– Pasijutote nesaugiai?
– V. Balkūnas: Mus net vietiniai, su kuriais mes bendravome, perspėjo, kad gali grėsti rimtas pavojus, nes kažkas iš tų tūkstančių žmonių, perskaičiusių apie mus, gali pamatyti mus gatvėje ir neaišku, kas paskui bus. O tokių atvejų, kai buvo sumušti žurnalistai, fotografai, buvo ne vienas ir ne du.
– O kaip jūs apskritai sužinojote vietą, iš kurios yra išplukdoma?
– P. Ramanauskas: Tai vieša paslaptis. Skverelyje renkasi vyrai, kurie nori išplaukti. Ne vien sirai, bet ir kitų tautybių žmonės. Ten renkasi ir vietiniai kontrabandininkai. Ilgiau pasiblaškius, mums pavyko prakalbinti porą žmonių, ir vienas iš jų kažkodėl pasakė tikslią vietą, praktiškai su koordinatėmis, iš kur plukdomi nelegalai į Graikijos salas. Nors mes ilgai netikėjome iki pačios paskutinės akimirkos, bet nuvykus paaiškėjo, kad tikrai iš ten plaukiama, niekas jų nestabdo, jokia policija negaudo ir jokia pakrančių apsauga ten neveikia.
Mus net vietiniai, su kuriais mes bendravome, perspėjo, kad gali grėsti rimtas pavojus
– Kadangi Turkijoje tai vieša paslaptis, vadinasi, jei policija norėtų, galėtų užkardyti tam kelią?
– P. Ramanauskas: Taip, mūsų pašnekovas net neslėpė, kad jie moka policijai, pakrančių apsaugai, kad galėtų laisvai veikti. Jei mes per porą dienų sugebėjome sužinoti tuos dalykus, manau, kad Turkijos policijos kriminalinė tarnyba tą žino kuo puikiausiai.
V. Balkūnas: Tai milžiniška juodoji rinka. Mes taip grubiai paskaičiavome, kad dienos pelnas – apie 10 mln. eurų į vieną salą plaukiant.
– Kiek tai kainuoja tiems, kurie nori persikelti?
– V. Balkūnas: Vieta guminėje valtelėje – 1000–2000 eurų. O perplaukti 7 kilometrus – praktiškai tas pats, kas Kuršių mariomis nuo Klaipėdos nuplaukti į Smiltynę.
– Kai kurie bando patys tą daryti. Kaip jiems sekasi?
– V. Balkūnas: Patys matėme, kaip vienas žmogus žoliapjove bandė išjudinti valtį, kurioje buvo visa jo šeima, bet žoliapjovės galingumo tam neužteko. Manau, tokiems žmonėms sunkiai sekasi be kontrabandininkų pagalbos persikelti į kitą pusę.
– Kaip viskas vyksta paskui, jau išplaukus? Atstumas nėra didelis, bet tai yra vis dėlto tai – išorinė ES siena. Yra pakrančių apsauga?
– V. Balkūnas: Pakrančių apsauga yra. Ten dirba net „Frontex“, agentūra ES pasienio apsaugai užtikrinti, tačiau dabar jų pagrindinis tikslas yra stebėti, skaičiuoti ir, jei bus bėda, gelbėti. Niekas nestabdo, niekas netikrina – yra paleistas visiškai laisvas srautas tiek iš Turkijos, tiek iš Graikijos pusės. Mes klausėme, kodėl graikai nestabdo tų valčių ir nebando jų užkardyti. Atsakymas buvo labai paprastas – jeigu jie bando stabdyti, pabėgėliai pjauna valtį, skęsta. O, kai jie yra atviroje jūroje, juos privaloma gelbėti pagal tarptautinę jūrų teisę.
– Kaip Lesbo saloje sutinkami atplaukiantys žmonės?
– V. Balkūnas: Priklauso nuo to, kas sutinka. Iš užsienio atvykę savanoriai ar kai kurie vietiniai gyventojai sutinka labai meiliai, atneša maisto, arbatos, suteikia medicininę pagalbą. Žodžiu, duoda viską, ką gali. Tačiau iš esmės vietiniai gyventojai, švelniai tariant, nusiteikę skeptiškai, nes migrantų ten daug daugiau negu pačių vietinių – pirmas vaizdas atvykus į tą salą buvo „kur aš patekau? Į Aziją?“. Jų buvo daugybė. Dėl to vietiniai gyventojai, gyvenantys iš turizmo, praranda pelną. Be to, visi pakampiai yra apšnerkšti. Nors paskutiniu metu jau pradėjo tvarkytis, atsirado kažkokia sistema, kai juos greičiau išsiunčia iš salos, bet srautas vis tiek nenutrūksta.
Patys matėme, kaip vienas žmogus žoliapjove bandė išjudinti valtį, kurioje buvo visa jo šeima, bet žoliapjovės galingumo tam neužteko
– Pauliau, kaip savo darbą vertina savanoriai Graikijoje ir kitose šalyse? Kodėl jie ten yra?
