Pirmieji įspūdžiai – nors Vilniuje gyvena mažiau gyventojų negu Rygoje, bet gyvenimas čia kur kas intensyvesnis. „Galbūt todėl, kad miestas kalvotas ir judėti po jį tenka intensyviai, ypač šiuo metų laiku ir pučiant stipriam šiaurės vėjui“, – įspūdžiais dalijasi J.Sliusareva.
Atvykusi į Rytų partnerystės viršūnių susitikimą žurnalistė teigė nenorėjusi praleisti progos ir pasidairyti po Vilnių. Juolab kad Senamiestis prasideda vos išėjus iš Autobusų stoties. Tačiau iš karto į akis krenta apgailėtinos būklės Vilniaus senojo miesto pastatai.
„It kalėdiniai žaislai restauruoti tik patys vertingiausi statiniai. Gaila, bet ant daugumos istorinių objektų užrašai yra tik lietuvių kalba (tik kai kur – ir anglų). Matyt, užsienio svečių niekas čia nelaukė, tikėdamiesi, kad vietiniai kultūringai leis laiką ekskursijose. Galbūt kažkada jie taip ir elgėsi, bet dabar miesto gatvės jau 7 valandą vakaro pradeda sparčiai tuštėti“, – tokius pirmuosius savo žurnalistės įspūdžius apie Lietuvos sostinę pateikia vesti.lv.
Gaila, bet ant daugumos istorinių objektų užrašai yra tik lietuvių kalba (tik kai kur – ir anglų). Matyt, užsienio svečių niekas čia nelaukė, tikėdamiesi, kad vietiniai kultūringai leis laiką ekskursijose. Galbūt kažkada jie taip ir elgėsi, bet dabar miesto gatvės jau 7 valandą vakaro pradeda sparčiai tuštėti, – tokie pirmieji latvių žurnalistės įspūdžiai Vilniuje.
„Seniai miršta, jaunimas emigruoja. Kad mieste gyvenimas verda, jums tik pasirodė. Iš 3 mln. Lietuvos gyventojų per 20 metų emigravo jau daugiau nei 600 tūkst. Ir šis procesas tebesitęsia“, – vietinius gyventojus cituoja rusiškas Latvijos naujienų tinklalapis.
Žurnalistė J.Sliusareva tikina dvi dienas vaikščiojusi po Vilnių, bet finansiškai laimingų žmonių, kaip ji juos pavadino, nesutiko. Visi kaip vienas vilniečiai kalbėjo tik apie mažas pensijas ir atlyginimus, žlugusią pramonę. Nors maisto produktų kainos, kaip pastebėjo viešnia, Lietuvoje apie 20-30 proc. mažesnės nei Latvijoje. Važiavimas viešuoju transportu kainuoja tiek pat, o vilnietiški autobusai ir troleibusai senesni nei rygietiški.
Žurnalistę kai kas maloniai stebino, tarkim, vairuotojai, geranoriškai praleidžiantys pėsčiuosius perėjose. Taip pat tai, kad jai visur sekėsi susikalbėti rusiškai – noriai šia kalba jai atsakydavo ir jauni, ir pagyvenę vilniečiai.
J.Sliusareva nepraleido progos pakalbinti vietos gyventojų, rašydama straipsnį daugiausia pabrėžė jų skundus, ypač kitataučių – rusų, lenkų.
O pati lietuviškiausia eglė Lietuvoje, žinoma, yra šakotis. Dvigubas malonumas – ir gražu, ir skanu, – rašo J.Sliusareva.
Gedimino prospektas atvykėlei iš Latvijos pasirodė gyvesnis – daugiau žmonių, šviečia vitrinos.
„Nepaisant lietaus ir vėjo, visur jau papuoštos eglės – vitrinose, aikštėse, kalėdiškai šviečia gatvės. O pati lietuviškiausia eglė Lietuvoje, žinoma, yra šakotis. Dvigubas malonumas – ir gražu, ir skanu. Tai nacionalinis lietuviškas pyragas iš tešlos su kiaušiniais, išlietas keistos šakoto medžio formos, jis įtrauktas į Lietuvos kulinarinio paveldo sąrašą. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad meistrai yra kažkada iškepę „aukštesnį net už Sabonį“ šakotį“, – stebisi vesti.lv žurnalistė.
Vis dėlto straipsnio pabaigoje nepagailėta ir daugiau gerų žodžių Vilniui.Kad ir kaip būtų keista, turint galvoje neseniai Rygoje įvykusią nelaimę, kai įgriuvo „Maxima“ prekybos centro stogas, būtent ši parduotuvė sustiprino malonius įspūdžius.
„Geležinkelio stoties rūsyje įsikūrusioje „Maxima“ parduotuvėje už paskutinius likusius litus nusprendžiu nusipirkti lietuviško sūrio. Sūris brangus, bet su nuolaidų kortele gerokai pigesnis. Tačiau, pasirodo, mano turima latviška "Maximos" nuolaidų kortelė čia netinka. Vis dėlto kasininkas staigiai pastveria šalia stovėjusio pirkėjo kortelę, pritaiko nuolaidą ir palinki geros kelionės. Linki su lietuvišku akcentu.
Garbės žodis, į šitą miestą norisi sugrįžti...“ – savo straipsnį baigia J.Sliusareva.
