Pasak politologo, A.Merkel atsiminimų knyga paskatino svarstymus apie jos ir B.Obamos klaidas Rusijos atžvilgiu.
„Abu – puikiai vertinti ir garbingai savo pozicijoms atstovavę politiniai lyderiai, priėmę daug teisingų sprendimų įvairiais klausimais. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidų. Ypač vertinant retrospektyviai ir žinant tai, ko jie nežinojo priimdami sprendimus. Tad kodėl B.Obama atsargiai žiūrėjo į griežtas sankcijas Rusijai ir ginklų Ukrainai perdavimą, o A.Merkel net ir po Krymo aneksijos ieškojo būdų pragmatiniams santykiams su Kremliumi?“ – klausia L.Kojala ir pateikia galimus atsakymus.
Pasak jo, priežasčių daug ir jas verta apsvarstyti. Tačiau abiem galima pritaikyti dvi.
„Pirma, pernelyg akademinis požiūris į problemą. Fizikė A.Merkel ir teisininkas B.Obama, žvelgdami į Rusiją, matė sparčiai menkstančią galią. Nominalus ekonomikos dydis (BVP, 2024 m.)? Mažesnis už Kanados ar Italijos. Technologinis išsivystymas? Neypatingas. Demografija? Kreivė žemyn, net ir dalijant pasus svetimų šalių teritorijose.
Lieka branduolinis ginklas, armija ir energetika. Pirmas – suvaldomas, antras – pavojingas, trečias – galimybė, ypač Vokietijai.
Tad su tokia šalimi, ir dar valdoma autokrato, geriau tartis dėl naudų bei riboti rizikas. O daugiau – neverta gaišti laiko, kaip negaištama su kitais neypatingai dideliais veikėjais“, – pastebi politologas.
Antra, pasak jo, buvo sentimentas, kad visgi Ukraina yra Rusijos istorinėje, geopolitinėje, sociokultūrinėje įtakos zonoje.
„Tarsi jai būtų natūraliau likti netoli Rusijos nei šlietis prie Vakarų. Garsiai to nesakė, bet sunku nematyti užuominų“, – politikų tuometį įsivaizdavimą nupasakojo politologas.
„B.Obama, grįsdamas, kodėl nereikia duoti letalinės ginkluotės, aiškino tai Ukrainos korupcija (kas galėtų paneigti?) ir tuo, kad Ukraina ... tiesiog nėra JAV prioritetas. A.Merkel tiesė Ukrainai ranką suartėti su ES, net valdant prorusiškam V.Janukovyčiui. Tačiau būtų sunku įsivaizduoti ją – dėl daugybės priežasčių – pritariančią Ukrainos įstojimui į ES (ką jau kalbėti apie NATO). Ne veltui kanclerė kartojo, jog prekybiniai susitarimai su ukrainiečiais neturi būti traktuojami kaip preliudija narystei“, – pastebėjo L.Kojala.
Pasak jo, analitiškai jie – teisūs. Bet politiškai, vadovaudamiesi abejone, jie paliko terpę autoritarui matyti galimybę.
„Kad ir kaip V.Putinas skleistų pasakojimą, jog puola Ukrainą, nes „NATO grėsmė plečiasi“, laipsniškas Vakarų įtakos augimas Ukrainoje tebuvo šalutinis poveikis – tiesiog Vakarai turtingesni ir patrauklesni, net sovietinio sukirpimo Ukrainos oligarchams tai aišku.
Tačiau toks natūraliai lėtas „vakarėjimo“ procesas, papildytas politiniu Vakarų vakuumu, tapo paskata Kremliui. Kol dar nevėlu ir Ukraina neprarasta dėl lėto gręžimosi į Vakarus, ir kol Vakaruose nėra lyderių, kurie priimtų valingą sprendimą šį procesą paremti, vakuumas turi būti užpildytas. Kitų svertų, nei brutali jėga, Rusija neturi.
Tad politinius lyderius verta analizuoti ne tik per priimtų sprendimų rezultatą, bet ir vertinant, kokius kaštus lėmė nepadaryti žingsniai. Nieko nedarymas irgi yra sprendimas“, – apibendrino L.Kojala.
