TAIP PAT SKAITYKITE: Naujas grėsmių Lietuvai vertinimas: Rusija ir Kinija vienijasi, šnipai dirba „LinkedIn“
VSD teiginys: „Lietuvos nacionalinio saugumo padėtį ypač neigiamai veikia Rusijos karinio potencialo ir aktyvumo didėjimas Vakarų karinėje apygardoje ir Kaliningrado srityje, gilėjanti integracija su Baltarusija. Baltarusija laiko Rusiją pagrindiniu apsaugos nuo karinių grėsmių garantu, bendruose kariniuose mokymuose tobulina ginkluotųjų pajėgų veiksmus, o Rusijos karo pramonė ir toliau išlieka vienu iš svarbiausių ginkluotųjų pajėgų modernizacijos šaltinių.“
L.Jonavičiaus komentaras: Teiginiai iš tiesų yra gąsdinantys, bet reikėtų platesnio požiūrio ir aiškių argumentų jiems pagrįsti. Taip, akivaizdu, kad karinio ir gynybinio bendradarbiavimo tarp Rusijos ir Baltarusijos yra labai daug: bendros saugumo organizacijos, bendri kariniai vienetai, integruota karinė pramonė ir t.t.
Bet kas leidžia sakyti, kad karinė integracija didėja?
Bendros karinės pratybos, reguliarūs gynybos ir saugumo institucijų susitikimai vyko ir vyksta daugelį metų. Kažkokio suaktyvėjimo/padažnėjimo 2019 m. nebuvo. Netgi atvirkščiai, Baltarusija visaip vilkina naujos Sąjunginės valstybės karinės doktrinos patvirtinimą; Minskas nesutiko su Rusijos pasiūlymu savo teritorijoje steigti Rusijos karinių oro pajėgų bazę; A.Lukašenka viešai svarstė apie tai, kad Baltarusija gali pradėti imti mokestį už Rusijai reikalingų karinių objektų nuomą Baltarusijos teritorijoje (dabar jie Rusijai nieko nekainuoja).
Būtent pastaraisiais metais suaktyvėjo Baltarusijos bandymai karinės pramonės srityje tapti mažiau priklausomai nuo Rusijos, vystant savarankiškus (arba kartu su Kinija) karinės pramonės projektus. Pradedant „Polonez“ ir baigiant radioelektronikos bei kitais karinės ginkluotės elementais (kai kurie projektai kartais vykdomi netgi kartu su Ukraina), Baltarusija demonstruoja interesą (kuris įtvirtintas 2019 m. patvirtintame Baltarusijos gynybos plane bei Ginkluotųjų pajėgų kūrimo ir plėtros koncepcijoje iki 2030 m.) būti maksimaliai nepriklausoma savo valstybės gynimo klausimu.
Taip, Rusijos kariuomenė gali bet kada okupuoti Baltarusiją, bet net minimalūs A.Lukašenkos savarankiškumo siekiai yra papildomos valandos ar net dienos organizuojant Baltijos šalių gynybą Rusijos agresijos atveju.
VSD teiginys: Baltarusijos politinio elito, ginkluotųjų pajėgų ir saugumo institucijų grėsmių samprata yra artima Rusijos požiūriui, tačiau jai būdingi tam tikri savitumai. Baltarusijai, kitaip nei Rusijai, nėra būdingas „didžiosios galios“ mentalitetas, todėl baltarusiai yra mažiau kritiški NATO plėtros atžvilgiu, nors Minskas ir vertina NATO aljansą kaip riziką Baltarusijai keliantį veiksnį. Be to, pasitikėjimo stoka tarp A.Lukašenkos ir V.Putino režimų skatina Minską vengti nuolatinio kovinio Rusijos ginkluotųjų pajėgų dalinių dislokavimo Baltarusijoje. Labai tikėtina, kad artimoje ir vidutinėje perspektyvoje A.Lukašenka sieks išvengti, kad karinė sąjunga su Rusija dar labiau sumažintų jo manevro laisvę, tačiau Minsko saugumo ir gynybos politika visiškai atitiks Maskvos interesus.
