Tai reiškia – kontržvalgybos tarnybos su galiomis, biudžetu ir įgūdžiais išaiškinti ir sulaikyti agentus, provokatorius, politinius operatorius ir tuos, kurie kursto pavojingus vietos judėjimus.
Nė vienai valstybei nepatinka nusisukti nuo pinigų, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje pinigai yra tapę ginklu, ir Maskva tą puikiai supranta.
Tai reiškia – visuomenės informavimo veikla, akcentuojant vadovybę ir legitimumą. Galų gale, korupcija, mažumų ir bendruomenių (ne tik rusakalbių) atskyrimas ir visuomenės nusivylimas sukuria progas, kuriomis gali pasinaudoti Maskva. Rusijos propagandos kampanijų, skirtų skaldyti visuomenę ir sėti netikrumą, blokavimas ar neutralizavimas šiame kontekste yra nacionalinio saugumo klausimas.
Tai reiškia – tinkama pinigų srautų iš Rusijos kontrolė. Priešingu atveju už šiuos pinigus bus perkama įtaka, jais remiami vietos politiniai judėjimai, skirti problemų kūrimui, užimami strateginiai verslo sektoriai. Nė vienai valstybei nepatinka nusisukti nuo pinigų, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje pinigai yra tapę ginklu, ir Maskva tą puikiai supranta.
Visa tai nėra nauja, ir šios problemos daugiau ar mažiau yra sprendžiamos visose NATO valstybėse. Tačiau retai kada jos laikomos sudėtinės nacionalinės saugumo strategijos dalimi – „užgrūdinimu“ nuo hibridinio karo.
Taip pat šios problemos nėra tradicinės NATO kompetencijos. Tai suprantama – NATO yra karinis aljansas, ir jis užsiima, pavyzdžiui, Ypač greitojo reagavimo pajėgų kūrimu. NATO darbas negali būti vykdyti valstybinį auditą Latvijoje ar spausti dėl socialinių atskirčių panaikinimo Rumunijoje.
Tačiau tai sukuria naujas galimybes Europos Sąjungai, kuriai žymiai įdomiau valdymas nei karas. Galingiausia gynyba nuo Rusijos manipuliacijų ir chaoso kėlimo yra socialinė santalka, efektyvi įstatymų priežiūra, nepriklausoma ir atsakinga žiniasklaida, legitimi, skaidri ir efektyvi valdžia.
Net ir pats aršiausias rusų nacionalistas vargiai galėtų įtikinti, kad Rusijai kyla grėsmė dėl to, kad kaimyninėje valstybėje daugėja profesionalių socialinių darbuotojų ir bendruomenės policininkų.
ES institucijos nedubliuotų NATO gynybos klausimais, tačiau bendradarbiautų saugumo srityje nekariniais klausimais – inkorporuotų tokias žinybas kaip Europolas ir East StratCom Team, skirta kovai su propaganda.
Valstybės narės turi būti kūrybingos ir lanksčios, kai svarsto apie potencialius iššūkius ir kaip geriausia jiems pasipriešinti.
Paprasčiausias gynybai skirto biudžeto padidinimas nebus tinkamiausias sprendimas – galbūt tai šaliai naudingiau būtų daugiau lėšų skirti teismo medicinai, žiniasklaidos analitikams ar kalbų mokytojams. Generolai gali būti nepatenkinti, tačiau tik su „hibridine gynyba“ galima neutralizuoti iš Kremliaus kylančius iššūkius.
Galų gale, kadangi šiuolaikiniuose konfliktuose be galo daug reikšmės tenka politikai ir informacijai, net ir pats aršiausias rusų nacionalistas vargiai galėtų įtikinti, kad Rusijai kyla grėsmė dėl to, kad kaimyninėje valstybėje daugėja profesionalių socialinių darbuotojų ir bendruomenės policininkų.
