Jis esą dar norėjęs padėti atkurti „Russkij mir“, arba „Rusiškąjį pasaulį“, ir apsaugoti šalį nuo menamos NATO grėsmės. Taip savo straipsnį pradeda Kijeve šiuo metu gyvenantis „Laisvosios Europos radijo“ žurnalistas Christopheris Milleris.
2015-ųjų vasario 1 dieną A.Kamajevo svajoms apie didvyrio šlovę atėjo greita ir skausminga pabaiga. Vyrui lydint tankų konvojų, per išpuolį šalia strategiškai svarbaus, tuomet ukrainiečių kontroliuojamo Debalcevės miestelio, sprogo minosvaidžio sviedinys. Netekęs dalies kairės kojos, A.Kamajevas buvo nuvežtas į netoli esančią ligoninę, deja, dėl prastų gydymo sąlygų koja gangrenavo, ir medikams neliko nieko kita, kaip tik amputuoti likusią kojos dalį iki klubo.
Jam pasisekė, kad apskritai išgyveno. Daugeliui savanoriauti į Ukrainą atvykstančių rusų kova baigiasi gerokai liūdniau. Vis dėlto grįžęs į naujuosius savo namus buvusioje imperijos sostinėje Sankt Peterburge A.Kamajevas nepraranda vilties ir, pasiramsčiuodamas ramentais, stengiasi gyventi toliau.
Jam, kaip ir tūkstančiams kitų nepripažintų Kremliaus įžiebto karinio konflikto Rytų Ukrainoje veteranų, pastangos prisidėti prie ketvirtus metus nesiliaujančio ir greitai dar tikriausiai nesibaigsiančio karo malšinimo, panašu, neatnešė jokios šlovės, rašo Ch. Milleris.
Jokio oficialaus pripažinimo
Grįžtančių į namus rusų savanorių niekas nesutinka kaip didvyrių. Dauguma jų visam gyvenimui paženklinti randais – ir fiziniais, ir dvasiniais. Jiems nepriklauso jokios karo veteranų išmokos, rašo žurnalistas. Darbo, kad sudurtų galą su galu, jiems irgi tenka gerokai paieškoti. Maža to, tarp pačių nukentėjusius asmenis vienijančių organizacijų nuolat vykstančios vidinės kovos dėl ideologijos, strategijos ir vertybių užkerta kelią susitelkti ir įgyti svaresnį balsą.
Viena iš tokių organizacijų – Aleksandro Borodajaus, buvusio apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos lyderio, vadovaujama Donbaso savanorių sąjunga. Ši organizacija palaiko glaudžius ryšius su Kremliumi ir, kai kurių savanorių požiūriu, atsiduoda elitizmu. Pagrindinis jos ir Kremliaus tarpininkas – Rusijos prezidento Vladimiro Putino patikėtinis konflikte Vladislavas Surkovas. „Laisvosios Europos radijui“ pavyko pasikalbėti su keliais šios organizacijos nariais, liepos 30 d. dalyvavusiais Kalugoje (Rusija) vykusiose karinėse pratybose.
Dar viena organizacija – vadinamasis „Novorosijos“ judėjimas, kurio lyderis – rusas Igoris Girkinas (Strelkovas). Šis asmuo pirmaisiais karo mėnesiais vadovavo separatistų pajėgoms, tačiau už tai, kad ne laiku atsitraukė ir, kaip teigiama, perleido dalį Ukrainos teritorijos Kijevui, daugelis savanorių laiko jį išdaviku. Kremlius galų gale nusprendė I. Girkiną parsiųsdinti atgal į Maskvą. Į „Laisvosios Europos radijo“ užklausą dėl interviu jis neatsakė.
Vienas svarbiausių A.Kamajevo vadovaujamos Sankt Peterburge įsteigtos nevyriausybinės organizacijos „Novorosijos veteranai“ tikslų, pasak jo paties, – teikti pagalbą. Šios organizacijos pavadinime minimas žodis „Novorosija“ (liet. Naujoji Rusija) – tai užuomina apie imperinę Rusiją, kuriai kažkada priklausė dideli dabartinės Pietų ir Rytų Ukrainos plotai. A.Kamajevo pavaduotojas 41-erių Denisas Ščinkorenko taip pat dalyvavo kare – kariavo viename kruviniausių Ukrainos karo mūšių, Ilovaisko mūšyje.
Vyrai padeda Rusijos savanoriams, kariaujantiems ar kariavusiems Rytų Ukrainoje. Pasak A.Kamajevo, daugelis šių savanorių yra ištikti frustracijos ir labai nerimauja dėl neaiškių savo ateities perspektyvų.
„Laisvosios Europos radijo“ žurnalistai, pasikalbėję su keliolika kovotojų Maskvoje, Sankt Peterburge ir Kalugoje, šį teiginį gali tik patvirtinti. Tūkstančiams Ukrainoje kariavusių rusų dabar labai sunku iš naujo prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo – daugelis jų atsidūrę visuomenės pakraščiuose.
