerija. Neatsiliepia. Paskui su dideliu vargu pavyko priversti juos pasakyti: „Taip, jis yra nelaisvėje!“ – pasakoja Nataša.
Smulkmenas jai papasakojo Dmitrijaus kolega, kuris taip pat pateko į nelaisvę, bet buvo iškeistas anksčiau.
„Jis pasakojo, kad su jais elgėsi gerai, buvo medicininė priežiūra. Kodėl jis nebuvo iš karto iškeistas, nežinojo“, – pasakoja Natalija.
Natalijai teko laukti ilgus aštuonis mėnesius, kol Dmitrijus buvo iškeistas. Pasak jos, kada būtent ir kaip tai įvyks, šeima neturėjo nė mažiausio supratimo.
„Viskas buvo netikėta. Suprantate, man apie tai uždraudė kalbėti. Aš jau daviau interviu, kai Dima dar buvo ten [nelaisvėje], ir bandžiau paspartinti [mainų] procesą. Po mainų jis jau čia buvo „įspėtas“. Taip, dėl mano interviu“, – prisipažįsta Natalija.
Dėl ko tiksliai Koroliovai buvo „įspėti“, ji nenori viešinti. Ji tik sako, kad Dmitrijus į Tiumenę grįžo prieš pusantrų metų.
Dingusių Rusijos kariškių skaičius oficialiai nežinomas. Paskutinį kartą Rusijos gynybos ministerija apie žuvusiuosius oficialiai pranešė 2022 m. rugsėjį, teigdama, kad kare žuvo mažiau nei 6 tūkstančiai rusų kariškių. Šie skaičiai skiriasi nuo duomenų, kuriuos suskaičiavo nepriklausomi žurnalistai iš BBC ir „Mediazona“. Jų duomenimis, žuvo mažiausiai 68 011 Rusijos karių ir samdinių, dalyvavusių invazijoje į Ukrainą.