L.Jonavičiaus komentaras: Ši dalis patvirtina Minsko interesą netapti dar labiau kariškai priklausomam nuo Rusijos (pvz., fiziškai įsileidžiant karinę bazę).
Ko trūksta? Pasigendu įvertinimo, koks yra Baltarusijos (Lukašenkos) interesas prisidėti prie Rusijos–Vakarų įtampos eskalavimo. Dauguma pastarojo meto Baltarusijos saugumo iniciatyvų – siekis užsitikrinti stabilumą, o ne konfliktų eskalavimas. (Minsko procesas, visiškai teorinis Helsinkis-2, pakankamai didelis atvirumas santykiuose su NATO (pvz., stebėtojų iš Vakarų pasikvietimas į „Zapad 2017“).
Manau, kad A.Lukašenka puikiai supranta, jog karinio konflikto tarp Rusijos ir Vakarų atveju būtent Baltarusijos teritorija iš esmės taps „ugnies žeme“, kurioje šeimininkaus išoriniai veikėjai, todėl jo asmeninis interesas – padaryti viską, kad konfliktas būtų deeskaluotas.
Tarptautinių santykių teorijoje tai vadinama „įtraukimo problema“ – kai pernelyg gilus susisaistymas su sąjungininku (šiuo atveju – Rusija) gali paskatinti konfliktą, kurio pati Baltarusija norėtų išvengti. Analizės, kiek stipriai A.Lukašenka bijo būti „įtrauktas“ į konfliktą, aiškiai mažoka.
VSD teiginys: Baltarusija ir Rusija karinei sąveikai skiria ypatingą dėmesį. Nuolat tikslinami bendri Baltarusijos ir Rusijos karinių pajėgų panaudojimo planai, jų veiksmingumas išbandomas per kas dvejus metus pakaitomis vykstančias dvišales pratybas „Zapad“ ir „Ščit Sojuza“. Tęsiasi abiejų šalių karinių elementų – bendros Regioninės karinės grupuotės ir Vieningos regioninės oro gynybos sistemos – integracija ir tobulinimas. Jiems priskirtų padalinių gebėjimai veikti kartu tikrinami per bendras mažesnio masto pratybas.
Karinės grupuotės elementų funkcionalumui užtikrinti ir efektyvumui gerinti plėtojama ir tobulinama jiems reikalingų objektų infrastruktūra. Baltarusija, kaip priimanti šalis, savo teritorijoje ruošia infrastruktūrą dislokuoti Rusijos karinius vienetus karo atveju.
L.Jonavičiaus komentaras: Tai turbūt yra ribota informacija, būtų gerai turėti konkrečius pavyzdžius apie infrastruktūros objektų tobulinimą.
VSD teiginys: Baltarusijos karinė vadovybė siekia modernizuoti Baltarusijos ginkluotąsias pajėgas, aprūpinti jas šiuolaikine ginkluote ir karine technika. Vis dėlto, pagrindinė ginkluotė yra gaunama iš Rusijos. Baltarusijos ginkluotosios pajėgos įsigijo 12 lengvųjų atakos orlaivių Jak-130, tęsia tankų modernizavimą ir įsigyja ankstyvojo įspėjimo radarų „Protivnik“. 2019 m. Baltarusija gavo pirmuosius Rusijos gamybos daugiafunkcius naikintuvus Su-30SM. Iki 2021 m. Baltarusija iš Rusijos planuoja įsigyti iš viso 12 šių orlaivių.
L.Jonavičiaus komentaras: Taip, Baltarusija įsigijo 12 Su-30SM naikintuvų iš Rusijos, bet ši sutartis pasirašyta dar 2017 metais, o naikintuvai pakankamai brangiai (Baltarusijos mastais) pirkti kaip alternatyva Rusijos aviacinės bazės įsteigimui, t.y. A.Lukašenka pasirinko susimokėti (nors šalies ekonominė situacija buvo sunki), o ne įsileisti Rusijos karius nuolatinei dislokacijai. Pirkti Jak-130 taip pat sutarta 2017 metais.
