Kaip rašė britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė, vidaus politikos srityje jos rinkimų programos tikslas buvo padaryti galą tam, ką pati M.Thatcher vadino kažkada buvusios didžios tautos nuosmukiu.
Aštuntajame dešimtmetyje Britaniją drebino ekonominiai ir politiniai sukrėtimai, virtę vadinamąja nepasitenkinimo žiema, kai streikai pasiekė tokį lygį, kad sostinės Trafalgaro aikštė skendėjo šiukšlėse ir net mirusiuosius buvo atsisakoma laidoti.
M.Thatcher buvo įsitikinusi, kad norint įveikti krizę, šaliai reikia radikalių permainų. Jei pavyko pažaboti profsąjungas Vakarų požiūriu griežtais įstatymais dėl streikų, o komunalinės tarnybos buvo privatizuotos.
Valstybė smarkiai sumažino rinkos reguliavimą, dėl to smuko gavybos ir apdirbimo pramonės šakos, bet paskelbė, kad prasideda nauja ekonomikos era, pagrįsta ne prekių gamyba, o paslaugų plėtimu.
 |
| Margaret Thatcher 1989 metais |
Ginčai dėl to, ar buvo būtina imtis šių priemonių, vyksta iki šiol. Britanijos visuomenėje M.Thatcher veikla vertinama labai nevienodai.
Daugeliui kairiųjų pažiūrų šalininkų ji yra egoistiško kapitalizmo įsikūnijimas, asmenybė, visiems laikams suskaldžiusi Britanijos visuomenę, nors jis pati teigė – ir ši citata labai mėgsta kartoti ištraukta iš konteksto – kad „visuomenės kaip tokios nėra“. Buvusios premjerės kritikai neretai niekinamai atsiliepia apie jos požiūrį į Europos integraciją.
M.Thatcher gerbėjams ji, priešingai, yra istorinio masto asmenybė – taip manančiųjų itin daug yra Rytų Europoje, kur ji iki šiol buvo vadinama „Geležine Ledi“.
M.Thatcher devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, itin įtemptu šaltojo karo laikotarpiu, glaudžiai bendradarbiavo su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu.
Visiškai pritardama jo komunizmo nepriėmimui ir būdama ištikima NATO sąjungininkė ji rėmė Aljanso sprendimą dislokuoti Vakarų Europoje Amerikos gynybos raketų sistemas „Pershing“ ir sparnuotąsias raketas.
Daugiau kaip 160 raketų buvo dislokuotos buvusioje Amerikos karinėje bazėje Berkšyro, dėl to kilo Judėjimo už branduolinį nusiginklavimą šalininkų akcijos.
ačiau M.Thatcher turėjo ir nesutarimų su Vašingtonu dėl užsienio politikos. JAV primygtinai reikalavo griežtinti ekonomines sankcijas Sovietų Sąjungai, kai buvo paskelbta karinė padėtis Lenkijoje 1981 metais. M.Thatcher, savo ruožtu, ragino laikytis turimų susitarimų, dėl to ji ne kartą buvo susikirtusi su tuometiniu JAV valstybės sekretoriumi Casparu Weinbergeriu.
Žinoma, kad savo pažiūroms vaizdingai pademonstruoti M.Thatcher naudojo gaublį. Ji rodydavo didžiulę Sovietų Sąjungos teritoriją ir pabrėždavo du dalykus: SSRS skurdumą ir jos ekspansionizmo politiką – pagrindinius veiksnius, kurie, jos nuomone, kėlė grėsmę.
Savo atsiminimų knygoje M.Thatcher aprašo šaltąjį karą kaip „šaltos temperatūros perpuolius“, bet primygtinai teigia, kad tai buvo mūšis, kurio Vakarai tiesiog negalėjo sau leisti pralaimėti.
Įdomu tai, jog, pasak jos, ji tikėjo, kad komunizmas ir kapitalizmas visiškai nesuderinami, bet gali koegzistuoti, darydami vienas kitam nuolaidas ir pasiekdami kompromisų. Ji tikėjo – ir atvirai tai sakė: „Priešą reikia pažinti iš veido“.
Apibūdindama SSRS Jurijaus Andropovo ir Konstantino Černenkos valdymo laikais ji vienoje pastraipoje vartojo žodžius „manipuliacijos“, „įbauginimas“, „nekompetentingumas“ , „ligotumas“.
M.Thatcher buvo viena pirmųjų Vakarų lyderių, susitikusių su Michailu Gorbačiovu ir jo žmona Raisa per jų oficialų vizitą į Londoną 1984 metų pabaigoje. Iki šiol neretai cituojami jos žodžiai, pasakyti apie būsimąjį SSRS lyderį, kurį jį apibūdino kaip „žmogų, su kuriuo aš galėčiau turėti reikalų“.
Ji karštai rėmė M.Gorbačiovo reformas šalies viduje, laikydamasi tvirtos užsienio politikos, ypač saugumo klausimais.
Tačiau M.Thatcher, kaip pati prisipažino, nė pagalvoti negalėjo, kad nacionalinis klausimas galiausiai prives prie SSRS subyrėjimo.