– P. Ramanauskas: Savanoriai, priklausomai vietos, taip pat labai skiriasi. Graikijos saloje, jų manymu, karščiausias punktas ir ten pagalbos pabėgėliams reikia labiausiai. Bet tai nėra tiesa, tie savanoriai tikriausiai buvo mažiausiai adekvatūs. Jie pasitikdavo pabėgėlius šaukdami „mes jus mylime“ ir pan., o tai atrodė labai keistai. T
ie pabėgėliai plaukia kelias valandas, jie tikrai nėra išbadėję ar kankinami troškulio, bet žmonės juos puola taip, lyg jiems reikėtų ypatingos pagalbos. Ten savanoriai tokie, kurie neturi daug gyvenimo patirties. Dažnai tai būna namų šeimininkės, kurioms svarbu kažkaip save realizuoti. Todėl ta aplinka gana keista.
O Kroatijoje ir Serbijoje dirba čekų savanorių grupės, kurios susiorganizavo socialiniuose tinkluose ir labai gerai supranta dinamiką, kad dirba daug organizacijų ir kad jų, tiesą pasakius, yra net per daug. Taigi norinčių padėti yra apstu.
– Daugiau negu reikalaujančių pagalbos?
– P. Ramanauskas: Taip. Pabėgėliai gauna ypač daug visokių daiktų, maisto, ima viską glėbiais, bet to nevertina, išmeta. O savanoriai, atvykę iš Čekijos, tą suvokia ir padeda tik tada, kai reikia: klausia pabėgėlių, kam reikia šito, ar reikia batų, ar kažko kito ir t. t. Taigi savanoriai irgi labai skiriasi. Bet jų darbas tikrai reikalingas, nes kai kurios valstybės pagalbos praktiškai neužtikrina.
– Kaip toliau klostėsi jūsų ir pabėgėlių kelionė? Kaip keliavote iš Graikijos? Kokiais maršrutais dažniausiai keliauja žmonės?
– V. Balkūnas: Labai greitai klostosi jų kelionė, nes Makedonijos pasienyje yra nemokamas ekspresas į Vokietiją. Nė viena šalis nenori, kad migrantai pas juos užsiliktų, nenori steigti didelių stovyklų, nenori į tai investuoti, todėl pasiima žmones nuo vieno pasienio, atlieka kažkokią minimalią registraciją stovyklose, o kartais net ir neveža į stovyklas – nuveža tiesiai iki kito pasienio. Ten pabėgėliai nuo 300 metrų iki 2 kilometrų eina pėstute, kerta sieną ir juos vėl pasitinka nemokami autobusai, jie vėl gauna savanorių pagalbą, maisto, arbatos, nemokamą Wi-Fi. Ir taip – iki kitos sienos. Vienas siras sakė, kad iš Sirijos į Vokietiją atkeliavo per keturias dienas, nors tai mažai tikėtina.
– O kiti kiek užtrunka?
– V. Balkūnas: Standartiškai tai trunka savaitę ar dvi, priklausomai, kaip greitai gausi bilietus į keltą, kirsi sienas. Bet dabar paprastai nėra problemų tai padaryti.
Pabėgėliai gauna ypač daug visokių daiktų, maisto, ima viską glėbiais, bet to nevertina, išmeta
– Kokie įspūdžiai buvo Vokietijoje, kur baigėsi ir jūsų, ir daugumos keliaujančiųjų kelionė?
– P. Ramanauskas: Įspūdžiai nebuvo tokie, kokių tikėjomės. Kai atvykome, manėme, kad Vokietijoje pamatysime, kaip pabėgėliai džiaugiasi, kad baigėsi jų kelionė. Bet iš karto sutikome pabėgėlių, kurie klausė, kada galės keliauti toliau, kada juos paleis, nes jie turi bilietus į Frankfurtą, Hamburgą ir t. t. Pasirodo, kad jie Vokietijoje nenorėjo likti, nes norėjo keliauti į Skandinavijos šalis ar Olandiją. Tačiau jie dar nežinojo, kad Vokietija bus paskutinė stotelė [...].
– Vidmantai, kaip ta kelionė pakeitė jūsų paties požiūrį?
– V. Balkūnas: Prieš išvažiuodamas maniau, kad pabėgėlių invazija į Europą, į Lietuvą yra didelė problema. Dabar manau, kad bent jau tie 1105 pabėgėliai, kuriuos ruošiamasi priimti, Lietuvai nebus jokia problema, nes, pirma, jų tiek neliks. Liks nebent pusė.
Antra, net jei ir būtų visi, Lietuva tikrai pajėgi susitvarkyti su tokiu skaičiumi, nes kitos šalys susitvarko su daug daugiau žmonių. Tik klausimas, kaip mes sugebėsime panaudoti pinigus, skirtus integracijai, ir ar tai bus tikslingai panaudotos lėšos, jei pabėgėliai vis tiek paskui išvyks į kitas šalis.
– Pauliau, kokie jūsų įspūdžiai po kelionės?
– P. Ramanauskas: Pabėgėliams pagalbos reikia, kaip ir maniau, tačiau ji turi būti apgalvota, turi būti sukurta labai gera strategija, kad ištekliai būtų panaudoti tinkamai, o ne taip, kaip naudojami dabar.