Jie negauna jokios oficialios valstybės paramos. Pavyzdžiui, A.Kamajevas gyvena iš varganos valstybinės pensijos, tačiau ji jam skirta ne už karinę tarnybą, o dėl neįgalumo – „lyg mane būtų nutrenkęs pravažiuojantis troleibusas“, nuoskauda dalijasi jis. Ar ne ironiška, pastebi A.Kamajevas, kad tie, kurie iš Ukrainos sugeba grįžti gyvi, turi kovoti, kad išgyventų.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neneigia, kad rusai savanoriauja Ukrainoje, tačiau jis nepripažįsta, kad Rusija teikia jiems ginklų. Kremlius atsisako oficialiai pripažinti šių savanorių vaidmenį kare.
Ch.Millerio teigimu, Kremliui tai labai naudinga, nes savanoriai sudaro didelę ir galingą paralelinę armiją, o pats Kremlius gali ir toliau sėkmingai neigti oficialų kišimąsi į Ukrainos konflikto reikalus. Kariai savanoriai, pasak jų pačių, negauna beveik nieko.
Siekis atkurti „rusiškąjį pasaulį“
Organizacijoje „Novorosijos veteranai“ registruota apie 3 tūkst. Rusijos kovotojų. Tačiau koks bendras savanorių iš Rusijos skaičius Ukrainoje, A.Kamajevo teigimu, yra neaišku. Kitos rusų kovotojų organizacijos jokių skaičių neteikia. Oficialiai savo dalyvavimo Ukrainos kare nepripažįstantis Kremlius sakytų, kad nulis. Kijevas mano, kad dešimtys tūkstančių.
Kremliaus remiamas pajėgas Ukrainoje sudaro 39 300 aktyvių kovotojų, iš kurių 36 400 – vadinamieji Rusijos patikėtiniai: savanoriai iš Rusijos, Ukrainos, kitų buvusių sovietinio bloko šalių ir kitur, „Laisvosios Europos radijui“ šių metų rugpjūčio 7 d. nurodė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba.
Likusieji 2 900, kaip nurodo Ukrainos vyriausybės šaltiniai, yra reguliariosios Rusijos armijos kariai. Nors Kremlius nepaliauja neigti savo dalyvavimo Ukrainos karo veiksmuose, įrodymų, kad yra priešingai, yra daugiau negu apstu, rašoma straipsnyje.
Dauguma su „Laisvosios Europos radiju“ kalbėjusių rusų savanorių – eiliniai piliečiai. Jų karinis pasirengimas ryškiai nevienodas, o priežastys, kodėl jiems norisi imti ginklą į rankas, taip pat labai įvairios – nuo patriotizmo iki noro patirti nuotykių. Pašnekovų pavardės neskelbiamos sąmoningai – vieni pageidavo anonimiškumo, idant jų šeimų nariai nesužinotų, kuo jie užsiima, kiti baiminosi galimų problemų su būsimais darbdaviais ir pan.
Didelė dalis kalbintųjų kaip pagrindinę siekiamybę įvardija „Rusiškojo pasaulio“ – etninių rusų ir rusiškai kalbančiųjų dominuojamos teritorijos, apimančios didžiąją buvusios Sovietų Sąjungos dalį, – atkūrimą. Kitas daugelio nurodomas motyvas, paskatinęs prisijungti prie savanorių pajėgų, yra 2014-ųjų revoliucija, po kurios buvo nušalintas Maskvai artimas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. Nemažai savanorių įsitikinę, kad po Euromaidano šalyje veikianti vyriausybė – neteisėta ir fašistinė. Būtent tokius terminus vartoja Kremlius ir Rusijos valstybinė žiniasklaida, siekdami užaštrinti emocijas dėl įvykusios revoliucijos, jų vadinamos perversmu, rašo Ch. Milleris. Yra ir tokių, kurie kaip priežastį įsitraukti į karą mini 2014 m. gegužę įvykusią Odesos tragediją, kurioje žuvo 48 prorusiški aktyvistai. Ir, žinoma, jie nenori, kad ateitų NATO.
„NATO artinasi vis labiau ir labiau, nepaisant paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje duoto pažado nebesiplėsti į Rytus, – sako A.Kamajevas, atkartodamas dažnai Rusijos pareigūnų vartojamą, tačiau jau seniai prasmės netekusį argumentą. – Gyvenome didingoje ir galingoje Sovietų Sąjungoje, o dabar Rusija iš visų pusių apsupta.“
Nemaža dalis rusų savanorių įkvėpimo semiasi prisimindami Rusijos įvykdytą operaciją, per kurią buvo aneksuotas Krymo pusiasalis. Jie esą troško prisidėti ir prie būsimos, kaip jie tikėjosi, Rytų Ukrainos Donbaso regiono aneksijos. Apžvalgininkas primena, kad šiame regione nuo 2014-ųjų balandžio mėnesio mūšiuose tarp vyriausybinių pajėgų ir separatistų žuvo 10 tūkst. žmonių. Rusija jau ėmėsi priemonių, kad inkorporuotų apsišaukėliškas Donecko ir Luhansko liaudies respublikas ekonomiškai, net pareiškė pripažįstanti šiuose separatistų valdomuose regionuose išduotus pasus ir diplomus, tačiau kol kas neparodė jokio intereso oficialiai jas priglobti.