VSD teiginys: Baltarusijos ir Rusijos santykiai: gilesnė integracija mainais už ekonominę paramą. Rusija siekia didinti savo įtaką Baltarusijoje, kaip pagrindiniu svertu naudodamasi silpna, nediversifikuota, nuo lengvatinėmis sąlygomis iš Rusijos gaunamų energijos išteklių priklausoma Baltarusijos ekonomika. Šalių rengiama integracijos programa apima energetikos, pramonės, žemės ūkio, mokesčių ir muitų, monetarinę, socialinės apsaugos ir darbo politiką. Programą įgyvendinti numatoma 2021–2023 m., todėl labai tikėtina, kad vidutinėje perspektyvoje Rusijos spaudimas Baltarusijai tik didės.
Iki šiol Minskui pavyksta vilkinti Maskvos ketinimus vystyti Sąjunginės valstybės projekto politinę dimensiją, kuri apimtų viršnacionalinių institucijų kūrimą. Dėl skirtingų interesų, numatytų integracijos tikslų sudėtingumo ir Baltarusijos sugebėjimo vilkinti net pasirašytų susitarimų įgyvendinimą, tikėtina, kad Sąjunginės valstybės projekte bent jau artimoje perspektyvoje esminio progreso nebus.
L.Jonavičiaus komentaras: Konstatuojama, kad Kremliaus ir Minsko (A.Lukašenkos) interesai nesutampa, atsiranda susipriešinimų. To tikrai negalima vertinti kaip Baltarusijos bandymo nutolti nuo Rusijos, bet būtina analizuoti abiejų pusių „raudonas linijas“ ir ieškoti galimybių esamais nesutarimais naudotis siekiant savo nacionalinių interesų (be abejo, kartu su kitais Vakarų sąjungininkais).
VSD teiginys: Baltarusija deklaruoja užsienio prekybos diversifikavimo tikslus, tačiau pagrindine partnere išlieka Rusija. Siekdama mažinti priklausomybę nuo Rusijos, Baltarusija ieško alternatyvių finansavimo ir energijos išteklių tiekimo šaltinių: plėtojamas bendradarbiavimas su Kinija dėl kreditų suteikimo, o su Kazachstanu ir kitomis šalimis – dėl naftos bei naftos produktų tiekimo. Nepaisant to, mažai tikėtina, kad vidutinėje perspektyvoje Baltarusija sumažins finansinę ir ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Šios priklausomybės skatinamas Rusijos politinės įtakos Baltarusijai didėjimas neigiamai veiks regiono, įskaitant ir Lietuvos, saugumą.
L.Jonavičiaus komentaras: Iš esmės konstatuojamas egzistuojantis diversifikacijos interesas (gal jis ir labiau retorinis, bet dera su JAV veiksmais – M.Pompeo pareiškimai dėl 100 proc. aprūpinimo nafta).
Visiškai nepaminėtas (tikėtina, kad ataskaita ne to pobūdžio dokumentas) toks aspektas kaip Baltarusijos investicijos į IT sektoriaus plėtrą (ekonomistų vertinimu, tai labai sparčiai augantis ekonomikos sektorius, kuriam A.Lukašenkos nurodymu sudarytos labai palankios sąlygos).
Kitaip sakant, pastangos diversifikuotis tikrai stebimos. Jos nebūtinai duoda vaisių čia ir dabar, bet jos yra. Ir jos signalizuoja apie Baltarusijos (A.Lukašenkos) norą išlaikyti situacijos kontrolę savo rankose. Tai akivaizdžiai kertasi su Maskvos interesu tą kontrolę iš A.Lukašenkos maksimaliai perimti.
VSD teiginys: Nedemokratinė santvarka yra Baltarusijos silpnumo priežastis. Siekdamas išlaikyti valdžią ir nedemokratizuodamas šalies, Baltarusijos režimas palaipsniui tapo savo paties politikos įkaitu. Nors prezidentas save pateikia kaip Baltarusijos suverenumo gynėją, jo ilgalaikė autoritarinė politika ir būtinų struktūrinių reformų atidėliojimas silpnina Baltarusiją ir mažina jos galimybes atsilaikyti prieš stiprėjantį Maskvos spaudimą.
L.Jonavičiaus komentaras: Visiškai sutinku.
Laurynas Jonavičius yra politologas, VU TSPMI dėstytojas
